„Muzika yra tai, ką jaučiu, suprantu ir mėgstu“

„Muzika yra tai, ką jaučiu, suprantu ir mėgstu“Žlibinų Igno Končiaus pagrindinė mokykla, chorinis dainavimas Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, solinis dainavimas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje ir muzikos pedagogikos studijos Žemaitijos kolegijoje – tokį kelią 22-ejų purvaitiškė Monika Petreikytė baigia nueiti, siekdama savo tikslo. Energinga, žodžio kišenėje neieškanti mergina nori ir toliau savo gyvenimą sieti su muzika, nori dainuoti pati ir mokyti kitus. Ir jai tai sekasi. Vos tik buvo atnaujintas Žlibinų kultūros centro Kantaučių filialas, jame lyg saulė nušvito ir kaimo gyvenimą išjudino šio filialo vadove tapusi M. Petreikytė. Žavinga šviesiaplaukė ėmė burti taip pat kaip ir ji muziką mėgstančius žmones, rengti tradicines ir Kantaučiuose dar neregėtas šventes, su kolektyvais koncertuoti kitų miestelių renginiuose. Save kaimo vaiku vadinanti Monika pasakojo šiek tiek ragavusi ir emigrantės duonos, tačiau gimtoji šalis ir begalinis troškimas daryti tai, ką labiausiai mėgsta, jai esą brangesni už bet kokį pinigą.



Nebenorėjo gyventi iš tėvų kišenės
Žlibinų kultūros centro Kantaučių filiale Monika dirba jau metus. Kas ją atviliojo į Kantaučius? „Pagalvojau, kiek galiu gyventi iš tėvų kišenės… O Kantaučių bendruomenės pirmininkas Linas Ramanauskas yra mano pusbrolis. Kreipiausi į jį klausdama, ar kur nors yra kultūros namai, kuriems reikėtų tokio darbuotojo? Jo dėka ir atsiradau Kantaučiuose. Atėjau dirbti dar nė nebaigusi studijų, tačiau buvau šiltai sutikta. Daug padėjo Linas ir Žlibinų kultūros centro vadovė Nijolė Norbutienė. Greitai čia pritapau. Pradėjau kviesti dainuoti norinčias moteris. Buvau subūrusi gabią jaunimo grupę, tačiau jaunuoliai netrukus išsilakstė mokytis kas kur. Užtat dabar smagiai repetuoju su savo moterytėmis. Mes ir gražiai dainuojame, ir puikiai sutariame, sveikiname vienos kitas gimtadienių proga“, – su užsidegimu pasakojo Monika.
Smagiausia dirbti su vaikais
Būsimoji muzikos pedagogė moko dainuoti ir vaikus. Kaip pati sakė, su jais dirbti ypač smagu. Monika moko dainuoti ne tik kantautiškių vaikų būrelį, bet ir plungiškių, kadangi Plungės kultūros centre vadovauja „Mažųjų žvaigždžių klubui“, kuriame – trimečiai, keturmečiai ir penkiamečiai. Mažuosius jungtis prie šio klubo ji kviečia ir dabar.
„Vaikai yra nenuspėjami. Prieš jiems užlipant į sceną, visada labai jaudinuosi. Nežinosi, ką jie sumanys. Pamatę mamą, būna, kad pamiršta dainuoti ir ima mojuoti rankomis, – juokėsi Monika. – Atsimenu pernykštę eglės įžiebimo šventę Plungėje. Turėjau tris pasirodymus, paskutinis jų – su vaikais. Tačiau mano mažieji į sceną sugužėjo jau pirmojo numerio metu… Stovi, žvalgosi, čiupinėja mikrofonus… Aš dainuoju ir kartu žiūriu, kad jie nenukristų ar ko nors nenumestų. Tačiau viskas baigėsi gerai ir visi kartu sulaukėme savo pasirodymo.“
Pasak purvaitiškės, darbą su vaikais atperka jų nuoširdumas, nesumeluotos emocijos. Jeigu pyksta – jie pasakys, jeigu džiaugiasi – apsikabins, pabučiuos.
Plungės kultūros centre Monika vadovauja ir vokaliniam merginų ansambliui. Kaip apskritai pradėjo čia dirbti? Pasirodo, buvo pakviesta šio centro direktoriaus Romo Matulio. Energijos ir idėjų nestokojančią merginą jis netruko pastebėti, o ir Monika padirbėti neatsisakė. Sako, nei studijoms, nei darbui Kantaučiuose šie būreliai netrukdo. „Tuo ir geras kultūros darbuotojo darbas, kad nereikia sėdėti kabinete nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Lengviau viską suderinti“, – teigia Monika.
Muziką mėgsta nuo mažumės
Paklausta, gal pomėgį muzikai paveldėjo iš tėvų, purvaitiškė atsakė kad nei elektriku dirbantis tėtis Andriejus, nei konditerė mama Rasa, nei gimnazijoje besimokanti sesuo Rūta ar skulptūros studijas pasirinkęs brolis Mantas nėra muzikalūs. O ją pačią muziką užvaldžiusi nuo mažumės. Noras dainuoti buvo toks stiprus, kad jei iki Žlibinų jos negalėdavo nuvežti tėtis, iš kur į Plungės M. Oginskio meno mokyklą kursuodavo autobusas, mažoji Petreikytė juos pasiekdavo pėsčiomis. Monika neslepia, jog bręstant noras mokytis, kad ir muzikos, buvo susilpnėjęs, ir sako esanti dėkinga tėvams, kurie „prispausdavo, kai reikėdavo“, neleisdavo mesti mokslų vien dėl to, kad staiga nebesinori. Monika dėkinga ir savo močiutėms – Rūtai ir Jadvygai, kurios, merginos žodžiais tariant, taip pat prisidėjo prie jos švietimo. „Kai su meno mokykla važiuodavome į gastroles, reikėdavo pinigėlių, o juk aš ne vienintelis vaikas šeimoj… Močiutės visada paremdavo“, – šiltai apie mamos ir tėčio mamas atsiliepė muzikalioji mergina.
Neduok pavalgyt, duok pašnekėt
Nors mokykloje ir nebuvo dešimtukininkė, purvaitiškė visada žinojo, ko iš gyvenimo nori. „Esu scenos žmogus. Man neduok pavalgyt, duok pašnekėt, – save apibūdino jaunoji muzikė. – Nesuprantu tų, kurie, baigę mokyklą, spaudžiami tėvų ar dėl kitų priežasčių stoja studijuoti ne ten, kur patys norėtų, o bet kur. Baigę nemėgstamas studijas jie to darbo vis tiek nedirbs. Esu dėkinga tėvams, kad man pačiai leido rinktis. O aš pasirinkau muziką, nes ji yra tai, ką jaučiu, suprantu ir mėgstu.“
Aktyvi ir komunikabili mergina, kurios visada buvo ir dabar yra pilna visur, sako, jog būtent komunikabilumas yra vienas svarbiausių jos bruožų, padedančių skintis kelią per gyvenimą. Nes, Monikos žodžiais tariant, reikia mokėti save pateikti. Tačiau būsimoji pedagogė teigia esanti iš tų žmonių, kurie turi griežtą nuomonę kiekvienu klausimu. Ir ta nuomonė, anot jos pačios, visada buvo „labai didelė“. Tačiau žinanti, kam ir kada tą nuomonę pareikšti. Matyt, komunikabilus purvaitiškei ir padeda sutarti su vaikais, nes ne kiekvienas gali sugebėti vaiką suvaldyti, tai – irgi Dievo dovana.
Darbu užsienyje nesigundo
Nors stodama mokytis Monika žinojo, kad dirbantieji kultūros srityje negauna didelės algos, dėl to savo sprendimo nekeitė. O dabar džiaugiasi galėdama save išlaikyti, nors tebėra studentė. Džiaugiasi ir tuo, kad būdama tik 22-ejų jau turi ką įrašyti savo gyvenimo aprašyme – juk ne kiekvienas dvidešimtmetis gali tuo pasigirti. Monika neslėpė, kad ir ji, kaip tūkstančiai lietuvių, buvo išvykusi uždarbiauti svečion šalin. Tačiau tik keliems mėnesiams su kitais studentais. Nors pagerino anglų kalbos žinias ir pamatė kitą šalį bei susirado draugų, merginos užsienis netraukia. „Gal esu pernelyg konservatyvi, mamos vaikas, – susimąstė. – Dideli gyvenimo pokyčiai manęs nežavi. Jeigu jau atsisėdau vienoje vietoje, tai ir sėdėsiu. Užaugusi dideliame vienkiemyje, mėgstu kaimą. Niekas manęs neuždarytų daugiabučio dėžutėje. Ir Klaipėdoje dirbantis draugas niekaip ten manęs neiškrapšto.“
Renginiai – nenuobodūs
Idėjų nestokojanti Žlibinų kultūros centro Kantaučių filialo jaunoji vadovė per vienerius darbo metus šiame miestelyje jau organizavo ne vieną įdomų renginį. Minimos visos valstybinės šventės, kantautiškių itin mėgstamos Oninės, buvo surengta kalėdinė šventė vaikams, neseniai kvietė ir į Kaziuko mugę. Tačiau kantautiškiams turbūt iki šiol labiausiai įstrigusi Monikos sumanyta „Vestuvių muzikantų fiesta“, kai mergina į Kantaučius buvo sukvietusi ar ne aštuonis vestuvių muzikantus iš Telšių, Plungės bei Kretingos. Jie vietiniams dovanojo įsimintiną koncertą. Renginio metu imituotos vestuvės, tad kelios kantautiškės netgi turėjo progą apsivilkti vestuvines sukneles. Kadangi žmonių susirinko daug, Monika žada tokią šventę vėl rengti rudenį.
Dar vienas sumanios purvaitiškės suorganizuotas renginys – praėjusį penktadienį vykę „Kantaučių kaktusai“. Kaip pati Monika apibūdino, šis renginys – su humoro prieskoniu ir trupučiu tiesos. Prieš jį kalbinta mergina nuogąstavo, kad kas nors tokį kaktusą gavęs neįsižeistų, tačiau sakė mananti, jog kantautiškiai supranta humorą, be to, renginys organizuojamas ką tik praėjusios Juokų dienos proga.
Šitaip sukantis įvykių sūkuryje, ar energingajai vadovei dar lieka laiko atsikvėpti, laiko sau? Lieka. Mergina pailsi gamindama, tai – didžiausias jos pomėgis. Be darbo.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...