Naujam gyvenimui prikelta Bukantės koplyčia įdomi ir turistams

Restauruojant Žemaitės sodybą Šateikių seniūnijos Vydeikių kaime, naujam gyvenimui prisikėlė ir Bukantės koplyčia. Kultūros rėmimo fondas projektui „Medinio Lietuvos paveldo išsaugojimas ir senųjų amatų profesijų atstovų mokymo aktualizavimas“ įgyvendinti skyrė 42 tūkst. litų. Šio projekto dalyvių laukė tokia staigmena, apie kokią ne vienas istorikas gali tik pasvajoti: kilnojamame altorėlyje, kuris labiau primena stalelį, buvo rastas vyskupo Motiejaus Valančiaus antspaudu užantspauduotas relikvijorius. Jame – dviejų šventųjų – Simplicijaus ir Marinio – relikvijos.



Koplyčią restauravo Žemaitijos meistrai
Kultūros paveldo departamento pranešime spaudai rašoma, kad Bukantės koplyčią restauravo 28-ių sričių specialistai iš Plungės,Telšių, Mažeikių, Tauragės, Kelmės ir Skuodo rajonų bei Rietavo savivaldybės. Senųjų amatų meistrai ir architektai bei statybų vadovai atnaujino sienas, langus, fasadą, kryžių, perklojo skiedrinį stogą. Būtent tada altorėlyje ir buvo rastos minėtos relikvijos. Paveldosaugininkai įsitikinę, kad relikvijorius ir jame esančios relikvijos yra daug senesnės už koplyčią. Jie viliasi, jog pavyks sužinoti, kada ir iš kokios šventovės šie kiekvienam tikinčiajam brangūs bei svarbūs daiktai atkeliavo į Žemaitiją.
Norintys ką nors daugiau sužinoti apie Bukantės koplyčią daug žinių neras net visagaliame internete. Trumpa informacija tokia: Bukantės koplyčios pastatas – šešiakampės formos, pamatai iš akmenų, netinkuoti. Sienos – iš pušų rąstų, tarp kurių esantys plyšiai užkamšyti samanomis. Išorinės sienos apkaltos lentelėmis. Virš įėjimo įrengtas vargonų choras, tačiau nėra išlikę nė vieno dokumento apie tai, ar čia kada nors būta nors pačių mažiausių vargonų. Grindys, sienos ir lubos iškaltos lentomis. Po restauracijos – šių metų birželio 2-ąją – Bukantės koplyčią pašventino jaunasis vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas.
Čia meldėsi Žemaitė
Smalsuoliai sužinos dar ir tai, jog, einant takeliu per miškelį iš Bukantės dvaro į Vydeikių kaimą, kur ant aukštoko alkakalnio stovi koplyčia, melstis vaikščiojo garsi Lietuvos rašytoja Žemaitė. Tuo metu Vydeikiuose gyveno apie 60-70 žmonių, be to, į Mišias ateidavo ir aplinkinių kaimų gyventojų, tad koplyčia dažnai būdavo pilnutėlė. Kaip „Žemaičiui“ sakė Šateikių šv. evangelisto Morkaus bažnyčios klebonas Gediminas Norvilas, šiuo metu koplyčioje sustatyti geradario dovanoti nauji suolai, ant kurių gali susėsti 50 žmonių.
Atgimimo metais ir vėliau šioje koplyčioje vykdavo pamaldos. Metams bėgant, ateidavo vis mažiau žmonių – tik gal kokios penkios ar šešios moterėlės, tad netrukus ji buvo uždaryta. Kaip sakė dabartinis klebonas Gediminas Norvilas, jeigu tik būtų pageidaujančių, Mišios vėl vyktų. Tik kad tų norinčiųjų nebėra. Šiuo metu Vydeikiuose gyvena 26 žmonės. Nemaža jų dalis – senyvo amžiaus, tad užkopti į aukštą alkakalnį – nebe jų jėgoms. Dauguma noriau važiuoja melstis į Šateikių bažnyčią.
Galėjo apgauti caro valdžią
Klebonas Gediminas Norvilas žurnalistams sakė, kad Bukantės koplyčia – svarbus šių apylinkių sakralusis objektas. Ir pateikė, ką bažnyčia apie koplyčią žino. Jo duotame rašte teigiama: „Skirtingais duomenimis Bukantės koplyčia buvo pastatyta 1860-aisiais ar 1863-aisiais metais. Koplyčios statytojas – dvarininko Juozo Andriejausko, kurio žemėje ir pastatyta minėta koplyčia, sūnus Antanas Andriejauskas. Gali būti, jog vėliau koplyčia rūpinosi ir prie jos statybos prisidėjo Antano Andriejausko sūnus, taip pat Antanas…“
Tame rašte užsimenama, kad išlikusiuose šaltiniuose nurodoma tik viena pastatymo data – 1863-ieji, tačiau kai kuriuose dokumentuose yra užuominų, jog koplyčia buvo pastatyta senosios koplyčios vietoje. Tyrinėtojai spėja, kad toks prierašas galėjo atsirasti dėl labai rimtų priežasčių. Po 1863-iųjų sukilimo naujas koplyčias buvo galima statyti tik gavus specialų leidimą. Antanas Andriejauskas, matyt, nusprendė apgauti caro valdininkus ir paprašė leisti pastatyti koplyčią ant esą senų pamatų. Patikėti tokiu tvirtinimu neturėjo būti sunku, nes alkakalnis greičiausia nuo amžių buvo šventa vieta.
Koplyčioje palaidotas jos fundatorius
Iki šiol nepavyko išsiaiškinti ir daugiau paslapčių. Pavyzdžiui, ar Bukantės koplyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, nes nėra dokumentų, kuriuose būtų rašoma, jog koplyčioje buvo altorius. Istorikai mano, kad tai padaryta nenorint carinei valdžiai sukelti įtarimų, jog čia vyksta susibūrimai, tegul ir religiniai. Tačiau dokumentuose užfiksuotas kitas svarbus faktas – koplyčioje palaidotas fundatorius Andriejauskas (greičiausia ją pastatęs Antanas Andriejauskas, o ne žemės davęs jo tėvas, nors vardas nenurodytas).
Praėjus porai metų, kai buvo pastatyta (1865-aisiais) Bukantės koplyčia, atėjo caro valdžios įsakymas ją uždaryti. Oficiali to priežastis – parapijos gyventojams koplyčia nereikalinga, nes pastatyta dvare. Tikintieji tyliai prarijo šią karčią piliulę, bet pasiduoti nemanė. Žmonės į ją rinkdavosi giedoti gegužinių pamaldų, melsdavosi per Kryžiaus dienas.
Įkurtas muziejus
Atėjus sovietams, naudoti koplyčią pagal paskirti nė svajoti nevertėjo. Griuvo ar sandėliais virto pačios gražiausios bažnyčios, vienuolynai, tad mažosios architektūros šventovės mažai kam berūpėjo. Iš pradžių alkakalnis virto kolchozo žvyro karjeru. Iki šiol išlikęs nukastas vienas jo šlaitas. Dabar sunku pasakyti, kas nutiko, kad netrukus toks vandalizmas buvo sustabdytas. Gal įsikišo paminklosaugininkai, pareiškę, jog tai – piliakalnis, o juos ir tais metais saugojo valstybė. O gal lėmė tai, kad šalia alkakalnio buvo Vydeikių kaimo mokykla.
Šateikių seniūnas Gražvydas Paulius „Žemaičiui“ sakė, kad sovietiniais metais Bukantės koplyčioje įkurtas muziejus, kuriame buvo laikomi įvairūs etnografiniai daiktai. Matyt, muziejų atidarė po 1970-ųjų, nes 1966-1970-aisiais koplyčia buvo atnaujinta: pakeistos kai kurios vidaus lentos, atnaujinti langai, durys, fasado stulpai, o bokšto varpo formos kupolas pakeistas į smailę. Prie koplyčios pritvirtinta lentelė: „Čia melsdavosi Žemaitė“.
Šateikių parapijos klebonas Gediminas Norvilas paminėjo, kad šiemet prie antrosios koplyčios restauracijos prisidėjo ir seniūnijos žmonės – jie iškirto brūzgynus, sutvarkė aplinką. „Baigiu seniūnui įkyrėti su savo prašymais, – pajuokavo klebonas, – laimė, kad jis nelinkęs atsisakyti…“ Gražvydas Paulius juokdamasis patvirtino: „Kaip galėčiau atsisakyti, juk klebonas – šventas žmogus. Tačiau kol kas šia koplyčia daug rūpintis ir nereikia – nebent aplinką sutvarkyti. Tą seniūnijos žmonės ir daro.“
O vietiniai aukso ieškojo…
Norėdami ką nors daugiau sužinoti apie Bukantės koplyčią, pakalbinome šalia gyvenantį Povilą Burvį. Vyriškis prisipažino kilęs ne iš šių vietų ir nieko įdomaus negirdėjęs. „Galėčiau nebent papasakoti apie tą šlamštą, kur tame muziejuje buvo. Pakalbinkit Janiną Kaubrienę – čia ji gyvena ir jos mama gyveno.“ Deja, ir priešais alkakalnį gyvenanti Janina Kaubrienė apie pačią koplyčią nieko nežinojo.
Tačiau jos sūnus mamai priminė įdomų faktą, kaip pokario metais vietiniai gyventojai tame kalne aukso vis ieškodavę. Kai tik sutemdavo, žiūrėk, tai iš vienos trobos, tai iš kitos jau kas nors ir sliūkina prie kalno kastuvą pasiėmęs… Aukso ieškojo ir jos tėvas Povilas Kaubrys. Tik niekada ir niekam neteko girdėti, jog kas nors tą auksą būtų radęs. Apie tai, kad kas nors staiga praturtėjęs būtų, taip pat kalbų nebuvo.
Į koplyčią – Žemaitės pramintu takeliu
Nežinia, ar ateis toks laikas, kai iš Bukantės koplyčios vėl sklis maldos ir giesmės. Klebonas Gediminas Norvilas sakė: jeigu tik bus norinčiųjų, Mišias jis aukos. O kol kas koplyčią galės lankyti į Žemaitės sodybą atvykę turistai. Klebonas šio muziejaus darbuotojams patikėjo koplyčios raktą. Ir muziejaus vedėjas Andrius Mizgiris, ir daug metų jame dirbanti Laimutė Arlauskienė stengiasi sudominti turistus ne tik edukacinėmis programomis, būsimaisiais plenerais, bet ir Bukantės koplyčia.
Apžiūrėję Žemaitės sodybą, svirną, kuriame viskas skirta garsiam šio krašto drožėjui Stanislovui Riaubai, vis keičiamas ekspozicijas atstatytame tvarte, Žemaitės muziejaus lankytojai galbūt ne
t tuo pačiu takeliu, kuriuo eidavo ir rašytoja, galės pasiekti koplyčią.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...