Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai žaibai nebebaisūs

Architektūros ir meno objektai, šventovės kurti, statyti daugybę metų. Reikia begalės laiko, žmonių rankų, valios, pastangų, išmonės, finansinių išteklių, medžiagų, kad tikintiesiems atsivertų Dievo namų durys. Ir neužtenka vien pastatyti. Būtina užtikrinti sakralinių pastatų apsaugą – ne tik nuo jų vertybių tykančių negerų akių, niežtinčių rankų, bet ir nuo paties godžiausio bei negailestingiausio vagies – ugnies. Sakoma, kai namuose „pasisvečiuoja“ vagis, jis bent sienas palieka, o kai juose apsilanko ugnis, praeidama liepsnų liežuviais akimirksniu sunaikina viską, pelenais paversdama net ir didžiausią vertę turinčius šedevrus, net didingiausius ir ilgiausiai laiko kurtus statinius.




Saugotis moko
skaudūs pavyzdžiai

Kad bažnyčių, kultūrinių objektų priešgaisrinei apsaugai būtina sutelkti ypatingą dėmesį, jau ne kartą pamokė skaudūs pavyzdžiai. Per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje liepsnojo jau trys istorinės reikšmės statiniai: ugnis 2001 m. visiškai sunaikino baroko architektūros elementų turintį ir vieną seniausių Lietuvoje medinio dvaro ūkinį pastatą Kurtuvėnuose, 2009 m. sudegė liaudies architektūros paminklas – Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, o praėjusį sausį liepsnojo ir vienas įspūdingiausių barokinių ansamblių Šiaurės rytų Europoje – Tytuvėnų vienuolyno ansamblis. Per Tytuvėnų bažnyčioje ir vienuolyne kilusį gaisrą sudegė apie trisdešimt sakralinių vertybių kolekcijoje saugotų eksponatų, kurie, beje, nė nebuvo apdrausti. Ir visi šie trys gaisrai kilo po to, kai minėti pastatai jau buvo bebaigiami arba visai užbaigti atnaujinti, kai į juos jau buvo sudėtos milijoninės lėšos. Po šių įvykių Kultūros paveldo departamentas ėmėsi tikrinti, ar Lietuvos bažnyčioms negresia Tytuvėnų vienuolyno ansamblio likimas?

Stengiamasi
užbėgti už akių

Speciali komisija „Dėl gaisrinės saugos taisyklių laikymosi bažnyčiose ir kultūrinio paveldo objektuose“ Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo sudaryta ir Plungės rajone. Šių metų vasario mėnesį administracijos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Kerpauskas, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vitalina Šidlauskienė, Civilinės ir priešgaisrinės saugos skyriaus vedėja Regina Dambrauskienė bei Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektorius Mindaugas Katauskas aplankė savivaldybės bažnyčias, tarp jų – ir didingąją, vieną didžiausių Lietuvoje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią Plungėje. Ši miesto centrą puošianti 25-ių metrų aukščio, 67-ių metrų ilgio bei 42-jų metrų pločio mūrinė neogotikinės architektūros eklektiško stiliaus raudonų plytų bažnyčia, apjuosta raudonų plytų tvora, pagal inžinieriaus Stepono Stulginskio projektą su pertraukomis statyta net 31 metus (nuo 1902 m.) ir 1933 metais pakeitė senąją medinę. Šalia buvusi medinukė po metų buvo nugriauta. Mūrinės bažnyčios pastatymu rūpinosi klebonas, o vėliau prelatas Povilas Pukys. Dabar bažnyčią „paveldėjo“ Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas, Plungės parapijos klebonas Julius Meškauskas. Jau įprasta, kad dvasininkai turi rūpintis ne tik parapijiečių sielų ganymu –
ant jų pečių užgriūva ir rūpinimasis šventovių būkle, jų atnaujinimas, išsaugojimas, kad žmonės turėtų kur susirinkti maldai.

Šiurkščių
pažeidimų nerasta

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią aplankiusi komisija daug priešgaisrinės saugos pažeidimų joje nerado. Bažnyčioje įrengta ir apsauginė, ir priešgaisrinė signalizacijos. Tiesa, apsaugos signalizacija bažnyčioje atsirado ne taip seniai – kai į ją klebonauti 2009 m. parėjo kunigas J. Meškauskas. Kaip „Žemaičiui“ sakė dvasininkas, iki to laiko signalizacijos visai nebuvo. Nebuvo Plungės bažnyčioje ir gesintuvų, o dabar jų yra net šeši, tad, neduok Dieve, įsiplieskus gaisrui, šių priemonių bažnyčia turėtų užtektinai. Būna, kad įvairiose patalpose gesintuvų matyti, bet, patikrinus, paaiškėja, kad iš jų jokios naudos – neveikiantys. Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, komisijos išvadomis, jie yra sukomplektuoti ir patikrinti, o elektros instaliacija atitinka reikalavimus.

Žaibosauga įrengta tvarkant bokštą

Tiesa, gaisro grėsmė bažnyčiai vis dėlto buvo kilusi. Vasaromis perkūnijos pas mus kasmet darosi vis trankesnės. Kaskart pavojingiau svaidomasi žaibais, vis dažniau išgirstame, jog vieno ar kito staiga užsiliepsnojusio pastato priežastis – trenkęs žaibas. Iš aukštybių perkūnas grūmojo ir Plungės bažnyčiai, mat viename jos bokštų nebuvo įrengta žaibosauga. Klebonas
J. Meškauskas „Žemaičiui“ sakė, kad dar sovietiniais laikais, kažkuriais (gal 1951-aisiais) metais į bažnyčios bokštą žaibas yra trenkęs ir šis net buvo užsidegęs, tad kas galėjo garantuoti, kad įvykis nepasikartos. Dabar ugnies liežuviai paliesti bažnyčios smaigalių neturėtų, mat jau su kuris laikas tvarkomu bokštu įrenginėjama ir žaibosauga. Bokštas tvarkomas naujai, mat jo medinės konstrukcijos buvo visiškai išpuvusios. Pagamintas naujas 4,5 m aukščio bei
2-jų m pločio kryžius. Jis karštuoju būdu nucinkuotas Vilniuje, vežtas ir į Šiaulius – karštuoju būdu nudažyti. Tad, pasinaudojus proga, kad bokštą ir pasvirusį kryžių reikėjo gelbėti, nušautas ir antras zuikis – įrengta apsauga nuo žaibo.

Palikimas –
su ugnies prieskoniu

Vienintelis dalykas, dėl kurio komisija davė pastabą klebonui J. Meškauskui, kaip rašoma išvadose, neatlikti elektros instaliacijos, žaibosaugos elektofizikiniai matavimai. Tačiau, kai lankėmės bažnyčioje, viskas buvo sutvarkyta. Klebonas sakė, kad į pastabą sureaguota iškart.
Mums besikalbant, J. Meškauskas prisiminė, kokią situaciją bažnyčioje rado vos parėjęs klebonauti į Plungę. Klebonas sako tuomet net išsigandęs, pamatęs netvarkingą laidų raizgalynę už altoriaus. „Padėtis buvo tiesiog tragiška. Taip išsiraizgę netvarkingi laidai iš tiesų kėlė realų pavojų“, – šiandien prisimena jis. – Tačiau viską pakeitėme. Nejudinta bažnyčioje tik tai, kas buvo po tinku, kadangi tai padaryti yra kur kas sunkiau. Kartu su minėta instaliacija pakeitėme ir šviestuvų laidus.“

Mano, jog apsisaugojo

Paklaustas, ar dabar jaučia, jog nuo gaisrų apsisaugojo, klebonas atsakė, jog taip. Nors niekada nežinosi, ar nelaimė netyko už to kampo, kur jos kvapo nė justi niekas nejuto. „Kas dabar bažnyčioje galėtų lengvai degti? Tai, kas yra iš medžio. O tokie bažnyčioje yra suolai ir altoriai. Altorių yra septyni – trys pagrindiniai ir keturi maži altorėliai“, – sakė J. Meškauskas.
Bažnyčios altoriai pagaminti iš tamsaus ąžuolo, juose interpretuoti renesanso ir romanikos elementai. Altoriai bei visas interjeras derinti prie pastato stiliaus. Du jų, barokiniai, į bažnyčią perkelti iš senosios medinės bažnyčios, tad turi didelę išliekamąją vertę. Bažnyčioje yra išdėstyti mediniai drožinėti suolai. Iš tamsinto medžio pagamintos ir masyvios, išraiškingomis žalvarinėmis rankenomis puoštos durys. Bažnyčioje yra ir liaudiškos stilistikos medinių statulėlių, tokių kaip Prisikėlusio Kristaus, Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, šv. Roko ir kitos statulėlės.
Pagal norminių aktų reikalavimus, gaisrinių automobilių privažiavimo plotis turi būti 3,5 metro. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus pagrindinių vartų plotis visu metru siauresnis – 2,5 metro. Tad mašina pro juos gaisro atveju vargiai pratilptų. Tačiau situaciją gelbsti kiti vartai, pusmetriu platesni už reikiamus – 4-ių metrų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...