Tarmiško žodžio galia

Tarmiško kalbėjimo nykimas buvo pastebėtas jau prieš daugelį metų, todėl kalbininkai, siekdami išsaugoti protėvių paliktą kultūros ir kalbos paveldą, susirūpino lietuvių kalbos tarmių išlikimu bei puoselėjimu. Būtent tai lėmė ir jų siekį, kad Lietuvos valdžia kuo greičiau atkreiptų dėmesį į šią problemą. Kalbininkų pastangos nenuėjo perniek – Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais. Plungės krašto žmonės taip pat nėra abejingi tam, kad bendrinė kalba bei Vakarų kultūra užgožia tarmišką kalbėjimą. Šiandienine tarmių situacija ypač susirūpinę Žemaičių kultūros draugijos Plungės skyrius „Gondinga“, Žemaičių dailės muziejus bei Lietuvių kalbos draugijos Plungės skyrius. Jų atstovai balandžio 10-ąją jau antrą kartą sukvietė visus, besidomičius gimtosios tarmės likimu, į Plungės viešosios bibliotekos skaityklą. Čia jų dėmesio laukė lituanisto dr. doc. Juozo Pabrėžos paskaita „Tarmiško žodžio galia“.


Tarmės – didžiausia vertybė
Prieš prasidedant paskaitai, gausų būrį susirinkusiųjų sveikino istorijos mokslų daktarė, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė. Pasak jos, 2013-ieji – itin reikšmingi metai, mat per juos nusidriekia ne tik Tarmių metams, bet ir Žemaitijos krikšto bei Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejui skirti renginiai. O tai, istorikės teigimu, dar labiau įpareigoja mus susirūpinti, kad šimtmečius kauptas lietuvių ir, žinoma, žemaičių kultūros paveldas nenugrimztų užmarštin.
Pristatydama garbingą svečią – J. Pabrėžą – J. Skurdauskienė akcentavo, kad jis – ne tik Šiaulių universiteto docentas, lituanistas, žinomas Lietuvos ir Šiaulių politinis bei visuomenės veikėjas, bet ir tikras žemaičių tarmės žinovas, besiruošiąs išleisti knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“, kurioje bus suguldytos svarbiausios mūsų tarmės ypatybės.
Pats J. Pabrėža plungiškiams sakė, kad jam be galo malonu lankytis Plungėje, mat šį miestą, o kartu ir gimtąjį Skuodą, jis gerbia už tai, kad juose žemaičių tarme dar galima išgirsti kalbantį ir vyresnio amžiaus žmogų, ir darželinuką. O tai, pasak jo, – jau itin retas reiškinys, nes viršų yra paėmusi bendrinė lietuvių kalba.
Pasakodamas apie vis didėjančią grėsmę gyvai tarmiškai kalbai, svečias pabrėžė, jog tarmės – didžiausia tautos vertybė, todėl privalome jas ne tik saugoti, puoselėti, bet ir populiarinti, siekti, kad jaunimas nesigėdydamas perduotų jas ateinančioms kartoms.
Kalba ar tarmė?
Džiaugdamasis, jog pagaliau pasiryžta paskelbti Tarmių metus, J. Pabrėža akcentavo, jog šiemet – pirmasis ir vienintelis kartas, kai vasario 21-oji buvo švenčiama kaip Gimtosios kalbos ir tarmių diena. „Manau, visi sustiksite, kad gimtoji tarmė ir yra gimtoji kalba, o mes, žemaičiai, tikrai turime savo kalbą“, – sakė svečias. Kaip įrodymą jis pažymėjo, kad kalba susideda iš keturių lygmenų, žemaičių žodžiais tariant, „gabalų“: fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos. Visus šiuos keturis „gabalus“ žemaičių kalba turi, be to, ypač svarbu, kad žemaičių kalba yra išsaugojusi unikalių archajiškų dalykų, kurių šiandien nelikę nei bendrinėje kalboje, nei bet kurioje kitoje tarmėje.
„Lietuviai turi bendrinę kalbą, todėl kitas kalbines sistemas, kad nepainiotume su bendrine kalba, reikia vadinti tarmėmis, tačiau jei kalbame atskirai apie konkrečią tarmę, kaip šiuo atveju – žemaičių, ir nesiejame jos su kitomis kalbos sistemomis, nesibaimindami suklysti galime sakyti „žemaičių kalba“, – aiškino J. Pabrėža.
Lietuva – tarmių šalis
Prieš pradėdamas smulkiau pasakoti apie žemaičių kalbą, docentas priminė, jog mūsų šalis – išskirtinis ir unikalus kraštas, mat palyginti nedideliame plote yra tiek daug ir skirtingų tarmių, patarmių ir šnektų. Rodydamas Lietuvos žemėlapį, J. Pabrėža pasakojo, jog pagal tarmes Lietuva tarsi suskirstyta į 14 mažų valstybėlių su atksiromis savo ribomis, patarmėmis ir šnektomis. Pasak žemaičių tarmės žinovo, net ir Žemaitija padalinta į penkis skirtingus (šnektos atžvilgiu) plotus.
J. Pabrėža priminė, jog apie tarmių gausybę dar 1876-aisiais labai gražiai yra rašęs Antanas Baranauskas: „Lietuviškosios tarmės lygiai kaip didžiosios medžių šakos šakojasi į smulkesnes, į dar mažesnes, kad kone kiekviena parapija turi vis kitonišką savąją ištarmę.“
Lituanisto tvirtinimu, po A. Baranausko ne vienas mokslininkas ir kalbininkas dar ir dabar pastebi, jog daugelio tarmių, patarmių ir šnektų ribos sutampa su senųjų parapijų ribomis.
J. Pabrėža susirinkusiesiems bandė ir praktiškai įrodyti, kad mūsų tarmės tarpusavyje skiriasi labiau nei kai kurių tautų atskiros kalbos. Tarkim latviai, gyvenantys vietose, besiribojančiose su Žemaitija, per televiziją gali matyti ne tik latvių, bet ir lietuvių programas, tačiau pastarųjų nežiūri dėl paprasčiausios priežasties – nesupranta lietuvių bendrinės kalbos, nors žemaitiškai bendrauja kuo geriausiai.
Žemaičių kalbos ypatybės
„Pažintį“ su žemaičių kalba J. Pabrėža pradėjo nuo garsų pasaulio – fonetikos. Pasak jo, žemaičiai pagal fonetinius požymius yra vadinami dūnininkais, dounininkais ir donininkais. Mes, plungiškiai, priklausome dounininkams. Taip yra dėl garsų, kurių nėra bendrinėje kalboje: „ou“ ir „ėi“ (douna, šou, šlouta, kėims, šėins).
Tačiau lituanistas akcentavo, kad panašių garsų galima rasti anglų kalboje, pavyzdžiui, angliškai „lėik“ reiškia ežerą, o žemaičiai, sakydami „lėik“, turi galvoje „pilk“, anglų kalboje žodis „tėik“ reiškia „imk“, o žemaičiams – „tiek“.
Įdomių pastebėjimų J. Pabrėža pateikė ir pasakodamas apie nosines balses. Jo teigimu, šias balses mūsų protėviai senais laikais tardavo per nosį, pagal tai joms duotas ir pavadinimas. Pavyzdžiui, žodžius „žąsis“, „kąsnis“, „kęsti“, „tęsti“ mūsų protėviai tarė per nosį „žoosis“, „koosnis“, „kėėstė“, „tėėstė“.
„Senoviškas garsas „n“ išliko iki mūsų dienų, mat nemažoje dalyje Žemaitijos – raseiniškiai, varniškiai, laukuviškiai ir telšiškiai – dar dabar sako „žansis“ arba „žonsis“, „kansnis“ arba „konsnis“…“ – teigė J. Pabrėža.
Pasak žemaičių tarmės specialisto, nebuvo senais laikais ir afrikatų „č“ ir „dž“. Vietoj jų senieji žemaičiai tardavo „tj“ ir „dj“ („jautjei“ – jaučiai; „medjei“ – medžiai). Ir dabar nėra šių afrikatų, todėl mes, žemaičiai, sakome „medee“, „svetee“, „gaidee“, „žaltee“…
Kita svarbi žemaičių kalbos ypatybė yra ta, kad tik žemaičiai viename žodyje gali turėti du, tris, keturis ar net penkis kirčius. Anot J. Pabrėžos, su keturiais kirčiais žodžių nėra gausu, tačiau jis pateikė vieną gražų pavyzdį, išmoktą iš profesoriaus Alekso Girdenio, bet pirmiausiai papapasakojo situaciją, išprovokavusią pavartoti šį žodį: neva kažkada sena moteris supyko ant savo anūkės, kad šioji per daug kosmetikos ant veido užsitepusi, todėl pasakė jai: „No to žaltaati, kuoki esi par-si-ma-lia-vuo-ju-si“. Lituanistas drauge su susirinkusiaisiais stebėjosi, kad iš septynių žodyje esančių skiemenų net keturi yra kirčiuoti. „Tai – lyg poezija“, – sakė J. Pabrėža. Pasak jo, kirčiai žemaičių kalbai suteikia ekspresyvumo ir dinamiškumo.
Kalbėdamas apie žemaičių kalbos morfologiją, J. Pabrėža pažymėjo, kad žemaičiai yra išsaugoję senais laikais buvusią dviskaitą, be to, ją vartoja visose kalbos dalyse. Vietoj žodžio „mudu“ žemaičiai sako „vedo“, „vedvė“. Svečias pateikė sakinį, kuriame visi žodžiai yra skirtingų kalbos dalių ir turi dviskaitą: „Vedo abodo esau tėn bovosio“. Tiesa, docentas teigė, kad dviskaitą turi ir vakarų aukštaičiai, bet tik veiksmažodžiuose.
Gerai žemaičių tarmę išmanantis kalbininkas sakė, kad žemaičių kalba pasižymi ir priesagų gausa bei įvairove. Vienos įdomiausių, anot jo, yra: „-alis“, „-alė“ (trobalė, kalnalis, mėškalis), žyminčios ne mažybinius žodelius, o atvirkščiai.
Paskaitos dalyvius prajuokino žemaičių priesagos, kuriomis jie apibūdina netekėjusias merginas: ne Butkutė, o Botkalė, ne Šakytė, o Šakalė. Pasak J. Pabrėžos, taip vadinamos stambaus sudėjimo merginos, o smulkesnėms apibūdinti žemaičiai sako: Butkikė, Šakikė.
Susirinkusiesiems ypač patiko kalbininko pastebėjimai apie žemaičių kalbos sintaksę. Anot jo, žemaičiai sakinyje turi tokių laikų, kurie veiksmą nusako daug tiksliau nei bet kuri kita tarmė. Įtakos tam turi prie veiksmažodžių pridedami žodeliai: „šalėn“, „žemėn“, „lauk“… „Pavyzdžiui, žemaičio pasakymas „papunis, tėvalis mėršt“ rei

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...