Kantaučių bažnyčia duris parapijiečiams atveria tik sekmadieniais

Prieš porą savaičių „Žemaitis“ rašė, kaip Žemaičių Kalvarijos bazilika ruošiasi kitąmet prasidėsiantiems Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus renginiams. Neabejojama, kad jie sutrauks būrius maldininkų, todėl daroma viskas, kad bazilika ir jos aplinka iki to laiko blizgėtų. Religinis gyvenimas tikinčiųjų meka vadinamoje Žemaičių Kalvarijoje virte verda. Kiek kitokiu ritmu gyvena nuošaliau esančios kaimų ir miestelių bažnytėlės, kurių tylą sudrumsčia tik sekmadieniais atvykstančio klebono aukojamos Mišios. Viena tokių – Kantaučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnytėlė. Nors į šv. Mišias kviečiančio jos varpo gaudesys, kalbama, girdėti net ir toliau esančiuose kaimuose, į bažnyčią kas sekmadienį skuba tik nedidelis būrys pačių religingiausių parapijiečių.



„Užsukęs pas merą gali kalbėti apie ką tik nori, tik ne apie pinigus“
Kartą per metus šventinio šurmulio prisipildo ir Kantaučių bažnyčia. Liepą į Šv. Onos atlaidus ir po jų vykstančią miestelio šventę tradiciškai suguža ne tik gausus būrys vietinių gyventojų, bet ir nemažai po visą Lietuvą ar net užsienį išsibarsčiusių kraštiečių. Tada bažnyčia būna kone sausakimša. Deja, negailestingai bėgantis laikas neaplenkia nė vieno, tad net ir ši šventė kasmet sulaukia vis mažiau tradicijoms ištikimų kantautiškių. Klebonas Jonas Baginskas apgailestavo, kad bažnyčios duris vis rečiau praveria jaunimas: „Seniau buvo įprasta tuoktis toj pačioj bažnyčioj, kur žiedus sumainė vieno iš sutuoktinių tėvai ir seneliai. Po metų kitų, žiūrėk, jaunavedžiai jau atveždavo krikštyti vaikus. O dabar madinga tuoktis ir vaikus krikštyti Pakutuvėnų ar Žemaičių Kalvarijos bažnyčiose. Besivaikantieji madų vėliau turės vargti po visą Lietuvą ieškodami santuokos išrašo ar krikšto liudijimo“, – pasakojo klebonas ir pridūrė per šiuos metus Kantaučių bažnyčioje sutuokęs tik vieną porą.
Iš vienos parapijos į kitą kilnojami kunigai nespėja užmegzti artimesnių ryšių su parapijiečiais ar imtis rimtesnio bažnyčių remonto. Trejus metus Kantaučių, Žlibinų ir Stalgėnų bažnyčias prižiūrintis J. Baginskas sakė galįs bet kada pašto dėžutėje rasti laišką su vyskupo įsakymu rytoj Mišias aukoti jau kitoje parapijoje, tad rankos nekyla imtis ilgalaikių projektų, ieškoti lėšų bažnyčių kapitaliniam remontui.
Vesdamas žurnalistus aplink Kantaučių bažnyčią J. Baginskas rodė apsilupusias sienas ir nutriušusį skardinį stogą. Regis, bažnyčiai perdažyti nereikia milijonų, užtektų ir poros dešimčių tūkstančių litų, tačiau net ir tokia suma kaimo klebonui – dideli pinigai. „Iš parapijiečių tiek nesurinksiu, neatsiranda užsienyje pralobusių ir paremti norinčių kraštiečių. Bažnyčių problemų kratosi ir rajono valdžia: užsukęs pas merą gali kalbėti apie ką tik nori, tik ne apie pinigus“, – guodėsi klebonas.
Ugnis neaplenkia ir Dievo namų
Parapijiečiai norėtų, kad bažnyčia būtų ne tik graži iš išorės, bet ir jauki bei šilta viduje. Tačiau apie pastarąjį patogumą kantautiškiai gali tik pasvajoti, mat medinėje bažnyčioje kūrenti krosnį būtų nesaugu. Ką ten krosnis, jei ir be jos rūpesčių netrūksta. Klebonas sakė po kiekvienų Mišių atidžiai apžiūrįs, ar užpūstos visos žvakės, ar nebesmilksta smilkytuvas. Prieš išeidamas J. Baginskas išjungia elektrą, kad kitą sekmadienį bažnyčią rastų tokią, kokią paliko.
Net ir šios atsargumo priemonės ne visada gelbsti. J. Baginskas kalbą pasuko prie kitos jo prižiūrimos – Stalgėnų – bažnyčios, kurios vieną lauko sieną rugsėjo pabaigoje aplaižė ugnis. Nors įvykio aplinkybės dar tiriamos, spėjama, kad išorinė bažnyčios siena galėjo būti padegta. Klebonas apie gaisrą sužinojo tuo metu, kai ruošėsi aukoti Mišias Kantaučių bažnyčioje. Pasak jo, prireikė nemažai valios susikaupti šv. Mišioms, užuot viską metus ir lėkus į Stalgėnus. „Guodžiausi mintimi, kad gal vaikėzai bus pažaidę su degtukais, ir tiek. Kai pamačiau, kad apsmilkusi visa siena, kojas pakirto“, – kalbėjo klebonas.
Pirmųjų bažnyčių fundatoriai – dvarininkai Šukštos
Stalgėnuose gyvenantis klebonas džiaugėsi Kantaučiuose turįs patikimą pagalbininką, kuriam gali drąsiai patikėti bažnyčios raktus. Vietinis vaikinas Antanas Kuskys kiekvieną sekmadienį pirmas ateina į bažnyčią, paruošia Mišioms būtinus reikmenis, patarnauja klebonui. Jau ne vieną dešimtmetį fisharmonija per šv. Mišias groja ir gieda tuoj už šventoriaus tvoros gyvenanti Kazė Rimkienė. Kantautiškiai dar iki šiol geru žodžiu mini kelerius metus čia kunigavusį jos vyro brolį Antaną Kazimierą Rimkų. Tą patį, kuris per 1980-ųjų vasarą savo rankomis pastatė ir dabar šventoriuje tebesantį Marijos lurdą. Matyt, toks sumanymas jam kilo nusižiūrėjus Plungės lurdą, mat dar būdamas seminaristu jis įstojo į Plungėje buvusį kapucinų vienuolyną ir ne kartą dalyvavo apeigose prie miesto grotos. Žlibinų seniūnė Sigutė Žeimaitienė pasakojo dar atsimenanti, kaip kapucinas ieškojo akmenų melioruojamuose aplinkiniuose laukuose bei kaimuose ir savo mašinėle juos veždavo į Kantaučius. Buvo metas, kai lurdas būdavo atrakinamas tik per šventes, bet ilgainiui durų nebeliko ir dabar prie Mergelės Marijos kojų bene kasdien plevena žvakių liepsnelės. Kadangi bažnyčia šiokiadieniais būna užrakinta, kantautiškiai ateina pasimelsti prie šio lurdo.
Įdomu tai, kad Marijos vardą Lietuvoje turi net 151 bažnyčia. Beje, pirmosios bažnyčios Kantaučiuose fundatorius Kristupas Timotiejus Šukšta nurodė du bažnyčios titulus: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Šv. Lauryno. Vėliau ši nedidelė bažnytėlė dar vadinta Rožinio Švč. Mergelės Marijos vardu. Gal nereikėtų stebėtis tokia vardų įvairove, mat dabar Kantaučiuose stovintys katalikų maldos namai yra jau tretieji. Pirmąją bažnyčią 1672 metais čia pastatė jau minėtasis Kantaučių savininkas K. T. Šukšta, antrąją – 1768-aisiais jo vaikaitis Jonas Šukšta, o dabartinė statyta 1852-aisiais.
„Žemaitis“ neseniai rašė, kad iš Lenkijos atvykusios Šukštų giminės palikuonės Teresos Šukštaitės-Šeler iniciatyva prieš porą mėnesių buvo pašventinta dvarininkų Šukštų kapvietė ir ją žyminti atminimo lenta. Per iškilmes kalbėta, kad kripta, kurioje palaidoti dvarininkai, tuneliu buvo sujungta su bažnyčia. Esą kažkas bažnyčioje yra matęs šio tunelio angą, tačiau dabartinis klebonas J. Baginskas šių kalbų nei patvirtino, nei paneigė, palikdamas smalsuolius ir toliau spėlioti.
Kuklioje bažnyčioje – net šeši altoriai
Kad ir kaip bėgant metams keitėsi bažnyčios vidus, viena išliko nepakitę – liaudies meistrų pastatytoje nedidelėje medinėje bažnyčioje visada buvę net šeši puošnūs altoriai. Seniau prie jų būdavo aukojamos „kryžaunos“ Mišios. Mūsų dienomis ši tradicija yra pamiršta, tad dabar šoniniai altoriai atlieka tik puošybinę funkciją. Kaip ir šonuose esančios nedidelės ambonos, kažkada tarnavusios kaip sakyklos. Stiprų balsą turintis J. Baginskas juokėsi bent jau galįs nesukti galvos dėl įgarsinimo įrangos, nes į Mišias susirinkęs negausus būrys parapijiečių puikiai girdi ir prie centrinio altoriaus kalbančio dvasininko žodžius.
Kitas funkciją praradęs objektas – bažnyčios vargonai, kaip spėjama, pastatyti XVIII a. pabaigoje. Metus akį į nebenaudojamą instrumentą sunku būtų atspėti, kad tai – bene įdomiausi ir unikaliausi vargonai dekanate, tarp vienuolikos balsų turintys retą Trompete registrą. Tokių vargonų Lietuvoje yra tik keletas. Išliko autentiška jų mechanika ir beveik visas vamzdynas, tačiau metaliniai vamzdžiai labai sumaitoti, dalis – net nepataisomai. Per Mišias fisharmonija grojanti K. Rimkienė sakė tiksliai nebepamenanti, kada paskutinį kartą muzikavo šiais vargonais – gal prieš geras dvi dešimtis metų. Moteris pasakojo, kad prieš J. Baginską čia kunigavusio Juozo Deveikio iškviestas vargonų meistras sakė, jog instrumentą dar būtų galima atnaujinti. Bet, kaip dažnai būna, pakalbėta ir pamiršta. Belieka spėlioti, kaip būtų, jei jaunasis kunigas būtų turėjęs pakankamai laiko tęsti pradėtus darbus. Tačiau jis, kaip ir daugelis kitų dvasininkų, tapo tik trumpu fragmentu antrą šimtmetį skaičiuojančios Kantaučių bažnyčios istorijoje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...