Beržoro kapinių ansamblį bjauroja šiferinis bažnyčios stogas

Bažnyčiomis, it deimantais, nubarstyta gimtoji Lietuvos žemė. Didingos bokštų smailės, išnyrančios iš kaimų ir miestų panoramų, traukia praeivio akį bei glosto į gimtuosius kraštus sugrįžtančiojo širdį. Daugelis šventovių mena seniausius mūsų tėvynės laikus, istorijos labirintus bei tūkstančių žmonių likimus ir saugo per amžius sukauptas meno vertybes. Pačios seniausios Lietuvoje yra medinės šventovės, kurių, ko gero, gausiausia – Žemaitijoje. Viena ypatingiausių – Beržoro šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia, mat ji laikoma liaudiškojo medinio klasicizmo šedevru. Tačiau šiandien būtent ji iškrinta iš darnaus Beržoro ansamblio.



Beržoras turtingas sakralinės architektūros vertybių
Beržoro kaimas, ko gero, visiems gerai žinomas, kadangi jis įsikūręs turistų gausiai lankomoje šiaurinėje Beržoro ežero pakrantėje, be to, visai čia pat – ir garsusis Platelių miestelis. Beržoras išsiskiria kraštovaizdžiu, tačiau labiausiai jis patrauklus bei įdomus sakralinės architektūros vertybėmis.
Didžiausiu šio kaimo kultūriniu turtu laikomos Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia ir aplink ją išdidžiai stovinčios koplyčia bei varpinė. Beržoriškiai didžiuojasi darniai į kaimo architektūrą įsiliejusiu Beržoro ansambliu, mat jį sudaro vieni iš seniausių medinių sakralinės architektūros pastatų Lietuvoje.
Bažnyčios šventoriuje – Platelių parapijos kapinės. Jos nuo seno – vienos iš įdomiausių Žemaitijoje. Dar šio amžiaus viduryje kapinaitės garsėjo unikaliais mediniais kryžiais ir koplytėlėmis. Iš viso to mažai kas likę, tačiau žmonės, kaip ir anksčiau, lanko šias kapines. Čia jie nulenkia galvas prie šio krašto talentingo liaudies meistro Stanislovo Riaubos kapo, pagerbia istoriką ir muziejininką Juozą Mickevičių, mokytoją Petrą Sūdžių, išleidusį knygelę apie Simoną Daukantą „Vargo pelė“, gydytoją Platoną Kaunecką, ilgametį Platelių kleboną Stanislovą Gruzdį ir kitus garbingus amžinam poilsiui Beržore atgulusius Žemaitijos vaikus.
Legenda apie bažnyčios atsiradimą
Beveik visuose Platelių bažnyčios inventoriuose, vizitacijų aktuose teigiama, kad bažnyčią Beržore pastatė Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius. Bažnyčios atsiradimas yra neatsiejamas nuo paties kaimelio atsiradimo, mat iš lūpų į lūpas yra perduodama legenda apie piemenį, kuris ežero pakrantėje ganė bandą ir beržo viršūnėje išvydo švenčiausiosiosios Mergelės Marijos paveikslą. Piemenėlis apie tai papasakojo Platelių bažnyčios klebonui. Pastarasis parnešė paveikslą į bažnyčią, tačiau šis iš jos paslaptingai dingęs ir vėl atsiradęs ten pat, iš kur ir buvo paimtas. Tada žmonės tą beržą nukirto ir jo vietoje pastatė medinę koplyčią, kurios vidų papuošė paslaptinguoju paveikslu. Pastatytą koplyčią buvo nutarta pavadinti Šv. Jono Nepomuko vardu, o kaimelį, nukirsto beržo garbei, pavadino Beržoru.
Koplyčia – medinė, tašytų rąstų, tačiau data, kada ji pastatyta, nėra tiksliai žinoma, nors iš architektūros detalių galima spręsti, jog ji turėjo išdygti maždaug XVIII a. pabaigoje.
Dabartinė Beržoro bažnyčia pastatyta 1746 metais. Klebonas J. Vaitkevičius ją statė savo lėšomis, tačiau prisidėjo ir parapijos gyventojai. 1747 m. Beržoro šventovei buvo suteiktos Platelių bažnyčios filijos teisės, nutarta ją pašventinti Šv. Stanislovo vardu.
Istoriko ir archeologo Romualdo Firkovičiaus nuomone, šventovė buvo pastatyta su trūkumais ir 1749 m. ją jau reikėjo tvarkyti. O iš istorinių šaltinių matyti, jog pirmasis bažnyčios remontas atliktas jau 1792 metais – bažnyčioje naujai išklotos akmeninės grindys.
Gilinantis į vingiuotą bažnyčios istoriją, įspūdį daro tai, kad Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia pastatyta nenaudojant pjūklo: egliniai rąstai buvo apdirbami vien kirviais. Tik nemanykite, jog dėl to nukentėjo šventovės grožis, atvirkščiai – Beržoro bažnyčia žavi jaukiu liaudišku stiliumi, kuklia išore, kuri labai natūraliai įsilieja į aplinką, bei paprastu, tačiau puošniu vidumi – keturiais altoriais, vargonais ir kitais liturginiais elementais.
Taisomi laiko palikti pėdsakai Beržoro šventovėje
1827 m. inventoriuje nurodyta ant akmeninių pamatų stovinti sena bažnyčia. Laukutinės jos sienos apkaltos malksnomis, stogas – irgi iš malksnų. Virš stogo – didelis kupolas, kurio kampuose – keturi mažesni, jau sutrešę, kupoliukai. Grindys tebebuvo akmeninės. Kapinėse minima ir koplyčia.
1842 m. vizitacijos akte Beržoro šventovė aprašoma truputį detaliau nei 1827-ųjų. Pažymima, jog 1834 m. uždengtas naujas skiedrinis stogas, didysis kupolas pakeistas nauju ir nudažytas raudonai.
Pasak Beržoro bažnyčios inventoriaus aprašymus tyrinėjusio R. Firkovičiaus, 1842-1850 m. bažnyčia rekonstruota (nors tai patvirtinančių žinių nerasta), mat 1826 ir 1842 m. bažnyčioje buvę septyni langai, 1845 m. – aštuoni, o 1850 m. – net keturiolika. Tais pačiais metais grindys minimos nebe akmeninės, o iš lentų.
Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios išorė remontuota ir 1853 metais. Tada ji apkalta naujomis lentomis.
1886 m. pažymima, jog bažnyčiai uždengtas naujas stogas, 1888 m. – vėl remontai… Bene didžiausi bažnyčios atnaujinimo darbai vyko 1896-1898 metais. Tada ir vėl taisytas stogas, kupolas apdengtas nauja cinkuota skarda.
Kiti remonto darbai bažnyčioje atlikti 1920-aisiais. Tuomet bažnyčiai sudėtos naujos grindys, pataisytas kapinių mūro tvoros malksnų stogelis.
Beržoro ansambliui priklausanti varpinė
Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, jog varpinė statyta XIX a. antrojoje pusėje, tikėtina, jog 1858-1864 metais. Joje kabo du varpai. Vienas datuotas 1844 m., nulietas Ulricho Johano Kleinschmidto Vokietijoje. Kitas varpas neturi jokių įrašų. Svarbu tai, jog beržoriškiai yra praradę du varpus: vienas buvo paimtas 1831 m. sukilėlių, o kitas per Pirmąjį pasaulinį karą – vokiečių.
Kiek klaidinantys duomenys apie varpinės remontus, mat 1853 m. gruodžio 20 d. dekano pranešta, jog Beržore reikalinga nauja varpinė, 1858 m. vasario 1 d. minima sukežusi varpinė. Iš šitų duomenų galima daryti prielaidą, jog vietoj senos varpinės ir buvo pastatyta dabartinė. Šią hipotezę patvirtina ir tai, jog 1873 m. inventoriuje varpinės būklė neužkliuvo.
Kad varpinė statyta iki 1864 m., byloja svarbus faktas: 1863-1864 m. sukilėliai nebuvo palankūs katalikų bažnyčiai, draudė statyti naujas, remontuoti senas, todėl abejotina, kad vėliau galėjo būti atlikti kokie remonto ar statybų darbai.
Vieninteliai konkretūs varpinės remonto darbai fiksuojami jau mūsų laikais – 1998-2001 metais.
Išderintas darnusis Beržoro ansamblis
Visais laikais Beržoro bažnyčios, varpinės ir koplyčios stogai minimi iš skiedrų. Tai kaip nutiko, kad unikalų medinės architektūros paminklą – Beržoro ansamblį – bjauroja šiferinis bažnyčios stogas?
Šiuo klausimu kalbinome Plungės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistę Vitaliną Šidlauskienę. Ji paaiškino, kad iš pradžių tiek bažnyčios, tiek varpinės, tiek koplyčios stogai buvę dengti skiedromis, mat tuo metu, kai buvo pastatyti šie statiniai, tokio daikto, kaip šiferis, nė nebuvo.
Iš kur tada atsirado šiferinis šventovės stogas? Pasak specialistės, skiedras pakeisti šiferiu buvo sumanyta kolūkių laikais. Tada ir buvo uždengti šiferio lakštai ant gražiosios bažnyčios stogo.
1998-2001 m. pastatai buvo atnaujinti. Sutvirtinti ir restauruoti bažnyčios lauko akmenų pamatai, protezuoti ir pakeisti puvinio pažeisti sienojai, pakeistas sienų išorinis apkalimas, restauruotos išorinės durys ir portalas, perdažyti langų rėmai. Atnaujinti ir kryžiai. Be to, protezuoti ir pakeisti varpinės puvinio pažeisti sienojai. Pakeista stogo skiedrų danga, sienos apkaltos lentelėmis, pakeistos durys ir langai. Tokie pat darbai atlikti ir koplyčioje. Iš atliktų darbų sąrašo matyti, jog bažnyčios stogas liko meistrų nepaliestas.
Vaikštinėdami po Beržoro kapines ir grožėdamiesi kapinių sakralinių pastatų ansambliu sutikome į kapines užklydusią plateliškę Stanislavą Stripinienę. Moters klausėme, ar ji prisimena, koks anksčiau buvęs Beržoro bažnyčios stogas? Pasak jos, kol dar nebuvo susikūrę kolūkiai, jis buvęs skiedrinis, todėl šalia vienas kito esantys sakraliniai pastatai tarpusavyje puikiai derėjo. S. Stripinienė sakė, jog visi beržoriškiai ir kaimo pamatyti atvykę turistai pastebi, jog b
ažnyčia dėl savo šiferinio stogo bjauroja visą ansamblio vaizdą.
Moteris tikinti, jog naujas Beržoro klebonas Rimvydas Marozas bus toks pat darbštus, kaip prieš tai Beržore dirbęs kunigas Saulius Katkus, ir sumanys kokį projektą, už kurį gauti pinigėliai bus investuoti į šventovės naują medinį stogą. Tokiu būdu bus atkurtas pirminis unikalaus Beržoro ansamblio vaizdas. Juk šis statinių kompleksas – svarbus istorinis, kultūrinis ir architektūrinis paminklas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...