Žemaitę žemaitiškai skaitė

Žemaitę žemaitiškai skaitėŠeštadienį rašytojos Žemaitės tėviškė švietė visais langais, o vakaro tyloje kalbų ir juoko aidą pagavęs vėjas išnešiojo jį po Čerauninkalnį, Kojtė, Blendžiavos pakrantes. Čia vyko Plungės žemaičių dailės muziejaus surengta „Muziejų naktis“. Ši Prancūzijoje gimusi ir po visą Europą išplitusi šventė pas mus švenčiama jau 9-ąjį kartą. Nors muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas sakė tikėjęsis sulaukti daugiau žmonių, smalsuolių, panorusių pasiduoti romantikos kerams ir įsivaizduoti, kaip tokiomis tvankiomis naktimis po vadinamąjį ponų namą vaikštinėjo rašytoja Žemaitė, netrūko.

„Muziejų naktis“ prasidėjo šv. Mišiomis ir gegužinėmis pamaldomis Bukantės koplyčioje. Čia susirinkusiuosius taip sužavėjo Šateikių parapijos jaunimo choras „Žiburys“ (vadovė Jurgita Arlauskienė), kad Mišių pabaigoje žmonės plojo ir prašė: „Pakartot, pakartot…“ Šv. Mišias aukojęs Šateikių parapijos klebonas Gediminas Norvilas jiems atsakė: „Tai – nepakartojama.“ Įspūdis buvo toks didžiulis, jog ir vėliau, vaikštinėdami po Bukantę, ne vienas vis dar kalbėjo apie vaikų chorą.
Iš koplyčios į Žemaitės muziejų grįžę, visi iškart susirinko ponų name, kur A. Bakanauskas žemaitiškai skaitė Žemaitės kūrinių ištraukas. Po to vyriausioji fondų saugotoja Danutė Einikienė papasakojo apie literatūros klasikės gyvenimą bei kūrybą. Augindama pulką vaikų ir niekada neturėdama laiko rašyti, užsispyrusi žemaitė parašė beveik tiek kūrinių, kiek metuose yra dienų.
Paskui, lydimi linksmų ansamblio „Šateikee“ dainų, visi patraukė prie svirno. Kol vieni mušė į muzikos taktą, siūbavo susikibę už rankų, kiti svirne apžiūrinėjo unikalius Žemaitijos Andersenu vadinamo liaudies meistro Stanislovo Riaubos drožinius, nuotraukas, kelis išlikusius kuklius jo baldelius.
Apie šį smulkų nediduką žmogų, bet didį menininką su meile ir šiluma pasakojo muziejininkė Irena Jonauskienė. Ji pasakė labai įsimintinus žodžius: „Godelių kaimas – mažas taškelis, o pažiūrėkit, kiek didžių žmonių jis mums dovanojo: rašytoją Žemaitę, akvarelininką Igną Budrį ir, žinoma, liaudies meistrą Stanislovą Riaubą.“ O vakaro pakilią nuotaiką taikliai apibūdino viena moteris. Šalia stovinčiam vyriškiui ji prasitarė: „Jau kelis kartus buvau Žemaitės muziejuje, bet niekada taip nesijaučiau. Visai kas kita, kai ekspoziciją apžiūrinėji pats ir kai apie ją, kaip šįvakar, pasakoja išmanantis žmogus. O gal kalta gamta? Po lietaus tos pievos taip kvepia!“
„Trečiojoje stotelėje“ – klėtyje – visų laukė paruošta salė, kur muziejaus darbuotojai parodė filmą apie Stanislovą Riaubą. Filme įamžinta apie šį menininką kalbanti pirmoji jį pastebėjusi bei pirmąją jo darbų parodą padėjusi surengti jau Anapilin iškeliavusi mokytoja Stanislava Andriuškaitė. Ji su šypsena prisiminė jų pirmąjį susitikimą ir Stanislovo Riaubos atsakymą, kai pakvietė jį ateiti į savo darbus pasižiūrėti. „Neateisiu, neturiu kelnių“, – atsakęs jai drožėjas.
Tą naktį prisimintos ir Žemaitijos krikšto 600-osios metinės. Po susitikimo su liaudies meistru visi užsuko į kitą salę, kuri skirta senajai ir šiuolaikinei (XVIII-XIX amžiaus) kryždirbystei. Čia eksponuojami nežinomų liaudies meistrų nukalti kryžiai, išdrožti šventieji. Apie juos pasakojo Danutė Einikienė. Ji pabrėžė du itin svarbius faktus: kad ši kolekcija žinovų laikoma unikalia ir ją galėtume rodyti ne tik Lietuvoje bei tai, jog beveik visi darbai į muziejų atkeliavo iš sovietinių partijos komitetų sandėlių, kur jie buvo saugomi, nes šventuosius iš bažnyčių ir koplyčių surinkę komunistai nesiryžo jų sudeginti.
Vyriausioji fondų saugotoja pabrėžė, jog anksčiau niekam nebuvo svarbu, kas išdrožė vieną ar kitą šventąjį. Padarei jį, atnešei klebonui, o šis, patikrinęs, ar drožinys atitinka visus kanonus, tardavo paskutinį žodį. Jeigu viskas padaryta gerai – šventasis pastatomas ten, kur buvo numatyta, jeigu ne – klebonas tokį žmogelį išvarydavo, paliepęs jam susirasti geresnį meistrą, kuris jį to amato pamokytų.
„Paskutinioji stotelė“ – pieva prie ponų namo. Čia „Muziejaus naktų“ lankytojų laukė balta staltiese užtiestas stalas, ant kurio garavo žemaitiški valgiai: žirnienė, bulvės, šalia didžiulių dubenų su kastiniu, sūris, namuose kepta duona, gira, kiti patiekalai, kuriuos nuo seno žemaičiai valgė. Žinoma, atėjusiųjų laukė ir muzika. Folkloro ansamblio „Šateikee“ dainos skardėjo po tamsų Godelių kaimą, nes visi, kas tik gyvas ir sveikas, buvo čia, Žemaitės tėviškėje, kur ponų namas visais langais plieskė.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...