Plungiškiai atvėrė duris Tarmių metams

Dvejus metus trukę etnokultūros specialistų raginimai paskelbti Tarmių metus pagaliau vainikuoti pergale: Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad tarmių tradicija šalyje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą tokius metus paskelbti 2013-aisiais. Tikimasi, kad šiemet vyksiantys renginiai, skirti šiai progai, ne tik sustiprins tautos vienybę, pilietiškumą , toleranciją, bendrinės kalbos bei tarmių kultūrą, bet ir praplės tarmiškai kalbančiųjų ratą, kad tarmiškai bus kalbama ne tik su artimaisiais, bet ir viešumoje. Kai kurie Lietuvos miestai renginiais jau pasitiko ilgai lauktus metus. O plungiškiai pagerbti gimtosios kalbos ir kartu pradėti Tarmių metams skirtų renginių maratoną rinkosi Tarptautinės gimtosios dienos išvakarėse – vasario 20-ąją. Baigę dienos darbus, žemaičių tarmės puoselėtojai, tarsi bitės, susispietė Plungės viešosios bibliotekos skaitykloje, kur vyko Irenos Stonkienės – Lietuvių kalbos draugijos pirmininkės – paskaita „Žemaičių kalba šiandien: kaip branginame? kiek saugome? ar perduosime?“



Turime, ką švęsti
Vakaro metu skambėjo ne tik žemaitiškos patarlės, priežodžiai ir įvairūs pasakojimai, bet ir dainos, kurias lydėjo akordeono garsai. Vyresnieji renginio svečiai žavėjosi tuo, kad ir jaunųjų plungiškių lūpos vis dar geba tarti žemaitiškus žodžius.
Vėliau su gausiu būriu susirinkusiųjų sveikinosi istorijos mokslų daktarė bei Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė. Istorikė priminė, jog 2013-2017 metai mums – ypač reikšmingi, mat minėsime Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo
600 metų jubiliejų. Prie šių svarbių įvykių prisideda ir Tarmių metai. Pasak J. Skurdauskienės, šios progos mus įpareigoja prisiminti didingą praeitį, permąstyti istorinius įvykius ir, žinoma, prieiti prie atitinkamų išvadų.
O I. Stonkienė, prieš pradėdama paskaitą apie žemaičių tarmę, akcentavo, jog šis renginys ne tik atveria duris Tarmių metams mūsų krašte, bet ir suteikia galimybę paminėti Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, kuri minima jau nuo 1999-ųjų. Gimtoji kalba, pasak I. Stonkienės, yra ta, kuria mes pradėjome tarti pirmuosius žodžius ir kuria kasdien bendraujame.
„Gaila, tačiau šiandien retas jaunuolis išdrįsta kalbėti tarmiškai, tarsi gėdydamasis savo gimtosios tarmės jaunimas mieliau renkasi bendrinės kalbos žodžius“, – apgailestaudama kalbėjo I. Stonkienė.
Siekdama, kad bent jau mūsuose būtų išsaugotas tarmiškumas, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė aptarė svarbiausias žemaičių tarmės ypatybes. Po išsamios informacijos susirinkusiųjų laukė ir žinių patikrinimas. Geriausiai išpuoselėjusiems žemaičių kalbą buvo įteikti specialūs pažymėjimai. Juos gavo Dangerutė Pakalniškienė, Julija Mėčienė, Regina Rekašienė, Audronė Vengalienė, Vanda Žutautienė, Rima Krasauskienė, Ramutė Damulienė, Amilija Buivydienė ir, nors sunku patikėti, pažymėjimu, liudijančiu gerą žemaičių kalbos mokėjimą, džiaugėsi ir Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. Susirinkusieji juokavo, kad įtakos tam, matyt, turėjo žemaitis vyras.
Žemaičių tarmės įdomybės
Ko gero, dažnas iš mūsų susimąstome, kaip reikia sakyti: žemaičių tarmė ar žemaičių kalba? Pasak apie mūsų tarmės subtilybes pasakojusios I. Stonkienės, terminas „tarmė“ yra vartojamas mokslinėje kalboje, o šnekamojoje kalboje anokia nuodėmė pasakyti „žemaičių kalba“. Be to, I. Stonkienė pažymėjo, jog „tarmė“ – sukurtas terminas. O atsirado jis tuomet, kada Antanas Baranauskas ėmėsi tarmių klasifikavimo. Tai – itin reikšmingas darbas, mat lietuvių kalba iki šių dienų garsėja tarmių gausa.
Įdomus yra kitų tautiečių pastebėjimas apie mūsų kalbėjimą. Pasirodo, daugumai jų žemaičių tarmė atrodo šiurkšti, jiems, iš šono klausantis mūsų bendravimo, atrodo, kad mes pykstamės. Nepaisant to, žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, mat yra labiau nutolusi nuo baltų prokalbės.
Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: bendrinės kalbos „o“, „ė“ ir „uo“, „ie“ atitikmenys. Vietoj bendrinėje kalboje vartojamų „o“, „ė“ mes tariame dvibalsius „uo“, „ie“ (pvz.: „bruolis“ – brolis, „vies“ – vėjas). O vietoj „uo“, „ie“ – trejopus garsus. Pagal tai mes esame skirstomi į patarmes. Šiaurinė dalis sako „ou“, „ei“ (pvz.: „douna“ – duona, „peins“ – pienas), vakarų žemaičiai taria „o“, „ė“ (pvz.: „dona“ – duona, „pėns“ – pienas), o pietiečiai – „ū“, „y“ (pvz.: „dūna“ – duona, „pīns“ – pienas).
Taigi žemaičiai pagal kalbėjimą suskirstyti į šiaurės, pietų ir vakarų žemaičius. Ir tai dar nėra viskas, tarkim, šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius ir kretingiškius. Įdomiausia tai, kad mes, plungiškiai, pagal kalbėjimą priskiriami kretingiškių šnektai.
Kitas įdomus pastebėjimas apie žemaičių kalbą yra tas, kad žemaičiai, sakydami vardą ir pavardę, visada pradeda nuo pavardės. I. Stonkienės teigimu, jie, skirtingai nuo kalbančiųjų bendrine kalba, niekada nepraleidžia tarinio jungties ir sako jį sakinio gale.
Lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis
I. Stonkienės teigimu, nors daugybę metų bendrinė kalba buvo įsivaizduojama tik kaip rašomoji, ryšys tarp jos ir tarmių – nenuginčijamai glaudus. Pasirodo, skirtingas tarminis kalbėjimas pastebėtas VII-VIII amžiuje, o bendrinė lietuvių kalba susiformavo besibaigiant XIX ir prasidedant XX amžiui, todėl akivaizdu, jog sąveika yra. Įdomų dalyką yra pastebėję kalbotyrininkai, pasak jų, ne tarmės veikia bendrinę kalbą, o atvirkščiai. Juk mokykloje esame priversti bendrauti bendrine kalba, skaitome taip pat bendrine kalba, o ir televizija netoleruoja tarmiškumo.
Vis dėlto nenuginčijama ir tai, kad tarmės – labai svarbios bendrinei lietuvių kalbai. Juk jos, lydimos patarmių ir šnektų, – itin svarbi tautos kultūros paveldo dalis. Be to, pastebėta, kad ko nors pasigedus bendrinėje kalboje, dairomasi ne į svetimas kalbas, o į tarmes. Anot I. Stonkienės, net ir paprasčiausias žodis „speigas“ yra pasiskolintas iš žemaičių, kurie jį taria „speigs“. Veikiausiai glaudus bendrinės kalbos ir tarmių ryšys bus nulėmęs, kad mūsų kalboje palyginti mažai tarptautinių žodžių ir skolinių.
Kokia tarmių rytdiena?
Mes, lietuviai, esame maža tauta, todėl privalome saugoti ir puoselėti tai, kas mus daro išskirtiniais. Juk įdomi bus ta šalis, kuri turi kažką savito. O mes turime didžiuotis, kad esame unikalūs – tokioje mažoje teritorijoje turime tiek daug ir tokių skirtingų tarmių.
Pasak I. Stonkienės, pirmasis šio turto išsaugojimu susirūpino kalbininkas Aleksas Stanislovas Girdenis, kuris yra pasakęs: „Išnykusi tarmė yra didesnė tragedija žmonijai negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį, kuris jokioj kitoj tarmėj nebepasikartos; miršta ir tobuliausias, amžiais gludintas žmogaus dvasios kūrinys.“
„Kalba gali išlikti gyva, jei augs jos vaidmuo“, – kalbėjo I. Stonkienė. Jei nesigėdysime tarmiškai kalbėti ne tik namuose, bet ir viešumoje, jei perduosime ją iš kartos į kartą. Be to, akmenį drąsiai būtų galima mesti ir į kai kurių pedagogų daržą, kurių draudžia kalbėti tarmiškai, vadina tai kaimiečių pramanu. Kai kurie susitikimo dalyviai pasigedo žemaitiškų tekstų ir spaudoje, literatūroje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...