Minėdami profesoriaus sukaktį, prisiminkime jo darbus

Žymių žmonių sukaktys įpareigoja prisiminti ne tik juos, bet ir jų nuveiktus darbus. Lietuvoje pagarbos vertų, mums, mūsų šalies istorijai svarbių asmenybių – daug, tačiau kiekviena jų savo šaliai pasitarnavo vis kitaip, kiekvienos jų įnašas į Lietuvos istoriją – vis kitoks. Šiandien prisiminsime vieną žymiausių Lietuvos istorikų, filosofų Zenoną Ivinskį, kurio sukauptą turtingą vertingų leidinių asmeninę biblioteką norintieji gali pamatyti ir ja pasinaudoti Plungės žemaičių dailės muziejuje. Rytoj Zenonui Ivinskiui, šiam istorinės savimonės žadintojui, būtų suėję 105-eri.

Pirmieji žingsniai – mūsų krašte, vėliau – Berlynas, Miunchenas…
Zenonas Ivinskis gimė 1908 metais gegužės 25 dieną Kaušėnuose, Plungės valsčiuje. Gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje, kurioje išaugo penki sūnūs ir dvi dukros. Čia prabėgo Zenono Ivinskio vaikystė. Vėliau būsimasis istorikas mokėsi Telšių ir Plungės gimnazijose, o supratęs, kokiu keliu nori žengti, 1925 metais įstojo į Lietuvos universiteto Filologijos-teologijos fakulteto istorijos skyrių. 1929 metais, baigęs universitetą, kaip gabus istorikas gavo stipendiją tęsti mokslus užsienyje ir 1929-1932 metais tobulinosi Miuncheno bei Berlyno universitetuose.
Studijuodamas Berlyne, vadovaujant prof. A. Brackmannrsquo;ui, 1932 m. apsigynė daktaro disertaciją „Valstiečių padėties istorija Lietuvoje nuo seniausių laikų iki XVI a. vidurio“. Turtingos Berlyno bibliotekos Z. Ivinskiui sudarė puikias darbo sąlygas. Rytų Europos istorijos instituto bibliotekoje buvo daug šaltinių, veikalų ir žurnalų iš Lietuvos istorijos. Pasinaudodamas jais, Z. Ivinskis žinomam Rytų Europos istorijos specialistui prof. Otto Hoetzschui parašė ilgą referatą apie tai, kaip Vytauto asmenį vaizdavo istorikas J. Dlugošas. Labai turtingos buvo ir kitos bibliotekos: Slavistikos seminaro, universiteto ir valstybinė (Preussische Staatsbibliothek). Jose dirbdamas, Z. Ivinskis 1930 sudarė plačią Vytauto Didžiojo ir jo laikotarpio bibliografiją, kuri 1930-1931 m. Kaune buvo išspausdinta dviejuose „Athenaeum“ žurnalo numeriuose.
1933 m. Z. Ivinskis, naudodamasis Gdansko archyve paties surinktais duomenimis, parengė habilitacijos darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“.
Z. Ivinskio mokslinė veikla Lietuvoje
Grįžęs iš užsienio, 1933-1935 m. atlikdamas karinę prievolę Kauno šarvuočių rinktinėje Z. Ivinskis ne tik toliau dėstė Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo universitete (VDU), bet ir pradėjo tyrinėti Lietuvos karo istoriją, parašė keletą darbų. Sukūrė šeimą, vedė Ceciliją Griniūtę, kuri mirė 1946 metais.
1935 m. Z. Ivinskiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto docento vardas. 1933-1943 m. jis vadovavo VDU Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus visuotinės istorijos katedrai (1940-1941 m. padarė pertrauką), dėstė Lietuvos istoriją, jos šaltinius ir istorinę geografiją, o nuo 1941 m.
Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultete dėstė Lietuvos ūkio ir visuomenės ūkio istoriją. Vasarą Laikinoji Lietuvos vyriausybė pavedė Z. Ivinskiui steigti Filosofijos fakultetą.
1941-1942 m. Z. Ivinskis buvo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. Tuo laiku dėl stipriai gintų universiteto reikalų jis pradėjo konfliktuoti su hitlerininkais. Gestapininkai pasirūpino, kad profesorius būtų įtrauktas į žmonių, kuriuos buvo numatyta išvežti į koncentracijos stovyklas, sąrašą. Tačiau Z. Ivinskis atsitiktinai apsinuodijo smalkėmis ir buvo paguldytas į ligoninę, kurioje gydėsi apie pusmetį. Šis nelaimingas atsitikimas jam padėjo išvengti didesnės nelaimės – tremties.
Mokslinis palikimas
1944 m. į Lietuvą grįžtant sovietinei kariuomenei Z. Ivinskis pasitraukė į Vakarus, kur tęsė mokslinę veiklą. Po karo gyveno Vokietijoje, tačiau nemažai laiko praleisdavo Romoje, dirbo Vatikano archyvuose. Vėliau, 1953 m., profesorius pradėjo bendradarbiauti su „Lietuvių enciklopedija“, parašė nemažai straipsnių. Tuo laiku jis antrą kartą susituokė – vedė Pauliną Talanskaitę, su kuria susilaukė sūnaus Kęstučio. Vėliau tapo Bonos Baltistikos tyrinėjimo instituto direktoriumi. 1963 m. pradėjo dėstyti Rytų Europos istoriją Bonos universitete kaip profesorius-svečias, o 1964 m. tame pačiame universitete antrą kartą tapo habilituotu Lenkijos ir Baltijos šalių istoriku bei gavo leidimą dėstytojauti.
1971 m. Bonoje profesorius Zenonas Ivinskis mirė.
Šiandiena profesoriaus mokslinis palikimas – visiems prieinamas. Lietuvos istoriją jis tyrinėjo visapusiškai. Vienas iš žinomiausių jo darbų – studija „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“, kuri 1955 m. buvo apdovanota „Aidų“ žurnalo premija. Kitas premijuotas darbas – „Lietuvių tautos istorija“. Profesorius tyrinėjo ir krikščionybės istoriją. 1955 m. Niujorke Z. Ivinskis išleido knygą „Šv. Kazimieras“, yra išspausdinęs daugybę mokslinių straipsnių apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, jų veiklos istorinę reikšmę.
1991 m. leidykla „Mokslas“ išleido Z. Ivinskio veikalą „Lietuvos istorija (iki Vytauto Didžiojo mirties)“. Visą gyvenimą profesorius svajojo apie laisvą Lietuvą. Jo svajonėms buvo lemta išsipildyti, tačiau tos dienos istorikas nebesulaukė. Į laisvą Lietuvą kaip didžiuliai visuomenės istorinės savimonės žadintojai grįžta profesoriaus Z. Ivinskio darbai, grįžta jo knygos, kurios tampa vis labiau prieinamos visuomenei.
Mirus profesoriui, jo knygos leidžiamos toliau. Romoje pasirodė „Rinktiniai raštai“. Jų ketvirtajame tome plačiai rašoma apie Žemaičių vyskupijos įkūrimą, šios vyskupijos reikšmę Lietuvos valstybės istorijai.
Tačiau sovietinėje Lietuvoje šio istoriko vardasdaugelį metų buvo sąmoningai nutylimas. Lietuvių tarybinėje enciklopedijoje akcentuotas jo „idealistinis požiūris į visuomenės raidą, klerikalinės tendencijos, buržuazinė vokiečių istoriografijos įtaka“ (T.4, p. 596).
Turtinga istoriko biblioteka
Nuolatinis mokymasis, istorijos, filosofijos, lingvistikos ir kitų mokslų tyrinėjimai Z. Ivinskiui tapo pagrindu pradėti kaupti asmeninę biblioteką ir archyvą. 1944 m., profesoriui pasitraukus iš Lietuvos, čia liko didelė dalis jo bibliotekos sukauptų knygų, asmeninis archyvas, kurio didžiąją dalį išgelbėjo pirmosios žmonos motina Grinienė, po karo visą šį turtą perdavusi tuometinės LTSR Valstybinės bibliotekos rankraščių skyriui (dabartinė nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Knygas ir dalį archyvo ėmė globoti Kaune gyvenusi Z. Ivinskio sesuo Bronė Ivinskytė-Barzdienė. Kai jai pasidarė pavojinga saugoti šį brolio turtą, jį perdavė patikimiems savo bičiuliams – Stasei ir Vladui Grigams.
Pablogėjus sveikatai, B. Ivinskytė-Barzdienė parašė testamentą, kuriuo išreiškė paskutinę savo valią, kad biblioteka ir archyvu rūpintųsi jos dukra Aušra Barzdaitė-Pivorienė. 1973 m. ši turtinga mokslininko biblioteka atsidūrė Aušros ir Marijono Pivorų globoje.
1994 m. Aušra Pivorienė visus minėtos bibliotekos spaudinius, dalį Z. Ivinskio istorinių darbų, rankraščių, mašinraščių bei dokumentų saugoti perdavė profesoriaus gimtinėje, Plungėje, besikuriančiam Žemaičių dailės muziejui. Taip šios knygos, apie kurias žinojo tik mažas būrelis žmonių, tapo prieinamos visuomenei.
Gyvendamas užsienyje profesorius Z. Ivinskis sukaupė ir vertingą mokslinį archyvą, kurį, profesoriui mirus, perėmė Lietuvių mokslo akademija Romoje. Atkūrus Nepriklausomybę, šis Z. Ivinskio mokslinis archyvas iš Romos perkeltas į Vilniaus universitetą. Nedidelė dalis archyvo yra likusi Vokietijoje, juo rūpinasi profesoriaus našlė Paulina Ivinskienė.
Didžioji Z. Ivinskio asmeninės bibliotekos dalis, kuri pusę amžiaus buvo saugoma keleto šeimininkų, dabar yra Žemaičių dailės muziejaus mokslinėje bibliotekoje. Ją sudaro 805 spaudiniai, iš kurių dalis išspausdinta XVI-XIX amžiuje. Rinkinyje daugiausia spaudinių – istorijos tematika: apie Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Prūsiją ir kitas kaimynines šalis. Čia galima rasti daug žinių apie šių valstybių istoriją nuo seniausių laikų ir Pirmojo pasaulinio karo. Yra knygų meno, religijos temomis, gramatikų ir žodynų įvairiomis kalbomis. Daug knygų – lenkų ir vokiečių kalbomis.
Profesorius Z. Ivin
skis biblioteką kaupė įvairiais būdais – tai byloja knygose rasti pirkimo kvitai, įrašai. Knygos dažniausiai buvo perkamos Lietuvoje ir Vokietijoje (Berlyne, Miunchene, Kenigsberge). Jas profesorius įsigydavo įvairiuose antikvariniuose knygynuose, iš kolekcininkų. Nemažai knygų Z. Ivinskiui padovanota. Keletas knygų yra priklausę profesoriaus pirmajai žmonai C. Griniūtei – tai matyti iš knygoje esančių įrašų. Yra leidinių ir su kitų bibliotekų antspaudais.
Vertingiausios Z. Ivinskio knygos
Labiausiai dėmesį patraukia itin retos knygos, keletas jų yra atnaujintos Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre. Paminėsiu keletą labai vertingų. Pirmoji jų – knyga „Synodus Diaecesana Mednicensis, Seu Samogitiae, Sub aufpiciis…“ Šioje knygoje rašoma apie vyskupų susirinkimą Žemaitijoje, pateikiamos žinios apie Tverų, Rietavo, Plungės ir kitus dekanatus, rašoma ir apie Beržoro bažnyčią – Platelių bažnyčios filialą bei ten apaštalavusį Jozefą Vaitkevičių. Ši knyga išspausdinta Vilniuje, Jėzuitų spaustuvėje, apie 1752 metus.
Pati seniausia rinkinyje yra R. P. F. Philippo Dziez Lufinato knyga „Concionvm Qvadrvplicivm, Qvae Qvotidie in…“ Ji parašyta lotynų kalba ir išleista Leidene 1588 metais. Knygoje aprašomi visų švenčių kasdieniniai pamokslai pagal Evangeliją. Knyga užsegama, lapų kraštai – nudažyti, šitaip leidinys geriau apsaugomas nuo dulkių.
Rinkinyje yra ir jėzuitų kunigo K. Sirvydo (1546-1631) knyga „Dictionarium Trium Lingvarum…“. Tai – lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų žodyno penktasis leidimas, išspausdintas apie 1713 m.
Vilniaus akademijoje. Šis žodynas buvo skirtas studijuojančiai jaunuomenei.
Reta Romos valstybės veikėjo, karvedžio, rašytojo Juliaus Cezario knyga „Bele Gallici“, kurioje aprašomi karo įvykiai 56 metais prieš Kristaus gimimą. Ši knyga išspausdinta lotynų kalba 1834 metais.
Vertinga knyga „Statut Wielkiego Księstwa Litewskiego…“ („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutas“), 1786 m. lenkų kalba išleista Vilniaus akademijoje.
XV a. pabaigoje ir XVII a. pirmojoje pusėje kolekcionuoti knygas buvo tapę madinga. Lietuvos didikai Sapiegos taip pat turėjo didžiulę biblioteką. Keletas jos knygų yra ir šiame profesoriaus Z. Ivinskio rinkinyje. Apie tai liudija knygose matomas Sapiegų giminės herbinis antspaudas bei dedikacija.
Šias itin retas knygas paskaityti ir Z. Ivinskio asmeninę biblioteką pamatyti galima Žemaičių dailės muziejaus mokslinėje bibliotekoje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...