Šventojo Kryžiaus relikvija – didžiausia Rytų Europoje

Žemaičių Kalvarijos bazilikoje pačios svarbiausios (be stebuklingojo Marijos paveikslo) – dvi Šventojo Kryžiaus relikvijos. Didžioji įdėta į monstrancijos pavidalo relikvijorių. Ją, einant Kalnus, po baldakimu neša kunigas. Kaip byloja išlikę dokumentai, ši relikvija iš Liublino dominikonų vienuolyno į Žemaičių Kalvariją pateko 1649-ųjų liepos 4 dieną ir, lydint didžiulei procesijai, buvo nunešta į Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią. Brolius dominikonus į Žemaičių Kalvariją pakvietė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, kuris rūpinosi kalvarijų ir Šv. Kryžiaus relikvijos kulto puoselėjimu. Įdomus ir svarbus faktas, kad per kelis šimtmečius tas stebuklingas medžio gabalėlis nebuvo susmulkintas ir išdalintas kitoms bažnyčioms. Jis negulėjo kur nors archyve, o visada buvo naudojamas apeigose – per Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventes bei per Didžiuosius Kalvarijos atlaidus. Ši relikvija – pati didžiausia Rytų Europoje ir vienintelė tokia Lietuvoje.



Kristus veda, šventieji seka paskui, minia eina paskui šventuosius…
Bazilikoje saugoma ir mažoji Šventojo Kryžiaus atplaišėlė, kuri nešama tuomet, kai Kalnai einami bažnyčioje. Kaip sakė žurnalistus po baziliką lydėjęs ir apie relikvijas pasakojęs Telšių vyskupijos kanauninkas, teologijos licenciatas Andriejus Sabaliauskas, Šv. Kryžiaus relikvijos reikšmė tikintiesiems – didžiulė: „Kristus veda, šventieji seka paskui jį, o mes – paskui šventuosius.“ Ką reiškia šie kanauninko žodžiai? Ogi tai, kad per procesijas nešamas kryžius – taigi Kristus eina priekyje. Šiame kryžiuje yra net kelių šventųjų relikvijos – taigi šventieji eina paskui Kristų, o tikintieji – paskui šventuosius. Pabandžius išsiaiškinti, kokių šventųjų relikvijos saugomos procesiniame kryžiuje, teko pasiimti didinamąjį stiklą. Naudojantis juo pavyko perskaityti, kad viena relikvija – šv. Bazilijaus, ant kitos perskaitėme, jog tai – šventosios kankinės (vardas neįskaitomas) relikvija, užrašai ant kitų – visiškai išblukę. Taigi, kai nešamas procesijų kryžius, monstrancija su Šv. Kryžiaus relikvija, paskui einanti minia laukia stebuklo. Tikima, jog šių relikvijų dėka gautas palaiminimas gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą.
Po procesijų relikvija vėl padedama į pagrindinį apeinamą keturių kolonų altorių, kuriame ypač išryškinti du kultai: švč. Mergelės Marijos ir Kristaus kančios. Tikintieji meldžiasi prie karūnuoto Dievo motinos su Kūdikiu paveikslo arba malonių prašo Nukryžiuotojo, kurio, kaip kalbama, stebuklais pagarsėjusi skulptūra yra viršutinėje altoriaus dalyje. Pasakojant apie Šv. Kryžiaus relikviją, reikia paminėti ir Nukryžiuotojo skulptūrą. Spėjama, jog ši skulptūra gali būti labai sena. To paties – XVII – amžiaus kūrinys, kaip ir Dievo motinos su Kūdikiu paveikslas. Medžio kryžius prie tašyto medinio rąsto pritvirtintas kalvio darbo vinimis. Gaila, bet išlikusiuose vienuolyno dokumentuose neįvardintas skulptūros autorius. Galima tik numanyti, jog tai buvo amatininkas, priklausęs Dominikonų ordinui. Menotyrininkai sako, jog Nukryžiuotojo figūra išsiskiria menine verte, tačiau tikintiesiems ši skulptūra itin brangi savo stebuklais, apie kuriuos pasakojimai būdavo perduodami iš lūpų į lūpas.
Saugoma vyskupo auksu siuvinėta stula
Bazilikoje yra ir daugiau relikvijų – jos įdėtos į kiekvieną altorių po specialiu akmeniu. Kanauninkas A. Sabaliauskas parodė relikvijas, esančias Jėzaus ir šv. Pranciškaus altoriuose. Jis apgailestavo, jog nėra išlikusių dokumentų, iš kurių būtų galima sužinoti, kokių šventųjų relikvijos įdėtos į vieną ar kitą altorių ar procesijų kryžių. Archyvuose rasti dokumentai (XIX amžiaus vizitacijos aktai) byloja, jog Žemaičių Kalvarijoje veikė Šv. Kryžiaus brolija. Apie tai, ar ši brolija buvo susijusi su Šv. Kryžiaus relikvija, kokią įtaką ji darė tuometinei bažnyčiai, nėra nė mažiausios užuominos. Todėl neaišku, ką ši draugija veikė, kuo užsiėmė. Atsakymai pasiklydę istorijos vingiuose ir kažin, ar kada pavyks tai išsiaiškinti, nes nežinomybėje skendi ir daug didesnių paslapčių. Nors, jeigu pavyktų bent šiek tiek daugiau sužinoti apie Šv. Kryžiaus broliją, galbūt dar daugiau sužinotume ir apie Šv. Kryžiaus relikviją. Iki šiol neaišku, ar ji Žemaičių Kalvariją pasiekė drauge su broliais dominikonais, ar ją atvežė vyskupas J. Tiškevičius.
Surankioti išlikę dokumentai byloja, kad Žemaičių Kalvarija nuo pat jos įkūrimo buvo europietiška ir neatsiliko nuo kitų Europos ar Lenkijos kalvarijų. Tačiau tenka pripažinti, jog, bėgant amžiams, Kryžiaus kelias buvo apipintas įvairiais kultais, kurie ypač traukė maldininkus ir, matyt, todėl išliko iki pat šių dienų. Atkeliavę į Žemaičių Kalvariją, piligrimai galėjo aplankyti kalvarijas, bazilikoje suklupti ir pasimelsti prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo ir pabučiuoti pačią svarbiausiąją – Šv. Kryžiaus – relikviją.
Parodęs bazilikos relikvijas ir papasakojęs apie jas, kanauninkas A. Sabaliauskas paminėjo, jog šventųjų relikvijos gali būti kaulo dalelė, kraujo lašas ar drabužio skiautelė. Drabužių skiautelės kalvarijiškiai neturi, tačiau bazilikoje saugoma Kristaus įkapių – Turino drobulės – identiška fotokopija. Šią brangią dovaną Žemaičių Kalvarijos šventovei 2004 m. padovanojo Turino arkivyskupas kardinolas Severinas Poletto. Jo dovana maldininkams padeda pajausti Kristaus kančią ir mirtį. Be to, ji yra Viešpaties prisikėlimo iš mirusiųjų iškalbingas liudijimas. Kanauninkas sakė, jog kalvarijiškiai viliasi, kad šventuoju kada nors bus pripažintas buvęs Telšių kunigų seminarijos rektorius, vyskupas Vincentas Borisevičius (1887-1946 m.), kankintas, sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose. 1999 metų rugsėjo mėnesį vyskupo palaikai buvo surasti ir perkelti į Telšių katedros kriptą. Telšių vyskupijoje iki šiol saugoma vyskupo V. Borisevičiaus raudona, auksu siuvinėta stula, su kuria jis ėjo Kalnus Žemaičių Kalvarijoje. Telšiškiai saugo ir daugiau šio kankinio rūbų.
Šventa Jeruzalės žemė išberta Kančios kelyje
Žemaičių Kalvarijos – išskirtinai žemaitiškos. Tą galima suprasti jau iš to, kad Kančios kelio stotys nuo seno čia vadinamos Kalnais. Kalnais, o ne stacijomis vadinamos ir stotys, esančios Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Jų, kaip ir koplyčių, yra 20, nors iš pradžių buvo 22. Dviem mažiau liko tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Kiekvienoje koplyčioje yra daugiau ar mažiau Jeruzalę primenančių relikvijų. Tik nė viena jų savo svarba negali prilygti Šv. Kryžiaus relikvijai. Trečiojoje koplyčioje, pavadinimu „Jėzus meldžiasi alyvų sode“, saugomas medžio gabalėlis, atvežtas iš Alyvų kalno, esančio Jeruzalėje, o septynioliktoje koplyčioje „Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus“, kitaip dar vadinamoje „Kryžiauninke“, – net dvi svarbios relikvijos: iš Romos parvežta Kristaus kūną pervėrusios vinies kopija bei iš Jeruzalės atsiųstas akmenėlis nuo Golgotos kalno.
Negalima nepaminėti ir dar vienos relikvijos – šventos Jeruzalės žemės, kurios į Žemaičių Kalvariją pirmasis 1639 metais atvežė Žemaičių vyskupas J. Tiškevičius. Kai koplyčios buvo pastatytos, vyskupas, eidamas Kryžiaus kelią, barstė iš Jeruzalės atvežtą Viešpaties Kryžiaus kelio žemę. Ir šitaip – nuo pirmosios iki paskutiniosios koplyčios. Be to, šios žemės J. Tiškevičius po stiklu įbėrė kiekvienos koplyčios altoriuje. Laikui bėgant, jos beveik nebeliko, tad 2009-ųjų spalio 11-ąją vyskupas Jonas Boruta į kiekvienos koplyčios altoriuje esančią skrynelę įbėrė po žiupsnelį žemės, kurią iš kelionės po Šventąją žemę parvežė grupė Telšių piligrimų. Sekant vyskupo J. Tiškevičiaus pavyzdžiu, Jeruzalės žeme buvo nubarstyti ir visi Kryžiaus kelio takai.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...