Įspūdingoji Šateikių bažnyčia – grafų Pliaterių palikimas

Retas iš mūsų važinėdamas Žemaitijos keliais pastebi savojo krašto grožį, o jei ir pasigėri besikeičiančiais vaizdais ar satinių unikalumu, nė nesusimąsto apie jų atsiradimo istoriją, kilmę ar kūrėjus. Praeities statinių vertė ir tikrasis jų grožis labiausiai matomas sakralinių pastatų architektūriniuose sprendimuose. Juk pelėsiais ir kerpėmis pasidengusios šventovių sienos slepia gilią, šimtametę istoriją, kultūrinius bei švietėjiškus užmojus. Itin didelį susižavėjimą kelia Šateikių miestelio bažnyčios praeitis, kuri neįsivaizduojama be grafų Pliaterių giminės. Įdomiausia, kad Šv. evangelisto Morkaus neogotikinės bažnyčios bokštai miestelio padangę pervėrė tada, kai Žemaitijoje kukliai rymojo medinės bažnytėlės, o naujų bažnyčių statyba apskritai buvo uždrausta. Susiklosčiusios situacijos priežastys slypėjo klaidžiuose miestelio istorijos labirintuose, kuriuose mums kelią, tarsi kelrodė žvaigždė, rodė Šateikių pagrindinės mokyklos direktorius, istorikas Arūnas Vainušis.



Senosios bažnyčios traukia religiniais simboliais
Šventovių statyba visais laikais buvo ypač prasminga ir atsakinga žmogaus veikla, tačiau šiandieninių ir anų laikų meistrų kūrybiškumas akivaizdžiai skiriasi. Šių laikų bažnyčių architektūroje formalioji pusė dažnai nustelbia simbolinę, todėl naujos statybos bažnyčią vargiai atskirsi nuo moderniai įrengtos bibliotekos, įmonės biuro ar gamyklos. Apie tai, kad čia sakralinis pastatas, galima spręsti tik iš kryžiaus pagrindiniame fasade.
O antai prieš šimtmečius statytuose Dievo namuose sukurtas pasaulio modelis yra pripildytas religinio turinio, padedančio žmogui priartėti prie Dievo, išreikšti santykį su juo. Kiekvienoje architektūrinėje pastato detalėje glūdi ilgaamžės šventovės istorijos akcentai. Ir nors tada sunkios istorinės sąlygos bei siauros techninės galimybės dažnai varžė meistrų kūrybinę mintį, visą laiką buvo plėtojama savita, originali bažnyčių architektūra.
Pirmoji Šateikių bažnyčia – medinė
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad Lietuvoje nuo seno statytos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės. Matyt, tam įtakos turėjo, kad pastatyti tokias šventoves buvo paprasčiau ir kainavo pigiau, o mūrinė bažnyčia buvo prestižo ženklas, kadangi jai reikėjo ne tik brangesnių statybinių medžiagų, bet ir architekto projekto, puikių statybos meistrų. Tai kainavo didžiulius pinigus. O antai medines bažnytėles statydavo gabesni vietiniai dailidės, kurie apsieidavo be projektuotojo pagalbos, žinoma, kiek įmanoma, stengdavosi suderinti tradicinį statybos meną su naujai iškylančiais reikalavimais.
Be abejonės, istoriniai stiliai daugiau ar mažiau paveikė ir liaudies meistrus, tai pastebima ir sakralinių pastatų architektūroje, tačiau prabanga čia tikrai nekvepėjo. Atvirkščiai – kaip teigiama kaimyninių kraštų literatūroje, seniausios Žemaitijos bažnyčios galėjo būti panašios į ūkininkų namus ir klėtis. Tačiau mūsų laikais nedaug medinių bažnyčių išsaugojo senąsias autentiškas formas, kadangi bažnyčias tekdavo tvarkyti, restauruoti, todėl dabar jos atrodo kiek kitaip nei atrodė tada, kai dar nebuvo atnaujintos.
Ne visais laikais ir Šateikiai puikavosi didinga bažnyčia, mat vėlesniuose nei 1806 m. bažnyčios vizitacijų aktuose teigiama, kad Šateikių šv. Morkaus bažnyčią 1776 m. pastatė grafai Pliateriai, o juk dabartinė pastatyta 1875 metais. Iš to galime spręsti, kad dabartinė bažnyčia pakeitė prieš tai buvusią. Be to, 1821 m. akte minima, kad bažnyčia – medinė, tvirta ir gerai prižiūrima, tačiau jai reikalingas naujas stogas. O rūpintis Šateikiuose esančiais Dievo namais tuo metu privalėjo tuometinis miestelio savininkas Juozapas Pliateris.
Iki 1821 m. bažnyčios vizitacijų aktų įrašai buvo klaidinantys, o vėlesniuose aktuose (iki 1861 m.) Šateikių bažnyčios aprašymai beveik sutampa.
Sunkus bažnyčios kelias
Šateikių pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Vainušis pasakojo, kad dar studijų metais įvyko pirmoji jo pažintis su grafais Pliateriais. Jų praeitis direktoriui palikusi gilų įspūdį, todėl dar ir istorijos mokytoju dirbantis A. Vainušis yra gerai ištyrinėjęs turtingą grafų praeitį.
Istorikas pažymėjo, kad, pasakojant apie Šateikių bažnyčią, neišvengiamai teks prisiliesti ir prie grafų Pliaterių istorijos. Ir ne tik todėl, kad tuo metu, kai buvo statoma naujoji miestelio bažnyčia, jie buvo Šateikių dvaro savininkai ar kad Pranciškus Pliateris savo lėšomis pastatė naująją bažnyčią.
Didžiausias grafų, o tiksliau – grafo P. Pliaterio nuopelnas – gautas leidimas statyti naująją Šateikių
šv. evangelisto Morkaus bažnyčią. Kyla klausimas: kam tas leidimas, jei grafas statė savo lėšomis? Tačiau čia ir prasideda didingosios bažnyčios didinga istorija.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1861 m. grafo P. Pliaterio iniciatyva vyskupijos kurija Kauno gubernijos Statybos ir kelių komisijai pateikė patvirtinti naujos mūrinės Šateikių bažnyčios projektą. Komisijos nariai, išsiaiškinę, kad grafas bažnyčią nori statyti savo lėšomis, leidimą davė, todėl 1862 m. kovo mėnesį buvo patvirtintas projektas. Tuo metu statyti bažnyčias senesnių vietoje valdžios leidimų nereikėjo, juos išduodavo vyskupijos kurija. Ši oficialiu raštu leido nugriauti senąją Šateikių medinę bažnyčią ir jos vietoje statyti mūrinę.
Vos tik prasidėjus statyboms, kelią pastojo caro valdžia. Po 1863 m. sukilimo ji stengėsi suniekinti bažnyčių autoritetą, sumažinti jų poveikį žmonėms, todėl be Gubernijos valdybos leidimo Žemaičių žemėse uždrausta statyti naujus ir remontuoti senus sakralinius pastatus.
Nepaisant, kad Šateikių bažnyčia jau turėjo pamatus, buvo parūpintos plytos ir pakviesti meistrai, 1864 m. vasarą Telšių apskrities ispravniko reikalavimu nutraukti bažnyčios statybos darbai.
Pasak A. Vainušio, grafas P. Pliateris nesėdėjo sudėjęs rankų – įteikė caro vietininkui raštą su prašymu leisti savo lėšomis tęsti Šateikių bažnyčios statybas. Grafas prašyme išdėstė svarius argumentus: jau išmūryti bažnyčios pamatai, nupirktos plytos, meistrai, pakviesti iš Prūsijos bei Kuršo, laukia darbo. Generalgubernatorius Muravjovas patikrinęs ir įsitikinęs, kad Šateikių bažnyčios projektas patvirtintas, 1864 m. pabaigoje leido tęsti statybas.
Šateikių bažnyčia – kontrastas medinėms Žemaitijos bažnytėlėms
Šv. evangelisto Morkaus bažnyčia baigta statyti 1875-aisiais. Tais pačiais metais vyskupas Aleksandras Beresnevičius ją pašventino. Panaikinus baudžiavą, dvarininkai savo lėšomis šventovių nebestatydavo arba tai pasitaikydavo labai retai, todėl Pliaterių pastatyta įspūdingo grožio mūrinė bažnyčia yra lyg kilnumo pamoka.
Istorijos mokytojas, pasakodamas apie Pliaterių praeitį, bažnyčios statybą, paminėjo itin įdomų dalyką – žmonės iš kartos į kartą tarsi legendą perduoda žinią, neva P. Pliaterį statyti bažnyčią paskatinęs pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra. Pasakojama, lyg kažkas nugirdęs pokalbį, kai grafas guodęsis, kodėl nesumąstęs baudžiavos laikais pradėti statybų. Tuo laiku jos būtų pigiau atsiėjusios, kadangi visus darbus atlikdavo baudžiauninkai.
Tik jokiu būdu negalima manyti, kad grafai buvo šykštūs. Tai paneigia ir didinga bažnyčios architektūra. Juk Šateikių šventovė nustelbė bet kurią Žemaitijos bažnytėlę. Pasak A. Vainušio, kitaip ir būti negalėjo, kadangi tokio grožio pastatymas grafams kainavo 11 tūkstančių auksinų. Bažnyčia veikiausiai pastatyta pagal Vilniaus architekto Tomo Tišeckio projektą.
Architektūrologė A. Jankavičienė mano, kad bažnyčios projektas buvo parengtas vokiečių architekto, kadangi tik Vokietijoje galima aptikti panašių bažnyčių, o T. Tišeckio projektai būdingi romantizmo architektūrai, kai tuo tarpu Šateikių bažnyčia – neogotikinė. Vis dėlto reikėtų priminti, kad romantizmo gerbėjai ypač vertino gotiką, gręžėsi į viduramžių architektūrą, be to, minėto architekto vėlyvojoje kūryboje pastebimas domėjimasis neogotika. Svarbu ir tai, kad Šateikių bažnyčią statė meistrai iš Prūsijos bei Kuršo. Šis faktas dar kartą patvirtina, kiek daug į šventovę investavo P. Pliateris, o vėliau ir jo sūnus Vladislovas.
Pliateriai sugebėjo apeiti Muravjovo draudimą, todėl Šateikių miestelį iki šiol puošia raudonų plytų neogotikinė bažnyčia, kuri yra trinavio halinio tūrio, kryžminio plano, vienabokštė, su trisiene apside.
Grakščių proporcijų pastate žvilgsnį kausto aukštas, į penkis tarpsnius padalytas bokštas, kuris meistriškai įkomponuotas fasado centre. Ryškūs bažnyčios fasadų elementai yra smailiaarkiai langai, nišos, sienas remiantys kontraforsai, kurie ypač būdingi gotikinei architektū
rai. Sakralinio pastato išorę pagyvina įvairaus dydžio ir formos nišos. Akių neįmanoma atitraukti ir nuo lango-rožės.
Vienas iš reikšmingiausių bažnyčios konstrukcijos elementų yra kontraforsai. Tai vertikalūs bokšteliai,vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautinių perdangų skėtimo jėgoms atremti. Nuo jų priklauso fasadų proporcijos ir visas sakralinio pastato siluetas. Statybos meistrai, plušėję statant Šateikių bažnyčią, minėtomis atramomis papildė bažnyčios fasadų erdvę, suteikė šviesos ir šešėlių žaismo.
Kaip būdinga neogotikinėms Lietuvos bažnyčioms, fasadus vainikuojantys karnizai itin meistriškai įmontuoti – nėra smarkiai atsikišę.
Šateikių bažnyčia yra vienas iš pirmųjų sakralinių neogotikinių pastatų Lietuvoje. Ši bažnyčia pasižymi didinga išore, išraiškingu siluetu. Įdomu tai, kad, nepaisant riboto kiekio elementų, kurie suteikia pastatui griežtumo ir aiškumo, pastatas atrodo be galo puošniai ir ekspresyviai.
Kai tuo metu Žemaitijos kaimus ir miestelius daugiausia puošė mediniai ir kuklūs sakraliniai pastatai, Šateikių bažnyčia išsiskyrė iš aplinkos savo prabangumu. Didingas bažnyčios grakštumas atspindėjo to meto materialinės ir dvasinės kultūros lygmenį. Iki šių dienų Šv. evangelisto Morkaus bažnyčia yra svarbi praeities kultūros liudytoja.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...