Alsėdžių bažnyčia saugo šimtmečių istoriją

Šiandien užsukęs į ramų Alsėdžių miestelį vargu ar atspėtum, kad kažkada čia buvo Žemaitijos religinio gyvenimo centras. Kelis šimtmečius Alsėdžiuose buvusią Žemaičių vyskupų rezidenciją mena nebent kažkada čia žaliavusio ištaigingo dvaro sodo terasos, juosiančios dabar jo vietoje stovinčią mokyklą ir, žinoma, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, iki mūsų dienų išsaugojusi kai kuriuos to meto meno kūrinius bei vertingą archyvą.



Legendomis apipintas vyskupų dvaras
Alsėdžių miestelio istoriją, matyt, reikėtų pradėti nuo dviejų kalvų, kadaise tarnavusių gynybai ar naudotų pagoniškoms apeigoms. Susižavėjęs apylinkėmis XV a. viduryje Žemaičių vyskupas Motiejus II ant vienos jų pastatė rezidencinį šios vyskupijos dvarą. Ilgainiui Alsėdžiai, tapę dvasiniu ir administraciniu Žemaičių vyskupystės centru, ėmė augti, plėstis. Dvare ir jo aplinkoje sukosi bene visi svarbiausi įvykiai, prie vyskupo gyveno nemažai kunigų, veikė kanceliarija, lankydavosi dvasininkų, prekeivių, vykdavo dvarininkų ir tikinčiųjų susirinkimai. Senų vyskupų ligos pritraukdavo visokiausio plauko gydytojų ir vaistininkų. Gyvenimas dvare virė iki 1850-ųjų, kai vyskupu tapęs Motiejus Valančius rezidenciją iš Alsėdžių perkėlė į Varnius. Tais metais caro valdžia visoje Lietuvoje konfiskavo bažnytinius dvarus. Dar po kelių dešimtmečių dvarą sunaikino gaisras.
Šiandien dvaro vietoje stovi miestelio vidurinė mokykla, kurią supa buvusios rezidencijos sodo terasos. Anuos laikus mena ir Žvėrinčiaus kalva-piliakalnis, prie kurios alsėdiškiai dabar švenčia miestelio šventes. Išlikę liudijimų, kad kadaise čia augintos stirnos, lapės, zuikiai, vilkai ir elniai. Sakoma, kad net kengūrų būta. Įvairių istorijų, kartais prasilenkiančių su tikrove, vėliau prikurta ir apie sudegusį vyskupų dvarą. Vienas žmogelis tikino, kad juose net 80 krosnių būta, todėl du žmonės turėję kasdien pjauti medžius, kad malkų nepritrūktų. Kiti prisiminė Alsėdžiuose rezidavusių vyskupų svetingumą: esą čia beviešėdami jų artimieji ir kiti svečiai kartais mėnesių mėnesius užsibūdavo.
Ant vienos kalvos pastačius medinį dvarą vyskupams gyventi, visai šalia, ant kitos kalvos, po kelių dešimtmečių iškilo ir bažnyčia, suprojektuota taip, kad „žiūrėtų“ į vyskupų rezidenciją. Ši bažnyčia alsėdiškiams tarnavo šimtą metų. Antroji bažnyčia kalvos papėdėje išdygo XVII a. viduryje. O trečioji, dabartinė, statyta XVIII a. pabaigoje. Galima sakyti, ji vėl sugrįžo ant kalvos viršūnės, tik prieš tai kalva buvo kiek nukasta, kad atsirastų vietos didesniems maldos namams. Dabartinės bažnyčios statybą rėmė vyskupas Steponas Jonas Giedraitis.
Bažnyčia turtinga senaisiais meno kūriniais
Senieji dokumentai nurodo, kad jau pirmoji bažnyčia čia rezidavusių vyskupų rūpesčiu buvo aprūpinta nemažais turtais, jos interjerą puošė vertingi meno kūriniai. Pakvietęs apžiūrėti dabartinę bažnyčią Alsėdžių parapijos klebonas Edgaras Petkevičius paragino atkreipti dėmesį į didžiojo altoriaus dešinėje esantį šv. Baltramiejaus altorių su stebuklingu laikomu apaštalo paveikslu. Kaip manoma, jis puošė pirmąją, vėliau antrąją, o dabar – ir trečiąją Alsėdžių bažnyčias. Iš antrosios bažnyčios išlikę šv. Onos ir šv. Barboros paveikslai su auksuotais aptaisais. Įdomi ir čia kabančio šv. Jeronimo paveikslo istorija. 1999-aisiais kone visai sunykęs, susuktas ir suplotas jis rastas virš zakristijos. Paveikslas buvo atnaujintas ir prieš daugiau nei dešimtmetį grąžintas Alsėdžių bažnyčiai. Išlikę liudijimų, kad jis kadaise kabėjo vyskupų dvaro priestate įrengtoje koplyčioje, o vėliau perneštas į bažnyčią, todėl paveikslas išliko, kai dvarą ir visą jo turtą suniokojo gaisras.
Ne kiekvienoje bažnyčioje beišgirsi grojant vargonais, o alsėdiškiai šio išskirtinio instrumento muzika gali mėgautis kiek tik nori. Per Mišias jais groja alsėdiškė Jolanta Brazdeikienė. Kartais mamą pavaduoja jaunoji muzikantė Deimantė Brazdeikytė. „Vargonai – labai opus instrumentas. Nešildomose bažnyčiose per žiemą jie sudrėksta, vasarą – išdžiūna, todėl metams bėgant reikalauja brangaus remonto. Kai kurios bažnyčios, stokodamos lėšų, šią problemą išsprendė paprasčiau – nusipirko elektrinius vargonėlius, senuosius palikdamos negailestingai sunykti“, – pasakojo E. Petkevičius ir pasidžiaugė, kad jo prižiūrimos bažnyčios vargonai dar tinkami naudoti, nors ir jiems atnaujinti reikėtų lėšų.
Archyve – tikras istorijos lobynas
Unikalus bažnyčios zakristijoje saugomas bažnytinių knygų archyvas. Kaip pastebima Vilniaus dailės akademijos leidyklos 2002 metais išleistoje knygoje „Alsėdžiai“, bažnyčių archyvai ilgą laiką buvo turtingi parapijų istorijos šaltiniai. Tačiau sovietmečiu nemažai jų perkelta į centrines dokumentų saugyklas. Siekdami apsaugoti archyvus nuo išvežimo, dvasininkai suskubo juos slėpti palėpėse ar kitose patalpose, kur senieji dokumentai nukentėdavo nuo drėgmės ir graužikų. Todėl išlikusios Alsėdžių bažnyčios knygos, kuriose pirmieji įrašai siekia 1665 metus, – ypač vertingos ir saugotinos. Jas sudaro krikšto, jungtuvių bei mirties metrikai, parapijiečių sąrašai, taip pat vadinamosios kursorijų knygos, kuriose perrašyti ar įrišti svarbiausi Žemaičių vyskupijos laikotarpio dokumentai, kai kurie svarbesni pasaulietinių valdžios institucijų potvarkiai.
Rodydamas zakristijos spintoje sudėtas knygas klebonas E. Petkevičius pasakojo pats ne kartą ieškojęs vieno ar kito laikotarpio įrašų: žmonės kreipėsi norėdami gauti informacijos apie kadaise čia gyvenusius protėvius. Jų paieškas apsunkina tai, kad visi senieji įrašai yra lenkiški arba rusiški, kai kurie – vokiški. Be to, archyve trūksta XX a. II ir III dešimtmečių knygų. Greičiausiai jos buvo išvežtos į centrinius archyvus ir, kaip spėja E. Petkevičius, panaudotos sudarant sąrašus žmonių, pasmerktų tremčiai. Pavardės paminėjimas bažnytinėje knygoje būdavo panaudojamas kaip pagrindinis įkaltis.
Vagys per sienas nebelandžioja
Bažnyčios puošmenos – septyni įmantrių barokinių formų altoriai, paskutinį kartą atnaujinti XX a. pradžioje. Kaip sakė klebonas, tada šiems darbams atsirado dosnių fundatorių. Dabar lėšų kultūros paveldo vertybėms atnaujinti gali tikėtis tik tokiu atveju, jei tos vertybės yra avarinės būklės. Laimei, ir dabar atsiranda vienas kitas dosnus rėmėjas ar savo kraštui neabejingas alsėdiškis. Tokiu būdu surinkęs lėšų buvęs parapijos klebonas Gediminas Norvilas bažnyčią apkalė naujomis lentelėmis, perdažė jos vidų. Dabartinis klebonas perdažė stogą. E. Petkevičius prisiminė dešimties metų senumo įvykį, kai bažnyčia buvo apiplėšta. Ieškodami pinigų vagys į vidų įlindo… pro supuvusią bažnyčios sieną. Bažnyčią sutvarkiusių rūpestingų dvasininkų dėka dabar tokios galimybės ilgapirščiai nebeturėtų.
Klebonas neslėpė apmaudo dėl klaidingo žmonių įsivaizdavimo, kad bažnyčias turėtų remti vyskupija. O iš tikrųjų yra atvirkščiai – pačios vyskupijos yra išlaikomos parapijiečių lėšomis. Dar „geriau“, pasak E. Petkevičiaus, kai spaudoje pasirodo koks straipsnis, besipiktinantis aktyviai aukas renkančiu ir gyventojus nuolat „reketuojančiu“ kunigu. „Bet jei neraginsi aukoti, neturėsi iš ko prižiūrėti bažnyčios. Tada ir vėl būsi blogas kunigas, o spauda parašys, kad va tokioj ir tokioj bažnyčioj nėra priešgaisrinės signalizacijos ar dar ko trūksta“, – kalbėjo E. Petkevičius.
Norėdamas įtikti parapijiečiams ir tinkamai prižiūrėti maldos namus, klebonas privalo nuolat laviruoti tarp šių dviejų kraštutinumų. Tad ir Alsėdžių bažnyčiai, nors jos stogas nekiauras ir per sienas vagys nebelandžioja, lėšų viskam neužtenka. Dar būtų pusė bėdos, jei reikėtų rūpintis tik bažnyčia, bet jai priklauso ir pustuzinis kitų pastatų: varpinė, senoji ir dabartinė klebonijos, koplyčia, kapinės, parapijos namai. Beje, pastarieji klebonui dabar – bene didžiausias galvos skausmas, kadangi praėjusią savaitę su statybininkais pasirašyta šio pastato fasado atnaujinimo darbų sutartis. Nors visam pastatui sutvarkyti reikia 800 tūkst. litų, Alsėdžių bendruomenei ir parapijai pavyko iš Europos S
ąjungos gauti tik ketvirtadalį reikalingų lėšų.

2 komentarai(-ų)

  • Romas:

    As diaugiuos ir didziuojuos uz zmones kurie nepamirsta tokiu vietu ir vietoviu kaip Alsedziai. kokia didziule reksme turi musu kulturai ir istorijai. dekingas Jums uz tai. tik besaligishkas zmoniu atsidavimas savo istorijai ir praeiciai gali kazka palikti savo ateiciai. kazkas pasake : tauta nezinanti savo praeities,nagali tureti ateities.
    keliu nkepure ir zemai lenkiuosi.

  • Vilma archyvare:

    Pyktina tai, kad vertingi dokumentai laikomi neturtingoje ir neapsaugotoje kaimo baznycios spinteleje. Jie man idomus ir neprieinami. Nuo jo jie saugomi? O jei prazus?!!! Keistas ir nesuprantamas mastymas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...