Net per atlaidus Gintališkės bažnyčia – pustuštė

Neseniai Gintališkės bažnyčioje buvo švenčiami Šv. apaštalo evangelisto Mato atlaidai, į kuriuos susirinko… apie 50 vietos gyventojų ir svečių. Kodėl taip svarbu, kad parapijiečiai kuo gausiau lankytų šią gražią kaimo bažnytėlę? Ogi todėl, kad jau seniai ją reikia remontuoti – tik iš kur tam pinigų paimti? Kuo gausesnis būrys aukotojų, tuo daugiau darbų būtų galima atlikti. Ne vienas pasakys: tegul Lietuvos ir bažnyčios valdžia tuo rūpinasi.Tai, ką bažnyčiai skiria Vyriausybė, pirmiausia padalinama vyskupijoms, po to didžioji dalis pinigų atitenka svarbiausioms bažnyčioms ir tik tai, kas lieka (o dažniausiai nelieka nieko), skiriama miestelių, kaimų bažnytėlėms.



Hamletiškas klausimas: iš kur gauti pinigų?
Gintališkės bažnyčios klebonas Gediminas Norvilas prisipažino naktimis užmigti negalįs – vis laužo galvą, iš kur gauti pinigų remontui. „Galėtų paremti Plungės savivaldybė, bet kaskart išgirstu vis tą patį atsakymą – nėra lėšų“, – pasakojo klebonas. Jam šiaip ne taip pavyko sutvarkyti šventoriaus vartus, atstatyti dalį akmeninės tvoros, suremontuoti kiaurą bažnyčios stogą. „Prakiuro bokštas, tai teko net aukštalipį išsikviesti, – pasakojo jis. – Ilgiau laukti negalėjau, nes ten, kur bėgo vanduo, puvo grindys. Daugiau niekam lėšų nėra.“
Kultūros paveldo departamento Telšių padalinio vedėjas Antanas Eičas „Žemaičiui“ sakė, kad pagaliau bent vienas Gintališkės klebonas aktyvesnis – ėmė rūpintis bažnyčia. „Ši barokinė bažnytėlė – viena gražiausių. Nors ir nukentėjo nuo vagių, vis tiek išliko savita ir graži. Klebonas šventoriaus vartus, akmeninius tvoros stulpus sutvarkė. Tik gaila, kad ant jų uždėjo nerūdijančio metalo stogelius. Suprantu, nori, jog tie stogeliai ilgiau tarnautų, tačiau jie – blizga, o to neturėtų būti. Pasiūliau juos nudažyti.“
„Parodykit ne tik tai, kas gražu“
Išgirdęs, kad važiuojame Gintališkės bažnyčios fotografuoti, klebonas Gediminas Norvilas pasiteiravo, ar fotografuosime tik gražius dalykus? Išgirdęs neigiamą atsakymą tarstelėjo: „Gal ir gerai. Parodykit ne tik tai, kas gražu. Tegul ne tik parapijiečiai pamato sugriuvusią bažnyčios tvorą ir kleboniją, iš kurios jau beveik nieko nebeliko, kitus, remonto reikalaujančius, kampus.“
Kiekvienas, užsukęs į Gintališkę ir panoręs aplankyti kaimelio bažnyčią, dabar jau mato atnaujintą tvoros dalį, naujus šventoriaus vartus, tik mažųjų vartelių kažkodėl nėra – gal dar nespėjo padaryti. Bažnyčia prašyte prašosi perdažoma, bet, kaip sakė klebonas G. Norvilas, jis neįsivaizduoja, iš kur tiek tūkstančių gauti… Pinigų reikia beveik kiekvienam kampui. Vos paėjus šiek tiek į šalį, vaizdas toks, kad ašaras spaudžia.
Šventoriuje – švaru, tvarkinga, bet tolimiausioje jo dalyje tvora vietomis visai nugriuvusi, vietomis – dar šiaip ne taip laikosi. O apie už bažnyčios stovinčią kleboniją nė kalbėti neverta: visi pastatai taip sukiužę, jog bet kurią dieną didesnis vėjas ją gali nuolaužų krūva paversti. Atstatyti klebonijos jau nebepavyks, nebent bažnyčia parduotų tą žemės sklypą, o jį nusipirkęs žmogus viską iš naujo pastatytų. Vieta – graži, be to, gyventi šalia bažnyčios – nuo amžių būdavo didelė garbė.
Bažnyčia ir parapijos mokyklą turėjo
Tačiau kiekvienas, kuris turi bent mažiausią supratimą apie grožį, negali nesigėrėti į didžiulę kaimišką trobą panašiu namu, per kurio langus matyti, kaip rudenio saulutė žaidžia bažnyčios viduje esančiais vitražais.Tokia, kokia yra dabar, Gintališkės bažnyčia stovi maždaug nuo 1845-ųjų, tačiau pats pastatas, jo interjeras ir atskiros dekoro detalės – gerokai senesnės. Manoma, jog pirmoji bažnyčia galėjo būti pastatyta apie 1730-uosius, o metrikų knygos pradėtos rašyti po 5-erių metų. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią 1778 metais pastatė vietos dvarininkas Mykolas Pociejus. Iš pradžių ji priklausė Alsėdžių dekanatui ir veikė kaip Platelių parapijos filija. O 1781-aisiais Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis jai suteikė parapijos teises.
Nuo tų metų pradėjo veikti ir parapijos mokykla. 1845-aisiais bažnyčia buvo perstatyta, po penkerių metų šalia jos pastatyta varpinė. Yra išlikęs vyskupo Motiejaus Valančiaus pasiaiškinimas gubernatoriui, kodėl 1869-ųjų liepos 7-ąją, kai iš Gintališkės kaimo buvo vežami rekrutai, skambėjo bažnyčios varpai. Vyskupas savo laiške tikina, jog tą dieną Gintališkės bažnyčioje vyko pamaldos už mirusįjį, esą jam varpai ir skambėję. Negalėjo juk imti ir parašyti, kad rekrutus parapija palydėjo taip, kaip palydi mirusiuosius.
1896-aisiais bažnyčia praplėsta. Architektūriniu paminklu ji buvo paskelbta dar sovietiniais – 1957-aisiais – metais. Gintališkės bažnyčia primena ir 1848-ųjų kazokų siautėjimą. Caro valdžia, išsigandusi, kad įpykę valstiečiai neimtų bruzdėti, bandė juos iškelti į miestą, tačiau šie tam pasipriešino. Vietos žmonės pasakoja iš savo senelių išgirstą istoriją, kodėl šalia gyvenvietės esantis kalnas vadinamas Kartuvėnų kalnu. Esą ant jo rusai 1863-iųjų sukilėlius korė.
Visi trys altoriai buvo padaryti už parapijiečių lėšas
Ne tik bažnyčia, bet ir kaimas gali didžiuotis savo istorija. Yra išlikę istorinių liudijimų, kad XV amžiuje šioje vietoje buvęs seniūno Kęsgailos dvaras, kuris vėliau atiteko karaliui. Šis 1568-aisiais dvarą perleidęs J. Chodkevičiui. Nuo 1622 metų, kaip kraitis, jis pateko į Sapiegų giminės rankas, o nuo 1752-ųjų dvarą valdė Trakų vaivada Pociejus. Dar po 26-erių metų Mykolas Pociejus pastatė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią.
Istorikai pažymi, kad Gintališkės bažnyčia nuo pat pastatymo turėjo tris altorius: Didįjį, Šv. Dievo motinos ir Šv. apaštalo Mato. Devynioliktojo amžiaus viduryje bažnyčią rekonstruojant, altoriai buvo pakeisti, bet aukščių hierarchija – išsaugota. Didysis altorius, kurį puošia šv. Juozapo paveikslas, pastatytas dar didesnis. Archyvuose išlikęs įrašas, kad 1845-aisiais visi trys altoriai – nauji, ir įrengti jie parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis.
Menotyrininkai atkreipia dėmesį į liaudiškos bažnytinės tapybos pavyzdį – paveikslą po sakyklos baldakimu. Jame pavaizduota Dievo motina su šventaisiais. Paveikslo viduryje – Čenstakavos Dievo motina su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Jis dešine ranka laimina, o kairėje laiko knygą. Paveikslo pakraščiais išdėliota dešimt apskritų ir ovalinių paveikslėlių, kuriuose – šv. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimo scenos. Bažnyčioje daug ir kitų originalių bei įdomių tapybos ir skulptūros darbų.
Ar Gintališkės bažnyčią išgelbėtų klebono ir parapijiečių parengtas projektas?
Kažkada ši bažnytėlė buvo dar gražesnė ir turtingesnė, tačiau 2001-ųjų rugpjūčio pradžioje joje apsilankė vagys. Jie išplėšė aukų dėžutę, nors kaimo bažnytėlėse tokiose dėžutėse ir taip tik litas kitas tesuskamba. Jie taip pat nugvelbė įvairių religinių reikmenų ir septynias XVIII amžiaus medines statulas. Į bažnyčią plėšikai tą naktį pateko išėmę vieno lango stiklą, o iki lango užlipo pastoliais – tuokart Gintališkės bažnyčia buvo remontuojama.
Kas laukia Gintališkės, kitų į ją panašių nedidelių kaimo bažnytėlių? Kokia jų ateitis, kai žmonių kaimuose beveik nebelieka, o ir esantys ne visi į bažnyčią užsuka? Ne visi nori ir aukoti. Liūdna, bet dažniausiai aukoja mažiau turintys ir sunkiai galą su galu suduriantys parapijiečiai. Turtingesni – mieliau plečia verslą ar investuoja pinigus kitur. Laimingi tie miesteliai ar bažnytkaimiai, kurie svečiose šalyse sugeba rasti iš jų kraštų kilusių žmonių ir gauti pinigų savo bažnyčioms remontuoti.
Apie pinigus „Žemaitis“ kalbėjosi su Kultūros paveldo departamento Telšių padalinio vedėju Antanu Eiču. Jis sakė, kad yra šiokia tokia išeitis – klebonas vienas ar su parapijiečiais gali parašyti projektą ir pateikti jį Kultūros paveldo departamentui. Kol kas tokio projekto iš Gintališkės paminklosaugininkai nėra gavę. Reikia pripažinti, jog šis kelias – duobėtas. Departamentui ir pačiam trūksta lėšų tokiems projektams įgyvendinti, be to, projektui turėtų pritarti Telšių vyskupija. Pritarimą ne taip lengva gauti, nes vyskupija, kuriai irgi reikėtų prisidėti, didžiausią dėmesį skiria ne tokioms mažoms kaimo bažnytėlėms.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...