Konferencijoje kalbėta apie žemaičių kalbos išlikimą

2013-uosius Lietuvoje paskelbus Tarmių metais kalbininkų dėmesys nukrypo į šiandieninę mūsų tarmių, patarmių bei šnektų situaciją, tačiau mažai kalbama apie jų išlikimo perspektyvas. Šiuo klausimu susirūpino Plungės žemaičių dailės muziejus, neseniai pakvietęs lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojus bei visus, besidominčius tarmėmis, į konferenciją „Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos“, vykusią istoriškai patrauklioje vietoje – Žemaitės memorialiniame muziejuje.



Konferencijos, kurioje pranešimus skaitė svečiai iš Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto, pradžią papuošė Šateikių vaikų folkloro ansamblio „Blendževukai“, vadovaujamo mokytojos Saulenos Šimkevičienės, pasirodymas: skambėjo žemaitiškos dainos, deklamuoti eilėraščiai, pasakoti pasakojimai. Mokytoja apgailestavo, kad kaimuose ir miestuose tarmiškų žodžių išgirstama vis rečiau.
Susirinkusiuosius pasveikino Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, vėliau su konferencijos dalyviais bendravo svečiai. Dėstytojas docentas dr. Jonas Bukantis papasakojo apie dabartinę žemaičių tarmės situaciją. Sakė, kad niekur nepavyko rasti duomenų, kiek dabar yra žemaitiškai kalbančių ar žemaičiais save laikančių žmonių, mat, greičiausiai, to niekas nėra skaičiavęs. Pasak jo, norint nors apytiksliai tai sužinoti, galima panagrinėti tik paskutiniojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenis.
Pastarieji byloja, kad šiuo metu Žemaitijos rajonuose gyvena apie 450000 žmonių, laikančių save žemaičiais, tačiau J. Bukantis akcentavo, kad ne visi jie moka žemaičių kalbą arba tiesiog ja nekalba. Svečias pažymėjo, kad šiaurės žemaičiai užima didesnį plotą negu pietų, bet tikslių skaičių įvardyti sakė negalįs dėl pastaruoju metu vis augančios bendrinės kalbos įtakos, dėl kurios ši situacija nuolat kinta. Pasak docento, tam įtakos turi ir intensyvi žmonių migracija.
Svečias pasidžiaugė: nors mus, žemaičius, stipriai veikia bendrinė kalba bei aukštaičių tarmė, lyginant su kitais regionais, esame geriau išlaikę tarmišką kalbėjimą. Antai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išsaugoję tik kaimuose ir tai tik tarp vyresnių žmonių, o rytų aukštaičių skiriamosios patarmės ypatybės sparčiai nyksta, todėl jau seniai atsirado terminas „apibendrintas aukštaitis“.
Pasak J. Bukančio, žemaičiai gali didžiuotis, kad jų kalba turi neįkainojamą vertę lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai, mat yra išsaugojusi begalę senųjų ypatybių.
Vis dėlto, svečio iš Klaipėdos tvirtinimu, reikia pripažinti, kad ne visų žemaičių patarmių ir šnektų padėtis yra vienoda. Docentas pažymėjo, kad dažniausiai, kalbant apie žemaičius, yra įvardijamos tik keturios jų patarmės – kretingiškiai, telšiškiai, varniškiai ir raseiniškiai, pamirštami Klaipėdos krašto (vakarų) žemaičiai. Pastarosios patarmės padėtis – itin liūdna. Tai paaiškėjo 2011 metais pradėjus įgyvendinti geolingvistinį projektą, kurio metu surinkti duomenys atskleidė, jog Klaipėdos krašte žemaitiškai moka vos 104 gyventojai, dauguma jų – 100 žmonių – peržengę 60-ies metų slenkstį. Pasak J. Bukančio, čia žemaičių tarmė išnyks greičiausiai.
„Kitokia situacija yra Plungės rajone“, – sakė dėstytojas. Jo teigimu, plungiškiai drąsiai gali būti vadinami geriausiai žemaičių kalbą išsaugojusiais žmonėmis. Neprastai žemaičių kalbą išlaikę ir varniškiai, tačiau šiame krašte jaunoji karta mieliau kalba bendrine kalba.
Docentas pabrėžė, kad reikia rūpintis ne vienos kurios nors tarmės išsaugojimu, bet visomis tarmėmis, patarmėmis ir šnektomis, be to, itin svarbu akcentuoti jų savitumą ir grožį ne tik buitinėje aplinkoje, bet ir viešumoje. Jo manymu, prie tarmių saugojimo prisidėti turėtų ir pedagogai, skatindami tautinės savimonės gaivinimą bei ugdymą.
Apie tai, kaip išsaugoti tarmes, pasakojo ir dėstytoja dr. Janina Bukantienė, kurios teigimu, tarmiškas kalbėjimas – tai gyvas kalbėjimas, atskleidžiantis gimtojo krašto praeitį bei leidžiantis prisiliesti prie protėvių palikimo. Be to, tarmės – turtingos senoviškomis formomis, kurių bendrinėje kalboje nelikę.
O Marijus Šidlauskas – Klaipėdos universiteto literatūrologas – susirinkusiųjų žinias apie tarmes praturtino pranešimu, kaip lietuviškos tarmės veikė lietuvių literatūrą. Priminsime, jog XVI-XVII amžiuje lietuviškos knygos buvo rašomos vakarų, rytų ir vidurio aukštaičių bei žemaičių tarmėmis. O XIX amžiaus pradžioje imta leisti žemaitiškus tekstus.
Buvo metas, kai Dionizas Poška, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Simonas Daukantas bandė žemaičių tarmę paversti lietuviškų raštų normine kalba, tačiau paskutiniaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais lyderio pozicijoje įsitvirtino bendrinė kalba. Tarmės lietuvių literatūroje išliko tik kaip vaizdinė raiškos priemonė: Žemaitė apsakymus rašė žemaičių tarme, Vincas Krėvė savo personažus „prakalbindavo“ dzūkiškai, o Butkų Juzė pamalonindavo žemaitiška poezija. Žemaičių tarmė į lietuvių literatūrą įsiliejo ypač gražiai, ji tekstams suteikė ypatingo savitumo.
Tarmiškumo neatsisakė ir kai kurie XX amžiaus antrosios pusės rašytojai, o amžiaus pabaigos literatūroje regioniškumas apskritai nebelaikomas priešprieša universalumui.
Pasibaigus konferencijai, svečiai iš Klaipėdos mielai sutiko atsakyti į susirinkusiesiems iškilusius klausimus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...