Sugrąžinkime senajai klebonijai jos vardą

Sugrąžinkime senajai klebonijai jos vardą„Žemaityje“ išspausdinus rašinius „Ar tik nepamiršo plungiškiai M. K. Čiurlionio?“ ir „Kur Plungėje – M. K. Čiurlionio namas ir skverelis?“, į juos atsiliepė Plungės žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorijos mokslų daktarė Jolanta SKURDAUSKIENĖ. Ji pateikė informacijos apie M. K. Čiurlionio namu vadinamą buvusios Plungės klebonijos pastatą.



Jau kuris laikas laikraščius skaitantys plungiškiai stebi viešojoje erdvėje kilusią diskusiją dėl kompozitoriaus, dailininko M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimo. Visuomenės dėmesys atkreiptas į senosios Plungės klebonijos pastatą ir priešais jį esantį kiemelį, kurį sutvarkius norima pavadinti M. K. Čiurlionio skveru. Siūloma jame pastatyti dar vieną žymiajam menininkui skirtą skulptūrą, prie namo pritvirtinti dar vieną memorialinę lentą, mieste įrengti į šį objektą turistus nukreipiančias rodykles.
Puikus sumanymas. Privalome įamžinti visai Lietuvai svarbią ir reikšmingą kompozitoriaus bei dailininko M. K. Čiurlionio asmenybę. Nedaug Lietuvoje yra miestų, turinčių tokį glaudų ryšį su lietuvių tautos genijumi vadinamu menininku. Branginkime šitą vardą ir liudykime, kad M. K. Čiurlionio gyvenime ir visos Lietuvos meno istorijoje Plungė suvaidino neeilinį vaidmenį.
Ir vis dėlto, kai šiek tiek žinai Plungės miesto istoriją, abejonės neduoda ramybės. Neišvengiamai kyla klausimas: ar vadindami senąją Plungės kleboniją M. K. Čiurlionio namu, o jos kiemelį – M. K. Čiurlionio skveru neprarandame dalies savęs ir savo miesto istorijos? Ar neįnešame sumaišties į nuo miesto atsiradimo nusistovėjusią tvarką, į dabartinių plungiškių ir ateities kartų sąmonę? Nereikėtų stebėtis, kad miesto gatvėje „Žemaičio“ žurnalistės pakalbinta pagyvenusi plungiškė negalėjo atsakyti į klausimą, kur yra M. K. Čiurlionio namas ir skveras? Jeigu jos būtų paklausta, kur surasti senąją kleboniją, kurioje gyveno M. K. Čiurlionis, nėra abejonių – moteris būtų atsakiusi į šį klausimą. Nestebina ir tai, kad paklaustas kitas žmogus rodė parko link, kur kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės iniciatyva daug metų stovi M. Oginskio orkestro mokyklos bendrabučio – „muzikantinės“ – vietą žymintis stogastulpis. Žmonės turi atmintį. Ir ją turės, jei dirbtinai jos neištrinsime, uždažę ir perrašę tikruosius daiktų vardus, pervadindami senąją kleboniją M. K. Čiurlionio namu, o kiemelį – M. K. Čiurlionio skveru.
XVI a. įsikūrusiame Plungės mieste nedaug išlikę senų, autentiškų miesto istoriją liudijančių pastatų. Juo labiau tokių ypatingų, kur jungtųsi ir susipintų šitiek istorinių įvykių, paties miesto ir neeilinių asmenybių likimai. Turime prisiimti dalį atsakomybės, kad šiandieną nebeturime virš Lurdo stovėjusios medinės gotikos stiliaus vienuolių kapucinų koplyčios, kad miesto gyvenime naujos paskirties nerado žydų sinagogos pastatas. Ką atsakysime savo vaikams, kai atėję prie dar vieno M.K. Čiurlioniui skirto monumento jie paklaus, kas atsitiko senajai Plungės klebonijai, kurioje gyveno ir dirbo tiek žymių, ir ne vien Plungei, bet visai Lietuvai nusipelniusių, žmonių? Ar ji buvo nugriauta, ar ją sunaikino laikas? Deja, turėsime atsakyti: „Jai tebesant, mes tiesiog ją pamiršome…“ Jau šiandien net Plungės rajono savivaldybės tinklapyje skelbiamų lankytinų vietų sąraše senoji klebonija vadinama namu, kuriame gyveno M. K. Čiurlionis.
O juk senoji Plungės klebonija yra vienintelis pastatas Plungėje, kuris liudija beveik dviejų su puse šimto metų senumo miesto istoriją! 1850 m. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus nurodymu atliktos vizitacijos dokumente rašoma: „Klebonija buvo pastatyta 1778 m. Už klebono Kervelio lėšas 1827 m. pastatas buvo sukeltas ir apmūrytas akmenimis su kalkėmis, sienos apkaltos storlentėmis. Stogas iš vienos pusės naujai uždengtas malksnomis 1849 m. Pagrindinis namo fasadas atgręžtas į bažnyčios pusę, galas – į rytus. Viename jo gale yra penki kambariai, kitame – po du kambarius ir po vieną sandėliuką dviem komendoriams. Visoje klebonijoje yra 14 durų geležinėmis rankenomis, trylika vienodo dydžio langų žaliai dažytomis langinėmis, ant geležinių vyrių – 8. Virš stogo išvestas kaminas. Visoje klebonijoje [sudėtos] lentų grindys. Trys krosnys. Namo ilgis – 11 sieksnių, plotis – 7.“ XIX a. viduryje klebonijos sodybai taip pat priklausė virtuvės pastatas, ratinė, arklidės, tvartas, svirnas, rūsys ir stoginė, suskirstyta į keturias dalis – džiovyklą, klojimą, peludę bei daržinę. Jie iki mūsų dienų neišliko.
Kultūros paveldo departamento specialistų nuomone, šiandieną šalia bažnyčios stovintis klebonijos pastatas yra tas pats, kuris aprašytas 1850 m. vizitacijos akte. Jis yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jeigu Plungės amžių skaičiuosime nuo pirmojo jos paminėjimo istorijos šaltiniuose, nuo 1567 m., šis 236 metus skaičiuojantis pastatas čia stovi daugiau nei pusė to laiko, kiek gyvuoja mūsų miestas. Per visą klebonijos gyvavimą pasikeitė trys Plungės bažnyčios. Stebėtina, bet pastatas nenukentėjo net per didžiuosius 1894 ir 1931 m. Plungės gaisrus.
Nuo pat Lietuvos krikšto pradžios klebonijos buvo ne tik parapijų dvasios ganytojų sodybos. Jos tapo bendruomenių centrais, miestelių širdimis. Čia reziduojančių kunigų pareiga buvo ne tik teikti dvasinius patarnavimus žmonėms, bet ir šviesti, ugdyti visuomenę, pirmiausia, žinoma, jaunus žmones. Vienas svarbiausių klebonų pagalbininkų šioje srityje visada buvo mokytojas. Klebonas taip pat spręsdavo vietos administracinius, bažnyčios priežiūros, bendruomenės telkimo klausimus. Klebonijoje burdavosi geriausi to meto specialistai: laikrodininkai, medžio meistrai, dailininkai, vargonininkai ir kiti. Čia būdavo vyskupų, aukštų pareigūnų apsistojimo ir bendravimo vieta. XX a. pradžioje Plungės klebonijoje virusį gyvenimą, Plungės klebonų rūpesčius ir veiklą prisiminimuose yra aprašiusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, čia nuolat lankęsis vargonininkas, vėliau žymus lietuvių kultūros veikėjas, muzikologas Juozas Žilevičius, kunigas, Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio sekretorius kunigas Adomas Dambrauskas-Jakštas, kunigas prelatas Povilas Pukys, vienas iš tarpukario „Linų audinių“ fabriko savininkų Kazimieras Pabedinskas. Plungės parapijos istoriją yra parašęs Kazys Misius, Plungės klebonų leidybinę veiklą pirmosios nepriklausomybės laikais tyrinėjo knygotyrininkai Domas Kaunas, Tomas Petreikis ir kiti.
XVIII a. pabaigos XX a. pradžios Plungės klebonai ir čia dirbę vikarai telkė ir vienijo žymiausius to meto Žemaitijos krašto ir Lietuvos veikėjus. Ne vienas jų Plungėje praleido dešimt ir daugiau metų. Priminsiu tik svarbiausius. Klebonas Adomas Paulauskas: jo pastangomis 1797 m. Plungėje buvo pastatyta viena didžiausių medinių bažnyčių Žemaitijoje. Jis rėmė ir šelpė 1831 m. sukilėlius. Po šio klebono mirties 1844 m. buvo paskelbtas jo parengtas leidinys „Maldos rytmetinės ir vakarinės“. Klebonas Kervelis (vardas tiksliai nežinomas): Plungėje klebonavo 25-erius metus (1825-1850). Jo užbaigta įrengti Plungės bažnyčia XIX a. laikyta viena gražiausių Žemaitijoje. Kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža: XIX a. pirmojoje pusėje kunigavo Plungėje, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XIX a. švietėjų. Kunigas Pranciškus Urbanavičius: Plungės vikaras 1891-1896 m., draudžiamos lietuvių spaudos bendradarbis, faktiškasis „Žemaičių ir Lietuvių apžvalgos“ redaktorius. Kunigas Vincentas Jarulaitis: Plungės klebonas 1900-1910 m., Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė ir globėjas. Žymus lietuvių visuomenės veikėjas. 1903 m. Plungės bažnyčioje įvedė tvarką, kad būtų giedama ne lenkiškai, o lietuviškai, klebonaudamas Plungėje atstovavo lietuviams Rusijos valstybės dūmoje, Lurdo ir Lurdo koplyčios Plungėje statytojas, Šv. Kazimiero švietimo ir spaudos draugijos vadovas, „Artojo“, „Šaltinio“ bendrovių įkūrėjas. Jo klebonavimo laikais pašventinti dabartinės bažnyčios pamatai, prasidėjo jos statyba, įsteigtas „Saulės“ draugijos skyrius, veikė legali parapijos biblioteka.
Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas: žymus visuomenės veikėjas, rašy
tojas, spaudos darbuotojas, Plungėje kartu su S. Kymantaite, Ona Pleiryte (vėliau Puidiene) bei kitais inteligentais klebonijoje 1903-1904 m. režisavo pirmuosius lietuviškus spektaklius pagal dvi pjeses – paties Vaižganto „Negryna sąžinė“ bei Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Velnias spąstuose“. Tiesa, dėl saugumo juos teko vaidinti Kuliuose. Kunigas Jonas Senkus: Plungėje klebonavo 1919-1925 metais. Studijavo Peterburge ir Freibūre (Šveicarija), filosofijos mokslų daktaras. Būdamas Plungėje rūpinosi gimnazijos įkūrimu. Nuo 1919 m. Plungėje gyveno kunigas Feliksas Sragys, jis buvo Lurdo koplyčios rektorius, vėliau – altarista. Spaudos draudimo metais žadino tautinę lietuvių sąmonę. Bendradarbiavo „Vienybėje“, „Viltyje“, „Draugijoje“, „Vadove“. Gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, parengė ir išleido keletą knygų, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius ir siuntė juos Kazimierui Būgai. Kunigas kanauninkas Povilas Pukys: Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis, Plungėje klebonavo 1915-1918 m. ir 1928-1945 m., pastatė Plungės, Stalgėnų, Pakutuvėnų bažnyčias. Jo nuopelnams aprašyti reikėtų atskiro straipsnio.
XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje klebonijoje lankėsi Plungės bažnyčioje pakviesti dirbti vargonininkai, kompozitoriai Mykolas Račas (Racevičius), Napoleonas Sasnauskas, Juozas Žilevičius. Ir, žinoma, Sofija Kymantaitė bei Mikalojaus Konstantinas Čiurlionis. Nesikartosiu pasakodama jų istorijas. Pateikiamame sutrumpintame klebonijos pastato aprašyme, matyt, reikėtų pažymėti tik tai, kad menininkas pirmą kartą čia apsilankė 1908 m. rugpjūtį, kai laime spinduliuojantys sužadėtiniai grįždami iš Palangos užsuko prisistatyti Sofijos giminaičiams, pirmiausia – Kymantų šeimos patriarchui – kunigui Vincentui Jarulaičiui. Širdingai sutikti dėdės, sužadėtiniai kitą dieną išvyko į Karklėnus, kur ant Minijos kranto Sofijos tėvai nuomojo ūkelį. Per Naujuosius Šateikiuose įvyko jungtuvės, po kurių jaunavedžiai išvyko į Peterburgą. Į Plungę ir Karklėnus jie vėl atvyko 1909 m. vasarą ir praleido čia du gražiausius ir kūrybingiausius savo mėnesius. Kaip rašė Čiurlionių dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, su Plunge pasibaigė gražiausia jos tėvų gyvenimo pasaka.
Prasidėjus sovietmečiui, iš bažnyčios buvo atimta juridinio asmens teisė. 1948 m. vyko kulto pastatų registracija, parapijų turtas nacionalizuojamas. Susibūrę į komitetą parapijiečiai turėjo sudaryti su valdžia sutartį, pagal kurią neva buvo išsinuomojami kulto ar kiti pastatai, už tai mokami mokesčiai, įsipareigojama juos prižiūrėti ir remontuoti. Kunigai turėjo gauti specialius pažymėjimus, leidimus aukoti pamaldas kitoje parapijoje. Daug jų buvo sekami saugumo, ištremti į lagerius. 1958 m. ilgametis Plungės klebonas Bernardas Aleksiejūnas netoli šventoriaus pastatė kunigams namą, faktiškai tapusį nauja klebonija, tačiau pagal to meto reikalavimus jis buvo įformintas kaip privatus pastatas.
M. K. Čiurlionio namu kleboniją imta vadinti sovietmečiu, kai tikrasis pastato pavadinimas jau buvo nutrintas, o artėjantis M. K. Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejus reikalavo vietos valdžios ir visuomenės dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsiai skambančiam M. K. Čiurlionio vardui. Tais 1975 m. plungiškiams kilo sumanymas pagerbti Plungės klebonijoje žmonos giminaičius lankiusį, du mėnesius čia praleidusį M. K. Čiurlionį.
Pagal didžiojo menininko paveikslą „Žemaičių kryžiai“ tautodailininkai sukūrė du stogastulpius ir koplytstulpį. Parinkta vieta – senosios klebonijos kiemelis, ir ši meninė idėja organiškai tiko ir papildė viena kitą. Bet, atsižvelgiant į to meto kanonus, sumanymas baigėsi tuo, kad iš stogastulpių buvo išguitas Nukryžiuotasis, o koplytstulpyje, šventųjų skulptūrėlių vietoje, buvo pakabintas medinis varpelis. Nejaugi šitaip pasielgsime ir šį kartą? Įamžinsime M. K. Čiurlionio atminimą ir pamiršime, kad jo apskritai čia nebūtų buvę, jei ne šis istorinis Plungės miesto pastatas ir jame gyvenę bei būręsi žmonės? Šiuo metu, kai name įrengti gyvenamieji butai, prasminga būtų senąją Plungės parapijos klebonų buveinę įamžinti bent atminimo lenta ar informaciniu stendu, kad lankytojai ieškotų ne M. K. Čiurlionio namo Plungėje, kurio jis niekada neturėjo, o senosios klebonijos, į kurią jį atvedė meilė Plungės klebono dukterėčiai, kaip ir pats M. K. Čiurlionis, išugdytai ypatingų Plungės krašto žmonių dvasios. Be jokios abejonės, klebonijos kiemelio sutvarkymas tik pagerintų jo žinomumą, pritrauktų daugiau lankytojų. O tada liks tikėtis, kad ateityje atsiras galimybė pastatą restauruoti bei vienokiu ar kitokiu būdu sugrąžinti jį miesto bendruomenei. Tik klebonijos kiemelį gal prasmingiau būtų pavadinti ne skveru, o sodeliu – taip savo prisiminimuose jį vadina didžiojo menininko dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė.
Pritariu, kad Plungėje M. K. Čiurlionio atminimas yra įprasmintas nepakankamai. Dar nemažai reikėtų nuveikti, kad patys galėtume didžiuotis lietuvių tautos genijaus atminimo saugojimu ir be gėdos parodyti tai kitiems. Tačiau norėčiau paraginti nepamiršti ir materialiojo mūsų miesto paveldo, kuris laimingų aplinkybių dėka išliko iki šiandienos. Galbūt mūsų atmintis suteiks jam bilietą į ateitį. Prisiminkime, kad M. K. Čiurlionį į Plungę traukė ne kas kita, o savitą ir nepakartojamą aurą šiame mieste kūrę žmonės, kurių vardų tikriausiai nebepasakytų nė vienas gatvėje sutiktas praeivis.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...