„Ne tam mokslus krimtome, kad emigruotume į užsienį“

Važiuodamas nuo Plungės Šateikių link ne iš karto pamatysi kairėje kelio pusėje, už Blendžiavos upės, ant kalnelio neseniai iškilusį namą. Tik iš pagrindinio kelio pasukus į šalutinį ir pravažiavus upę atsiveria gražus vaizdas: išpuoselėta veja, supanti didžiulį tvenkinį, šalia – gėlynai ir alpinariumai, supynės, kiek tolėliau ant kalnelio – naujas namas, kuriame gal dar šiemet įsikurs Simonos ir Remigijaus Laucių bei dviejų jų atžalų šeima. Vietiniai gyventojai, trumpinantys kelią nuo pagrindinio kelio iki Kadaičių gyvenvietės, dar atsimena, kad ne taip seniai šioje vietoje kerojo krūmokšniai, žėlė ganyklos, per Blendžiavą turėjai perbristi, norėdamas pasiekti kitą jos pusę. Dabar jaunos šeimos puoselėjamas žemės gabalėlis primena grožio ir ramybės oazę, tad pro šalį eidami kadaitiškiai smalsiai dairosi į šalis.



Didmiesčiais nesusiviliojo
Simona gimė ir užaugo Plungėje, plungiškiams gerai žinomų gėlininkų Arių šeimoje. Moteris pasakojo augusi tarp gėlių, tad nuo pat mažens žinojusi, kada kokias reikia sodinti, kaip prižiūrėti. Todėl turbūt niekas nenustebo, kai baigusi mokyklą mergina pasirinko agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Studijuodama susipažino su būsimu vyru Remigijumi, taip pat pasirinkusiu agronomijos studijas. Abu kurį laiką gyveno Kaune, vėliau – Vilniuje, tačiau galiausiai nusprendė, kad didmiestis – ne jiems.
„Niekada nesirinkome tarp Vilniaus ir Kauno. Rinkomės tarp Plungės ir Kupiškio, kadangi vyras iš pastarojo miesto. Kodėl vis dėlto sugrįžome į mano gimtąją Plungę? Remigijus gavo darbą Klaipėdoje, tad laikinai apsistojome pas mano tėvus“, – pasakojo Simona, šiuo metu dirbanti pagal specialybę Mažeikiuose. Moteris prasitarė: nors naujuosiuose namuose Kadaičiuose dar daug ko trūksta, svajonę juose apsigyventi gal pavyks įgyvendinti jau šiemet. Lauciai turi ir kitų sumanymų, planuoja ateity įkurti ūkį, tačiau ką jame augins, kol kas atskleisti nenorėjo. „Atvažiuokite aplankyti po dvejų ar trejų metų ir patys pamatysite“, – kvietė Simona.
„Jei tektų pakartoti, nebebūčiau tokia mandagi“
Moters prosenelė kadaise gyveno netoli Kadaičių esančiuose Šateikių Rūdaičiuose, tad giminaičiai džiaugėsi sužinoję, jog Simona su šeima gyvens visai šalia prosenelės gimtinės. Paklausta, ar jųdviejų su vyru negąsdino mintis įsikurti atokiau nuo miesto, beveik vienkiemyje, moteris atsakė, kad tie 12 kilometrų iki Plungės – vieni juokai. Dešimt-penkiolika minučių automobiliu – ir jau esi mieste. Jei pritrūkai cukraus ar duonos, gali sukti į visai netoliese, vos už poros kilometrų, esančius Šateikius. „Buvo metas, kai kas rytą iš Elektrėnų, kur nuomojomės butą, 50 kilometrų važiuodavome į darbus Vilniuje. Gal pripratome, tad problemos nematau. Sugalvoję sėdame į automobilį ir lekiame pas draugus į Klaipėdą ar į Vilnių. Praėjusią vasarą keliavome po Vokietiją, gal ir šiemet pavyks kur ištrūkti. Nesijaučiame, kad gyventume kaime, būtume atskirti nuo pasaulio. Svarbiausia turėti darbus, tada galėsi keliauti, kur tik panorėsi“, – sakė Simona.
Vis dėlto smagiausia – savo sodyboje, į kurią abu su vyru bei vaikais skuba vakare po darbų. Tik kad to laiko ilsėtis ištempus kojas prie tvenkinio trūksta. Simona pasakojo: jei tik sugeba, ir aplinką tvarko, ir namą įrenginėja abu savo rankomis. Tik sudėtingesniems darbams tenka samdyti meistrus, bet ir tada negali būti garantuotas, kad viskas bus padaryta taip, kaip norėjai. „Vienas, labai save gyręs, tokių nuostolių pridarė, kad iki šiol atsargiai žvelgiame į tokius pagyrūnus. Patys gal net būtume geriau pasidarę. Bent jau nebūtų ko kaltinti, o dabar – išmetėme pinigus į balą…“ – apgailestavo pašnekovė. Pasak jos, vis dėlto sunkiausia buvo gauti reikiamus leidimus namui statyti, elektrai įsivesti, suderinti krūvas dokumentų.
Susitvarkiusi aplinką, šeima norėjo aptvarkyti ir kitapus Blendžiavos esantį krūmais apžėlusį valstybinės žemės gabalėlį, tačiau išgirdo griežtą „negalima“. Tokia valstybės politika, kai nei pati tvarko, nei kitiems, norintiems tvarkytis, leidžia, – sunkiai suprantama. Kaip ir kai kurių valdininkų požiūris į jiems „trukdančius“ gyventojus. Simona juokėsi, kad vieno tokio, ypač nepatenkinto „trukdymu“, ji tiesiai šviesiai paklaususi, ką galinti padaryti, kad jam palengvėtų… „Jei tektų viską pakartoti iš naujo, gal nebebūčiau tokia mandagi. Kai pakeli balso toną, ir dokumentai sparčiau tvarkomi, ir leidimai nebestringa“, – juokėsi moteris.
Naujiesiems namams prigijo tėviškės vardas
Ir patys Lauciai, ir juos aplankantys draugai sodybą Kadaičiuose įprato vadinti tėviške, mat ją kerta Tėviškės gatvė. Bičiuliai, atvažiuojantys į svečius pas Laucius, dažnai atveža „Tėviškės“ saldainių ar arbatos. O norinčiųjų pabuvoti jaunos šeimos puoselėjamoje aplinkoje netrūksta. Vos tik sušilo oras, pasipylė draugų klausimai, kada bus galima atvažiuoti į svečius. O Simona sakė vis atidėliojanti vizitus, kad dar spėtų šį tą įsirengti, pagražinti. Ypač džiaugiasi pas Laucius viešėdami draugų vaikai. Mažiesiems čia – tikras rojus. Kai šilta, galima maudytis ar žvejoti tvenkinyje, smagu žaisti slėpynių ar gaudynių, suptis ant Simonos vaikystės supynių ar šiaip vartytis išpuoselėtoje vejoje. „Maniškiai vis klausinėja, kada kraustysimės čia gyventi. Nebenori į miestą važiuoti, vaikams čia – geriausia“, – sakė Simona.
Tarsi patvirtindami jos žodžius trejų su puse Ignas ir penkerių Gerda nenustygo vietoje – tai varlytes rinko, tai tvenkinyje plaukiojančią plastmasinę antelę gaudė, kol kojas sušlapo, tai pasisupt sumanė, o kai ir tai atsibodo – nustriksėjo į pievą skinti gėlių mamai. Jų klegesio pilnas kiemas. Ganydama mažuosius akimis Simona pasakojo, kad kai įsigijo šį sklypą, ji dar tik laukėsi Gerdos, tačiau nebuvo kada džiaugtis būsima motinyste – reikėjo tvarkyti aplinką, rauti krūmynus, versti akmenis, suręsti padoresnį tiltą per sklypo pakraščiu sruvenančią Blendžiavą. Kol kilo namo sienos, Laucių šeima sulaukė ir antros atžalos – mažojo Igno, tad dabar jau keturiese džiaugiasi širdžiai mielu kampeliu, ant kalno iškilusiais namais, į sodybą kartais užsukančiomis stirnomis.
„Išlieka stipriausi“
Paklausta, ar sukūrę šeimą jiedu su vyru nesidairė į užsienį, kaip dabar įprasta, Simona neslėpė – emigranto duonos teko paragauti ir jai, ir vyrui Remigijui. Tačiau netrukus abu suprato, kad tai – ne jiems. „Ne tam mokslus krimtome, kad turėtume emigruoti. Mums gerai ir Lietuvoje. Išbandėme, ką reiškia lenkti nugarą svečioje šalyje, ir nusprendėme, kad taip gyventi nenorime. Žinoma, išvažiavusieji giriasi, kad ten aukso upės teka, bet ne daug kas mato ir žino, kokiomis sąlygomis jiems tenka gyventi ir dirbti, kad atostogų grįžę į Lietuvą savaitę kitą galėtų pinigais pasišvaistyti. Kam to reikia? Jei nori ir sugebi dirbti, gali gyventi ir čia – Lietuvoje. Gal ta kova už būvį čia ir sunkesnė, bet… išlieka stipriausi“, – pašnekovė dėstė seniai žinomas, tačiau jaunų žmonių retai prisimenamas tiesas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...