„Maniau, kad neužteks jėgų būti aktore“

„Maniau, kad neužteks jėgų būti aktore“Simona Šakinytė – jauna, charizmatiška, energija trykštanti ir vietoje nenustygstanti Klaipėdos dramos teatro aktorė. Savo energija ir pomėgiu vaidinti ji, regis, galėtų užkrėsti minias, tad kiek netikėta išgirsti ją sakant, jog pasirinkusi aktorystės studijas kurį laiką dvejojo, ar užteks jėgų būti aktore. Simonos mintys, praėjusio antradienio pavakarę išsakytos Kulių kultūros namuose, būtų sudominusios ne vieną jauną žmogų, šiuo metu svarstantį, ko – širdies ar proto – klausyti, renkantis studijas. Deja, į susitikimą su aktore atskubėjo vos saujelė senyvo amžiaus žmonių. Tarp jų – ir abi Simonos močiutės, su kuriomis čia, Kuliuose, prabėgo būsimos aktorės vaikystė.



Į gastroles – pro Kulius
„Kaip man gėda už tuos, kurie neatėjo“, – prieš susitikimą su Klaipėdos dramos teatro aktore tarstelėjo viena kuliškė. Moteris stebėjosi, kad tokie renginiai nedomina ne tik moksleivių (gal ir nenuostabu, juk daugelis jų po pamokų yra išvežiojami po aplinkinius kaimus), bet ir mokytojų, mokyklos vadovų. Juk jie turėtų jei ne būrį moksleivių atsivesti, tai bent jau patys ateiti praplėsti akiratį, pasisemti gerų emocijų. Ir ar teisinga kaltinti šiuolaikinį jaunimą abejingumu, įnykimu į kompiuterius bei internetą, virtualius santykius, jei net miestelio, bendruomenės šviesuoliai neranda laiko, o gal noro, susitikti su tais, kurių talento ir gebėjimų galėtų pavydėti nūdienos „žvaigždės“, kas vakarą šmėžuojančios televizorių ekranuose.
Nors susirinkusiesiems buvo apmaudu dėl savo kraštiečių abejingumo, popietės viešnia džiaugėsi kiekvienu atėjusiuoju ir kiekvieną sveikino šilta šypsena. Jauna smulkaus sudėjimo moteris prasitarė: nors Klaipėdos dramos teatre, į kurį buvo pakviesta iškart po studijų, dirba tik 7-erius metus ir rengti savo kūrybos vakarus, popietes ar pusryčius jai dar per anksti, pakviesta į savo vaikystės Kulius nė minutės nedvejojo. „Kiekvienam vaikui norėčiau palinkėti tokios vaikystės, kokią aš turėjau čia, Kuliuose, apsupta savo senelių meilės, dėmesio ir šilumos“, – apie savo ryšius su Kulių miesteliu pasakojo aktorė.
Moteris sakė, kad visada, kai su kolegomis išsiruošia į gastroles po Lietuvą, prašo važiuoti pro Kulius, kad bent iš tolo galėtų parodyti savo vaikystės miestelį. O Klaipėdos dramos teatro aktoriai juokiasi, kad tie Simonos džiaugsmo šūksniai važiuojant pro Kulius tapo tokie įprasti, kad net tada, kai autobuse Simonos nėra, jie, važiuodami pro šį miestelį, džiaugiasi taip, lyg patys būtų čia gimę ir augę.
„Tik pamanyk – vaidina kiaulę…“
Besiklausant šiltų aktorės prisiminimų apie vaikystę, renginyje dalyvavusių Simonos močiučių Jovitos Šakinienės ir Elenos Daugnorienės veiduose švietė šypsenos. Moteris pasakojo, kad būtent Kuliuose gimė dvi pagrindinės jos aistros – gyvūnams ir teatrui. Dėl pirmosios viskas lyg ir aišku, juk Simoną, dar mažą mergaitę, nuolat supo senelių auginami dvikojai ir keturkojai. „Iš ryto –
šuniukai, per pietus – kačiukai, o vakare – ėriukai“, – taip šmaikščiai nerūpestingos vaikystės dienas apibūdino aktorė. Ir pridūrė, kad tada, per dieną po kelis kartus kursuodama pas senelių kiaules, nė įtart negalėjo, kad po dvidešimties metų vienas mėgstamiausių jos vaidmenų teatre bus… kiaulės. Ne ką kitą, bet linksmą rožinę kiaulaitę jai tenka vaidinti legendiniame spektaklyje vaikams „Katės namai“. „Gal kiti sakys: tik pamanyk – vaidina kiaulę, – šypsojosi aktorė. – Bet man ta kiaulė tokia miela…“
„Kad noriu būti aktore, žinojau jau darželyje. Negaliu pasakyti, kaip ši svajonė gimė ir kodėl. Tikriausiai man tiesiog patiko vaidinti. Laikui bėgant radau skirtingų šios profesijos įprasminimų, bet noras nepasikeitė“, – sakė Simona, paklausta apie priežastis, lėmusias jos pasirinkimą. Ir genai čia – niekuo dėti, nes, kaip sakė Simona, nei jos šeimoje, nei giminėje aktorių nebuvo, be to, pamatyti tikrą spektaklį mažoji kuliškė galėjo nebent per televiziją. Nepaisant to, artimiausių kaimynų vaikai bei šeimos nariai iki šiol prisimena, kokius vaidinimus ištaisydavo mažoji Simona su pussesere Viktorija, kartais jie užsitęsdavo iki vėlumos, tačiau niekas negalėdavo pasišalinti anksčiau laiko – turėdavo žiūrėti iki galo.
„Juk čia – apie tave, čia tu kalbi…“
Susitikimo su kuliškiais metu moteris sakė ne iškart supratusi, kad aktorius – ne profesija, o asmenybė, kad toks išsilavinimas įgyjamas ne universitetuose, bet didžiojoje scenoje. Kad ir kiek repetuosi bei gludinsi savo vaidmenis, kaskartą lipdamas į sceną jautiesi taip, lyg pradėtum viską nuo nulio. Ir vis dėlto be išsilavinimo toli nevažiuosi. Baigusi mokyklą ir sužinojusi, kad Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė Klaipėdos universitete renka aktorių kursą, Simona nukulniavo į stojamuosius egzaminus. Tąkart abejonių dėl pasirinkto kelio nebuvo. Jos aplankė vėliau, prasidėjus studijoms, kai tekdavo nuryti griežtą dėstytojų kritiką, įveikti nepilnavertiškumo jausmą, išmokti garsiai ir aiškiai kalbėti, pakovoti už save ir savo vaidmenis.
„Pirmame kurse gavome užduotį suvaidinti sceną su menamais daiktais. Sugalvojau, kad vaidinsiu, kaip menamu skuduru plaunu grindis. Ilgai namie gludinau šią sceną, o kai parodžiau ją dėstytojams, šie taip ir liko nesupratę, ką dariau. Tada pagalvojau: jei nesugebu suvaidinti, kad plaunu grindis, kaip man reikės vaidinti Džiuljetą?“ – prisiminė aktorė.
Likimo ironija: po studijų pakviesta į Klaipėdos dramos teatrą ir gavusi vieną pirmųjų vaidmenų spektaklyje „Įnamis“ Simona turėjo vaidinti kambarinę, kuri nuolat plauna grindis. Matyt, studijų metais gautos pamokos nenuėjo perniek – jaunai aktorei režisieriai ėmė patikėti vis rimtesnius vaidmenis. Bene didžiausiu savo laimėjimu Simona vadina pagrindinį vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Viešnia pasakojo, kad pirmą kartą skaitydama pjesę negalėjo atsikratyti jausmo, kad įkūnijama herojė Marija kalba jos pačios lūpomis. O Simonos jaunesnioji sesuo, šiuo metu bebaigianti matematikos studijas, išgirdusi Marijos monologą, tarstelėjo „Juk čia – apie tave, čia tu kalbi.“
Juodasis Otelas ir optimistė Simona – dvi neišskiriamos sielos
Į susitikimą su jaunąja aktore atėję kuliškiai akimirką galėjo pasijusti lyg teatre – Simonos įtaigiai suvaidinti Marijos ir keli kiti monologai nepaliko abejingų moters talentui. Susirinkusiesiems nė nespėjus atsipeikėti, ironiškai savo gyvenimo istoriją pasakojanti spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ Marija virto visus kritikuojančia ir pašiepiančia „Lunačiarskio lunaparko“ bobele. Šiemet už šį vaidmenį Simona buvo nominuota Klaipėdos teatralų apdovanojimui „Padėkos kaukė“. Moteris sakė, kad, ačiū Dievui, šio apdovanojimo ji negavo, nes dar yra per jauna panašiems įvertinimams, o jos šuo Otelas jau neatsigina praeivių dėmesio ir, ko gero, Klaipėdoje yra populiaresnis nei jo šeimininkė, neseniai net buvo pakviestas filmuotis viename televizijos seriale.
Neslėpdama jaudulio Simona pasakojo, kad pats likimas suvedė ją su valkataujančiu juodakailiu šuniuku, netrukus jie tapo neišskiriami draugai. „Mišrūnai būna nereikalingi, nelaukiami, nenorimi. Taip ir mano Otelas – jį atsivedė valkataujanti kalė, bet dabar esu tikra, kad jis „gimė“ man“, – pasakojo aktorė, jau kelerius metus globojanti benamius, pamestus ar nuskriaustus šunis bei kates, ieškanti jiems naujų namų. Ilgai savanoriavusi vienoje benamių gyvūnų prieglaudoje, prieš metus su bendraminte įkūrė gyvūnų globos namus „Linksmosios pėdutės“, kur pagrindinė jos užduotis – surasti šeimininkus be globos likusiems keturkojams. Kartu su Simona kasdien į prieglaudą skuba ir Otelas, jau tapęs globos namų simboliu.
Susirinkusiesiems moteris atskleidė ir vieną kitą teatro užkulisių detalę, džiaugėsi draugiškais kolegomis, dėl kurių net ir viena po kitos rengiamos repeticijos tampa nebe tokios varginančios. O prisiminusi minėtosios bobelės iš „Lunačiarskio lunaparko“ žodžius „Skurdas – ne griekas, bet iki grieko priveda“ kalbėjo, kad jai baisiausias – ne fizinis, bet dvasinis skurdas. „Nors gyvūnų globos namuose neuždirbu nė lito, o teatre… žinote, ką sako apie aktorių uždarbį… Vis tiek jaučiuosi be galo turtinga. Ir visiems linkiu daryti tai, kas teikia dvasinio peno, dėl ko tampam turtingesni savo vidumi“, – atsisveikindama linkėjo viešnia.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...