Ar į tuštėjančias bažnyčias besugrįš jaunimas?

Ar į tuštėjančias bažnyčias besugrįš jaunimas?Šiais metais Telšiuose, Žemaičių Kalvarijoje ir Varniuose žadama nemažai renginių, skirtų tikintiesiems, ypač žemaičiams, svarbiai datai – žemaičių krikšto 600 metų sukakčiai – paminėti. Vyskupui ir kunigams ruošiantis šioms iškilmėms, vienur kitur pasigirsta nuomonių, kad bažnyčioms grėsmingai tuštėjant tokia pompastika – ne laiku ir ne vietoje. Ar katalikų bažnyčia Lietuvoje išgyvena krizę, kaip į bažnyčias sugrąžinti jaunimą ir ar po kelių dešimtmečių bebus kam išlaikyti ištuštėjusius maldos namus? Į šiuos klausimus pakvietėme atsakyti kelis plungiškiams ir rietaviškiams gerai pažįstamus kunigus bei visuomenės veikėjus. „Žemaičio“ redakcijoje prie apskrito stalo susėdo Telšių vyskupo Vincento Borusevičiaus kunigų seminarijos prefektas Andriejus Sabaliauskas, Žemaičių Kalvarijos dekanas, Plungės parapijos klebonas Julius Meškauskas, Alsėdžių parapijos klebonas Edgaras Petkevičius, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, žurnalistas Eugenijus Bunka, menininkas, Žemaičių Kalvarijos dekanato šeimos centro lektorius Tomas Danilevičius ir Lietuvos mokinių parlamento narys, Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos garbės prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas. Juos kalbino „Žemaičio“ redaktorius Rimandas Mėčius.



Akmenėlis – į kunigų daržą
R. Mėčius: Antrą praėjusių metų pusmetį „Žemaitis“ spausdino rašinių ciklą tema „Sakralinis paveldas: ar saugome jį?“ Džiugu, kad sulaukėme nemažo skaitytojų susidomėjimo ir įvairių komentarų. Vienas jų ypač įstrigo. Komentuodamas paskutinįjį šio ciklo rašinį apie ištuštėjusią Žlibinų bažnyčią neprisistatęs skaitytojas mūsų interneto svetainėje parašė: „Dabar tokia realybė. Visoje Lietuvoje katalikų bažnyčia yra tapusi apeigų, pasigiedojimų, laisvalaikio praleidimo vieta. Senieji žmonės, kurie dar buvo kunigų baimingi, lankė bažnyčią iš baimės, kad Dievulis nenubaustų. Su išsilavinimu atėjo kitas metas. Žmonės suprato, kad sekmadieninis lankymasis bažnyčioje problemų neišsprendžia. O dvasininkija kaip buvo, taip ir liko viduramžių dvasioje.“
Paliesta labai plati ir, mano nuomone, opi tema. Akmenėlis metamas į kunigų daržą, todėl jų pirmiausia ir klausiu: kodėl šiuolaikinis jaunimas ir išsilavinę, pasaulio pamatę vidutinio amžiaus žmonės vis labiau tolsta nuo bažnyčios?
A. Sabaliauskas: Mano supratimu, neteisingai formuluojamas klausimas. Mes Telšiuose, kur gyvena 6 tūkstančiai pensininkų, kaip tik pasigendam vyresnių žmonių aktyvumo. Į sekmadienines pamaldas Telšių katedroje daugiausia susirenka vidutinio amžiaus žmonių. Dažnai lankosi tėvai su vaikais, kurie ruošiasi katechizacijai, Pirmajai komunijai. Problema ta, kad vyresni žmonės apskritai niekur nebenori eiti, ne tik į bažnyčią. Žinoma, kaimuose – kita situacija. Ten dauguma gyventojų yra senyvo amžiaus, todėl ir bažnyčiose jaunesnių beveik nematome.
E. Petkevičius: Kaimo mokyklas baigęs jaunimas išvažiuoja studijuoti, o įgijęs išsilavinimą – nebegrįžta. Kaimuose darbo jiems nėra. Bet nesutikčiau, kad senieji lanko bažnyčią iš baimės. Jei pabendrautumėte su jais, pamatytumėte, jog ne Dievo baimė juos veda į bažnyčią. Be to, mano nuomone, nuo bažnyčios atitrūkstama ne dėl išsilavinimo, kaip teigiama jūsų perskaitytame komentare, bet priešingai – dėl nepakankamo išsilavinimo. Teko bendrauti su vienu dabar jau amžiną atilsį gimnazijos kapelionu. Jis man papasakojo, kokių klausimų tarpukariu sulaukdavo iš moksleivių. Mano gėdai, tokių sudėtingų teologinių ir filosofinių klausimų man nekildavo net mokantis seminarijoje.
R. Mėčius: Tarpukariu tik nedaugelis turėjo galimybę mokytis gimnazijose, vis dėlto visi, net ir bemoksliai, žinojo, kaip elgtis bažnyčioje ar sutikus kunigą, kad einant pro kryžių reikia nusiimti kepurę. Toks dievobaimingumas buvo įskiepytas į kraują. Bet šiandieninėje visuomenėje žmonės į viską žiūri laisviau. Jiems tų tradicijų nebereikia. Gal ir bažnyčia turėtų keistis, liberalėti?
A. Sabaliauskas: Pagarba sakraliems dalykams liudija žmogaus dvasinę kultūrą. Tai nėra tik iš kultūros ar dvasinio auklėjimo ateinantys dalykai. Aš pats užaugau bučiuodamas klebonui ranką – buvau taip išmokytas. Nemanau, kad ir dabar reikėtų tą praktikuot, bet esu tikras, jog tai mano orumo nepažemino.
E. Bunka: Mano tėvas mokėsi rabinų seminarijoje, bet po karo pasakė: jeigu tokie dalykai dedasi, vadinasi, Dievo nėra. Ir iki šiol yra netikintis. Nepaisant to, mane išmokė, jog pro šalį einant laidotuvių procesijai reikia sustoti ir nusiimti kepurę. Kuo čia dėta bažnyčia?
Tai – elementarus žmogiškas padorumas. Bet bažnyčia tuos dalykus pasisavino, uzurpavo teisę pasakyti, kas yra šventa, o kas – ne, kas yra dora, o kas – ne. Ir jeigu kalbame, kad šiandieninėje visuomenėje to padorumo mažėja, vadinasi, bažnyčia turi už tai atsakyti. Mano įsitikinimu, kiekvienas žmogus savyje gali turėti sakralius dalykus, ne tik tokius, kokius nurodo bažnyčia.
L. K. Vaičiakas: Ruošdamasis šiai diskusijai socialiniuose tinkluose savo bendraamžiams uždaviau klausimą: kodėl jaunimas tolsta nuo bažnyčios? Per dvi dienas gavau per keturiasdešimt atsakymų. Pacituosiu vieną įdomesnį: „Bažnyčioj sukurtos taisyklės: žegnokis, sėsk, stok, klaupkis, stok, žegnokis, kalbėk maldą… Jei būtų tiesiog sakomi įdomūs, gyvenimiški pamokslai, skambėtų linksmesnė muzika (pavyzdžiui, gospelas), nereikėtu tų formalumų, būtų galima tiesiog ateiti, pabendrauti, pasišnekėt su kunigu – daugiau žmonių norėtų ten lankytis. Dabar bažnyčia asocijuojasi su taisyklėmis, niūrumu.“ Tokia yra vieno žmogaus nuomonė, tačiau panašiai atsakė dauguma.
„Ateik, jaunime, su savo jėga“
R. Mėčius: Prieš pat nepriklausomybės atkūrimą į mūsų redakciją užsuko anglikonų bažnyčios kunigas su žmona. Įsikalbėjome apie tikėjimą. Man įstrigo jo žodžiai, kad bendrauti su Dievu gali bet kur, ne tik bažnyčioje, kad melstis gali ir prausdamasis po dušu. Mūsų, Katalikų, bažnyčia šiuo ir kitais klausimais vis dar yra labai konservatyvi…
J. Meškauskas: Tikrai ne tas pats, melsiesi namuose ar ateisi į bažnyčią. Po sekmadieninių Mišių iš bažnyčios išeini tarsi pakylėtas. Kodėl? Nes per Mišias Dievas laimina. Dievas nori, kad mes gyventume bendruomenėje, kad neužsidarytume su savo bėdomis. Užstrigo jūsų perskaitytas komentaras, kad sekmadieninis lankymasis bažnyčioje problemų neišsprendžia. Savo problemas privalo spręsti pats žmogus, tačiau buvimas bendruomenėje į jas padeda pažiūrėti iš šalies. Pabendravus su kitais lengviau rasti sprendimą.
L. K. Vaičiakas: Kiekviena bažnyčia turi savitą atmosferą, kuri turbūt labiausiai priklauso nuo kunigų. Ne vienas bičiulis minėjo Pakutuvėnų bažnyčią ir brolį Gediminą, kuris moka ir prajuokinti, ir sudominti. Gal todėl į Pakutuvėnus žmonės tiesiog plūsta. O jei kunigas nuolat susiraukęs ir pats nerodo nuoširdaus tikėjimo, tokia bažnyčia jauniems žmonėms – neįdomi. Štai vienas rašo, kad ateitų į bažnyčią, jei Mišios nebūtų tokios nuobodžios ir jei nereikėtų klausytis vargonų muzikos su drebančiais močiučių balsais. Žinau, kad dabar kai kurie jauni žmonės, ypač didesniuose miestuose, atsisako katalikų tikėjimo ir renkasi liberalesnį protestantų tikėjimą, pagonybę ar net budizmą. Vienas pasakojo, kad parašė prašymą atsiskirti nuo Katalikų bažnyčios, nusiplovė veidą ožio krauju ir tapo pagoniu. Jaunimas norėtų, jog mokykloje būtų ne tik tikybos, bet ir teologijos pamokos, kad mokiniai, susipažinę su įvairiomis religijomis, galėtų pasirinkti sau priimtiniausią.
E. Petkevičius: Man yra tekę girdėti, jog kai kas nutaria tapti protestantu ar kokios kitos religinės bendruomenės nariu, nes ten nereikia atlikti išpažinties. Religija renkamasi kaip koks pienas parduotuvėj… Tokiems atsakau: tegul eina į tokią bažnyčią, kur dar ir alaus duoda…
A. Sabaliauskas: Žinote, ko dabar jaunimas nori? Atsikratyti atsakomybės. Nes bažnyčia yra atsakomybė. Jeigu aš esu pakrikštytas, priėmęs sakramentus, esu atsakingas ir už bažnyčią, ir už tikinčiųjų bendruomenę. Tai yra labai rimta. Senasis Testamentas, tapęs judaizmo pagrindu, pabrėžia, kad atsakomybė yra svarbiausia. Teko girdėti tokią istoriją. Vienas jaunas žydelis Šiauliuose sugalvojo per šabą neuždaryti savo parduotuvės. Vyko turgus, todėl sumanė pasipelnyti. Ir ką? Žydai atskyrė jį nuo sinagogos ir pašalino iš savo bendruomenės. Atgailaudamas žmogelis kitą šeštadienį uždarė savo krautuvėlę ir grįžo švęsti šabo. Štai kur yra tikrojo tikėjimo išraiška. O dėl to močiučių choro… Kas trukdo jaunimui ateiti giedoti per Mišias? Nė vienas klebonas neuždarys prieš jus durų. Ateik, jaunime, su savo jėga. Tarpukariu parapijos buvo gyvos ir stiprios tik dėl to, kad tikintieji jautė už jas atsakomybę.
R. Mėčius: Bet štai jauni žmonės sako, kad Katalikų bažnyčioje jaučia diskomfortą, todėl renkasi kitą. Ir ką? Negi dabar juos bausim, druskos stulpais versim?
T. Danilevičius: Gyvename tokiu metu, kai galime rinktis. Ger
ai tai ar blogai – kitas klausimas.
A. Sabaliauskas: Sovietmečiu taip pat galėjome rinktis. Manęs, kiekvieną sekmadienį einančio į bažnyčią, niekas nenupešė…
T. Danilevičius: Vis tiek tas pasirinkimas buvo sąlyginis. Dabartinės visuomenės problema ta, kad turime be galo daug pasirinkimo galimybių. Štai jaunuolis virtualioje erdvėje uždavė klausimą ir per porą dienų gavo krūvą atsakymų. Socialiniai tinklai atveria tokias galimybes, apie kurias mes kažkada galėjome tik pasvajoti. Kita vertus, bendravimui persikėlus į virtualiąją erdvę trūksta gyvo kontakto, pokalbių akis į akį. Tas nutolimas, atitrūkimas jaučiamas ne tik tarp bendraamžių, bet ir šeimoje. Ką pasako vien tai, kad tėvas kitame kambaryje esančiam sūnui rašo žinutę, jog šis paruoštų arbatos. Šiuolaikinės technologijos tampa rimtu iššūkiu ir šeimai, ir bažnyčiai, ir kiekvienam mūsų. Laikas parodys, ar bažnyčia sugebės įrodyti, kad ji yra tikroji vertybė, ar tas virtualiame pasaulyje gyvenantis žmogus pagaliau suvoks, jog yra įklimpęs. Tai klausimai, į kuriuos šiandien sunku atsakyti.
L. K. Vaičiakas: Mano manymu, bažnyčia turėtų tapti kelrode jauniems žmonėms, dar neradusiems savo gyvenimo kelio. Bet kunigai turėtų eiti pas jaunimą ir kviesti į bažnyčią. Štai vienas bičiulis rašo: „Ar pati bažnyčia ką nors daro, kad pritrauktų jaunimo? Esu girdėjęs apie tokį dalyką kaip krikščioniškasis rokas, kuris grojamas bažnyčiose. Bet netikiu, kad Lietuvoje tai įmanoma.“ Džiugu bent tai, kad Popiežius jau turi savo paskyrą „feisbuke“. Nesutinku, kad jauni žmonės šiandien nieko nenori. Pats esu skautas, dalyvauju įvairioje veikloje. Man rašę pažįstami džiaugėsi Taize susitikimais, Lietuvos ir pasaulio jaunimo dienomis.
J. Meškauskas: Kristus gydė tik tuos, kuriuos atvedė, kuriuos atnešė, kurie norėjo išgyti. Pro kitus jis ramiai praeidavo. Noras susitikti su Dievu turi kilti iš vidaus. Dažnas sako: suteikit man Pirmąją komuniją, Sutvirtinimo, Santuokos sakramentus, ir viskas – daugiau į bažnyčią nebeisiu. Prašom. Niekas per prievartą neverčia būti uoliu kataliku.
A. Sabaliauskas: Kai dirbau Žemaičių Kalvarijos parapijoje, ne kartą tą patyriau. Ateina jauni žmonės ir reikalauja: man bažnyčioj turi būti taip ir anaip. Palaukit. O kas bažnyčią išlaiko, kas rūpinasi, jog stogas nebūtų kiauras, kad jauni žmonės turėtų kur santuoką iškilmingai atšvęsti? Tuo rūpinasi žmonės, kurie lanko bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Jaunimui bažnyčios reikalai nerūpi.
Krikščionybė – tik gudrus verslo planas?
V. Rutkauskas: Pirmą kartą matau jauną žmogų, drąsiai deklaruojantį savo bendraamžių poziciją net trims oponentams kunigams. Prieš važiuodamas į šią diskusiją pasiėmiau Antano Paškaus knygą „Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien“. Joje rašoma: kuo visuomenė darosi turtingesnė materialiai, tuo mažėja tikėjimo ir religijos vaidmuo. Tikėjimo krizė kyla dėl to, jog pervertiname vartotojišką, pramoginę kultūrą. Jaunimas tarpukariu buvo mokomas paklusnumo, o dabartinė karta visais būdais pati bando pažinti gyvenimą ir jį „pačiupinėti“. Jūs, skautai, aktyvistai, turite didelę įtaką bendraamžiams. Rietave – šitiek jaunimo, tačiau daugelis tų jaunų žmonių gyvena savo uždarą gyvenimą. Nepasiekia jų ne tik bažnyčia, ne tik mokytojai, bet ir bendraamžiai, net tėvai.
J. Meškauskas: Ir mokyklos renginiuose, ir miesto šventėse, ir bažnyčioje – tie patys veidai. Bet grįžkime prie mūsų temos. Kalbant apie tikėjimo, moralumo krizę atsakomybę turi prisiimti ir spauda. Ji taip pat yra didelis autoritetas.
R. Mėčius: Sutinku. Tačiau kiek mūsų parapijos kunigai yra parašę aktualių rašinių, nagrinėjančių šiandieninės visuomenės skaudulius? Nė vieno. Sulaukiame tik proginių klebono ar vyskupo sveikinimų…
E. Bunka: Pats būdamas netikintis, trijuose laikraščiuose įsteigiau katalikų puslapius. Jeigu žmonėms to reikia – prašom. Vis dėlto, mano manymu, krikščionybė yra pats gudriausias verslo planas. Ispanų patarlė sako, kad tikėjimas be žinojimo yra dviguba kvailystė. Vienam kunigui išdėsčiau tokį savo požiūrį, o jis puolė aiškinti, kad gyventi man beliko dvi savaitės, o tada keliausiu į pragarą. Apie ką daugiau su tokiu kalbėti? Rojus ir pragaras yra pačiame žmoguje. Kiekvienas turi teisę gyventi pagal savo supratimą. Ar už šią teisę reikia bausti? Yra toks anekdotas. Atėjo žmogus į kolūkio susirinkimą skaityti paskaitos apie tai, kad Dievo nėra. Jam pabaigus, vienas žmogelis pakelia ranką ir sako: „Noriu paklausti.“ – „Klausk.“ – „Ponali, tu man pasakyk, dėl ko karvės šika blynais, o ožkos – spirom?“ Tas ir taip, ir šiaip bandė atsakyt. „Ale ek,
vakali, – sako kaimietis. – Apie šūdą nieko neišmanai, apie poną Dievą šneki.“ Taip ir mes čia: šnekam apie filosofinius dalykus… Vieni gali sakyti, jog tai – religija, kiti – kad gamtos sutverti dėsniai. Bet svarbiausia, kad nepultume vienas kitam į atlapus. Prieš du tūkstančius metų senovės Romoje senučiukės susėdusios ant suoliuko ir gliaudydamos saulėgrąžas irgi dejavo, kad pasaulio pabaiga atėjo, kad jaunimas toks ir anoks. Šitas jaunimas mus išlaikys. O mes susėdę verkiam, kad viskas blogai. Bet ne dėlto, jog blogai, o dėl to, kad mes patys nieko nebegalime.
V. Rutkauskas: Eugenijaus logikoje paprastai spragų nelieka, bet šįkart išgirdau vieną mintį, kuriai norėčiau paprieštarauti. Patirties tęstinumas vis tiek yra būtinas. Negali jaunimas viską pradėti nuo nulio, ignoruodamas tai, kas sukurta, kas sukaupta. Paminėjote Romos laikus. Tais pačiais laikais Seneka yra pasakęs, jog laisvė – tai paklusnumas Dievui. Labai viliuosi, kad mūsų jauni žmonės nepraras šios orientacijos. Kadangi pats nepagydomai sergu Oginskių liga, noriu priminti ir Mykolo Kleopo Oginskio priesakus keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, 1822 m. išvykstančiam mokytis į Italiją. Štai pats pirmas priesakas: „Visų pirma įsisąmonink pagrindinę tiesą: žmogus – ne atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be prasmės. Už viską jis turi būti dėkingas savo Sutvėrėjui – Dievui. Religija – tai žmogaus pareiga, kaip dovana, kurią jam davė pats Viešpats. Be religijos žmogus yra niekas, tiktai bereikšmis skaitmuo.“ Kodėl M. K. Oginskis tą pabrėžė? Jis suvokė, kad jo vaikai, jo šeima, būdami aristokratai, gyvena prabangiai, visko pertekę. Todėl ir įkalė šį pirmąjį polių dėl tikėjimo. Šiandien mes beveik visi gyvenam kaip kunigaikščiai. Oginskiai dar daug ko neturėjo, ką dabar turime mes. Todėl taip pat turime suvokti savo, kaip tėvų, vaidmenį formuojant vaikų pasaulėžiūrą.
E. Bunka. O jeigu M. K. Oginskis būtų parašęs: sūnau, žinok, kad Dievo nėra, turi pasikliauti vien tik savo jėgomis? Ar dėl to jis būtų buvęs prastesnis?
A. Sabaliauskas: O kas įrodė, kad Dievo nėra? Prisiminiau dar vieną anekdotą ta tema. Sovietų kareivis pastatė žydą prie sienos ir sako: rodyk Dievui špygą į dangų. Žmogelis sako: klausyk, jeigu Dievo nėra, kam tą špygą ir rodyti, o jeigu jis yra, tada oi, oi, oi…
T. Danilevičius: Šeimos centre bendraudamas su būsimais jaunavedžiais visada linkiu po darbų namie susėsti prie bendro šeimos stalo. Tai yra didelė vertybė. Kai tik yra galimybė, būtina visiems susėsti bent arbatos išgerti, pasikalbėti. Kaip mes dabar kalbamės. Visur labai trūksta tos bendrystės: tiek šeimoje, tiek visuomenėje, tiek toje pačioje bažnyčioje.
Kas laukia katalikų bažnyčios ateityje?
R. Mėčius: Apibendrinant būtų įdomų išgirsti jūsų nuomonę, kas laukia Katalikų bažnyčios ateityje?
E. Bunka: Katalikų bažnyčia yra imperija, o visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga. Kalbu ne apie tikėjimą, bet apie bažnyčios administraciją. Net kai kurie kunigai patys teigia, jog ji – per didelė ir per brangi, t
odėl turi žlugti.
A. Sabaliauskas: Nesutinku. Įsivaizduokite mediciną be ligoninių ar švietimą be mokyklų. Tai – neįmanoma. Bažnyčia nežlugs. Dešimtys tūkstančių šventųjų ir kankinių kentėjo ir mirė už Kristų, tad pavadinti juos liaudiškai kvailiais neapsiverčia liežuvis. Jei taip, tada ir aš noriu būti vadinamas tuo kvailiu. Dabartinį mūsų popiežių Benediktą XVI net netikintys intelektualai, pasaulio mokslininkai, pripažindami jo protą ir gilų tikėjimą, vadina nepralenkiamu mokslininku. Tai rodo, kad bažnyčia per du tūkstantmečius užaugino tokį potencialą, kuris vertas ne tik tikinčiųjų, bet ir netikinčių pagarbos.
V. Rutkauskas: Tas pats Benediktas XVI dar būdamas kardinolu yra pasakęs, kad mūsų amžiuje tikėjimas nebėra viešumą formuojanti jėga. Pritarčiau A. Sabaliauskui, kad tikėjimas nėra žinojimas. Arba tiki, kad Dievas yra, arba netiki. Dievo buvimas – nepamatuojamas, nepasveriamas dalykas. Tikėjimas taip pat neišmatuojamas nei metrais, nei kilogramais. Mano nuomone, Katalikų bažnyčia gali išgyventi krizę, gali patirti visokių negandų, bet ji tikrai nežlugs. Kol esame paskendę savo rūpesčiuose, savo materialiniuose reikaluose, mums tikėjimo tarsi nebereikia. Bet tai laikina.
L. K. Vaičiakas: Pabaigai norėčiau perskaityti dar vieną moksleivio komentarą: „Bažnyčia daug klysta, bet Albertas Einšteinas yra pasakęs: kas niekada neklydo, vadinasi, niekada nebandė nieko nauja. Bažnyčios autoritetas krenta, kyla, bet negalima žiūrėti vien tik į neigiamą pusę…“
J. Meškauskas: Norisi palinkėti, kad jaunimas suvoktų savo gyvenimo prasmę, savo idealus. Jeigu norėsi – rasi savo bažnyčią, rasi savo kunigą, rasi širdyje meilę. Ir atvirkščiai: jeigu norėsi – širdyje nešiosiesi vien tik neapykantą ir kerštą. Svarbu suvokti tai ir tinkamai pasirinkti.
E. Petkevičius: Bažnyčia vis dėlto yra dieviška institucija ir ji gyvuos dar ilgai. Galima ginčytis, kokią įtaką visuomenėje turės. Jaunimui trūksta noro atrasti tiesą. Žmonės dabar linkę manyti, kad tiesa jiems turi būti patogi. Tikrai ne. Minėta, kad kitiems nepriimtinas Išpažinties sakramentas. Nuodėmių išpažinimas ir atgaila žmogui yra nepatogūs. Kaip ir apsilankymas pas gydytoją. Bet tiesa yra tokia, kokia yra, ir aš negaliu jos kurti. Galiu tik ją priimti arba ne.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...