Atskleista turtinga Plungės bažnyčios istorija

Užpraėjusį sekmadienį, tęsiant Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios 80-ies metų jubiliejui skirtus renginius, Plungės tikintieji bei visi tie, kuriems įdomi krašto bei šventovės istorija, vėl buvo pakviesti į mūsų maldos namus, kur po šv. Mišių Žemaičių dailės muziejaus vyriausioji rinkinių saugotoja Danutė Einikienė skaitė pranešimą, atskleidusį plungiškiams, ko gero, dar negirdėtų faktų apie miestą puošiančią bažnyčią. Kone per visą mėnesį nusidriekusi jubiliejui skirta renginių programa plungiškius bažnyčion subūrė ir rugsėjo 24-ąją. Tądien buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius Plungės parapijoje dirbusius kunigus, bažnyčios statytojus ir aukotojus, tarnus bei geradarius.



Plungėje buvusios bažnyčios
Pasibaigus sekmadienio šv. Mišioms, susirinkusiųjų laukė pažintis su Plungės bažnyčios praeitimi. Svarbiausius istorijos momentus iš įvairių šaltinių surinko ir į savo pranešimą sudėjo Žemaičių dailės muziejuje dirbanti D. Einikienė.
Anot jos, Plungės bažnyčios istorija prasidėjo 1570-aisiais, kada paskirta fundacija pirmosios šventovės, vėliau atitekusios reformatams, statybai. Katalikiška bažnyčia Plungėje pastatyta tik 1617-aisiais. Sutikimą tam tuometinis Plungės dvaro valdytojas Jeronimas Valavičius gavo iš Žygimanto III Vazos. Tada pasirūpinta ir naujųjų maldos namų išlaikymu – bažnyčiai paskirtas Kapsūdžių kaimas (47 valakai) ir 5 valakai bei 20 margų žemės pačiame mieste.
Trečioji Plungės bažnyčia miestą papuošė 1674-aisias ir gyvavo net 120 metų.
D. Einikienės aiškinimu, ją fundavo Plungės seniūnas ir Trakų kaštelionas Martynas Krišpinas-Kiršenšteinas. Praėjus trylikai metų plungiškių Dievo namus konsekravo vyskupas Kaziemieras Pacas.
Šv. Jono Krikštytojo vardu pavadinta bažnyčia suręsta 1797-aisiais. Pranešėja akcentavo, kad, anot senųjų plungiškių, ji buvo didžiausia medinė šventovė pasaulyje. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius yra rašęs: „Visuose Žemaičiuose nėra medžio bažnyčios, taip išpuoštos, kaip plungiškė.“ Istoriniai šaltiniai byloja, jog bažnyčios puošyba buvo patikėta žemaičių dievdirbiui Kazimierui Varneliui.
Muziejaus darbuotoja atskleidė ir dar vieną įdomų faktą – 1865-ųjų spalio 12-ąją amžiną meilę vienas kitam prisiekė Laurynas Žymantas ir Julija Beniuševičiūtė – būsimoji lietuvių literatūros klasikė Žemaitė.
Dabartinės bažnyčios statymu rūpinosi M. Oginskis
D. Einikienė pasakojo, jog praeityje Plungė išgyveno ne vieną gaisrą, kurių metu supleškėjo daugybė medinių pastatų. Jų vietoje vėliau iškilo mūriniai. Būtent tada visai netoli bažnyčios pastatytas ir šv. Florijonas, saugantis Plungę nuo visa naikinančių gaisrų. Manoma, kad jau 1899-aisiais susimąstyta ir apie naują – mūrinę – bažnyčią. D. Einikienės teigimu, tvirtinant naujosios bažnyčios projektą, kurio sąmata buvo 58196 rubliai, nurodyta, kad kunigaikštis Mykolas Oginskis testamentu šiai statybai užrašė 10000, o kunigaikštienė Marija pažadėjo dar 15000 rublių bei visas statybines medžiagas. Parapijiečiams teko suaukoti irgi nemažą sumą pinigų.
Manoma, jog M. Oginskis bažnyčios projektą parvežė iš Romos, tačiau vietos valdžia bei parapijiečiai nebuvo juo sužavėti. Jų teigimu, suprojektuota bažnyčia – per didelė, priekinės durys – per siauros, todėl viską teko perprojektuoti. Atsakingas darbas patikėtas švedų kilmės architektui Karlui Eduardui Strandmanui.
Pasak D. Einikienės, po studijų Švedijoje architektas kone visą likusį gyvenimą praleido Liepojoje (Latvija). Daugiausiai jis projektavo sakralinius pastatus. Pagal K. E. Strandmano Lietuvai parengtus projektus daugiausia bažnyčių pastatyta Žemaitijoje. Plungės bažnyčia – viena iš jų. Tiesa, Kulių bažnyčiai projektą parengė taip pat jis.
Šventovės statymo istorija
D. Einikienė gausiam būriui susirinkusiųjų pasakojo, jog naujosios bažnyčios statymo rūpesčiai buvo patikėti kunigui Vincentui Jarulaičiui 1900-aisiais. Praėjus penkeriems metams, meistrai jau buvo išmūriję šventovės pamatus, kuriuos pašventino vyskupas Mečislovas Paliulionis.
Bažnyčios statybų darbais rūpinosi kauniškis inžinierius Pranas Markūnas, konstrukcijų specialistas bei mūrininkas Eduardas Burkantas, o Peteris Malinka dirbo darbų rangovu. Priminsime, jog fotografijas, atspindinčias Plungės maldos namų statymo istoriją, kelbonas Julius Meškauskas gavo būtent iš pastarojo anūko Modrio Lauvos, gyvenančio Tukume (Latvija).
Plungės bažnyčios statymo istorija – ilga ir sudėtinga, tam įtakos turėjo užklupęs Pirmasis pasaulinis karas. Šventovės statybų darbai atnaujinti tik 1928-aisiais, parapijon atkelto klebonauti kunigo Povilo Pukio pastangomis.
Raudonų plytų bažnyčią su padangę veriančiais didingais bokštais 1933-ųjų rugsėjo 24 d. konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.
Po metų už plungiškių tikinčiųjų suaukotus pinigus baigti įrengti didysis altorius ir sakykla. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog šoniniams altoriams pinigus aukojo jaunimas: kairiajam – merginos, dešiniajam – vaikinai. O ąžuolinių lentų suolus 1934-aisiais sumeistravo mūsų kraštietis Jonas Vitkus.
Plungės lurdas
D. Einikienė praturtino plungiškių žinias ir apie Plungės lurdo praeitį. Anot jos, už plungiškių bei svečių iš kitų miestų ar net užsienio šalių žvilgsnį kaustantį Lurdą turime būti dėkingi M. Oginskio žmonai Marijai. Teigiama, jog 1903-aisiais ji iš Krokuvos į Plungę pasikvietė Jėzaus širdies seserų kongregacijos vienuolę Sofiją Zakževską, kuri vadovavo mergaičių prieglaudai. Plungėje ne kartą viešėjo ir tokios pačios organizacijos Prancūzijoje vadovė Mari de Grand, kuri panoro Plungėje pastatyti Lurdo grotą. Patariant klebonui V. Jarulaičiui, nutarta ją statyti prie Babrungo upės. Sklypas, kur buvo numatyta vieta Lurdui, nupirktas už M. Oginskienės dovanotus 5000 rublių.
Švč. Mergelės Marijos statula, atvežta iš Paryžiaus, buvo pastatyta ant akmens po atviru dangumi. O po metų išmūryta ir ją iki šių dienų sauganti grota. Tų pačių metų rugsėjį miestą puošiantis statinys buvo pašventintas.
1909-1910 metais klebono Vincento Jarulaičio rūpesčiu pastatyta koplyčia, kurioje kartais būdavo aukojamos šv. Mišios. Lurdo grotą ir koplyčią prižiūrėjo Jėzaus širdies seserų kongregacijos vienuolės. Jos ten giedodavo ir melsdavosi. Atverti širdis maldai suplūsdavo ir kitų tikinčiųjų. Mat žmonės tikėjo, jog Dievas išklauso besimeldžiančius prie Lurdo.
Įdomių dalykų D. Einikienė papasakojo ir apie kitus Plungės sakralinius pastatus – bažnyčios varpinę bei senųjų kapinių Visų šventųjų koplyčią. Turtinga mūsų krašto istorija vėrėsi ir skaidrėse pateiktose fotagrafijose.
Bažnyčios aštuoniasdešimtmečiui skirta renginių programa paskutinius akcentus sudėliojo rugsėjo 29-ąją. Tądien bažnyčioje Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ aukojo iškilmingas Sumos šv. Mišias. Pasidžiaugti garbingą sukaktį mininčia bažnyčia, pasimelsti bei pasiklausyti sielos gelmes pasiekiančių giesmių į Plungės Dievo namus suplūdo daugybė tikinčiųjų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...