Stalgėniškiai atnaujino padegėjo apgadintą bažnyčią

Stalgėniškiai atnaujino padegėjo apgadintą bažnyčiąStalgėnų šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia už keleto metų švęs savo garbingą jubiliejų – šimtmetį. Ši medinė šventovė anuomet Stalgale vadintuose Stalgėnuose iškilo 1918-aisiais. Tai vienintelė Žemaitijos katalikų bažnyčia, pastatyta besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui. Galvodami apie artėjančią Dievo namų sukaktį, stalgėniškiai negali pamiršti praėjusių metų rugsėjo 29 dienos įvykio, kai vietos gyventojai ant Stalgėnų bažnyčios išvydo „žaizdą“ – liepsnų paženklintą bažnyčios sieną.



Nors tuomet išgąsčio būta daugiau negu žalos, stalgėniškius nupurto vien nuo minties, kad, esant padegėjui palankesnėms aplinkybėms, šie Dievo namai galėjo supleškėti akimirksniu ir jubiliejaus nesulaukti. Juos išgelbėjo tai, kad po ilgalaikio lietaus medinės bažnyčios sienos buvo įmirkusios – ugnis neįsidegė, piktavalio kėslus sklaidė ir stiprus vėjas. Ir Stalgėnų seniūnas Arūnas Jurkus, ir šios parapijos klebonas Jonas Baginskas įsitikinę: jeigu bažnyčia būtų pavirtusi fakelu, šiandien jos jau niekas nebūtų atstatęs, nes tai tiesiog – ne parapijiečių kišenei. Nors kitos gaisrų nuniokotos bažnyčios ir atstatinėjamos, esanti Stalgėnuose dar nėra paveldo objektas, todėl vargu, ar ji būtų galėjusi tikėtis valstybės dėmesio. Naivu manyti, kad bažnyčios atstatymą būtų parėmęs ir koks turtingas mecenatas.
Pastatyta ūkininko iniciatyva
Kad beveik prieš šimtmetį Stalgėnuose būtų pastatyta šventovė, daug prisidėjo vietos ūkininkas Petras Stonys. Šis žmogus Plungės vikarui kunigui P. Pukiui pareiškė atiduosiąs savo ūkį, kad tuometinis Stalgalės kaimas pagaliau turėtų Dievo namus. Ūkininkas, valdęs dvidešimt dvi dešimtines žemės, sakė dalį jos – 15 dešimtinių – bažnyčiai galįs skirti iškart. Likusią dalį jis taip pat žadėjo atiduoti bažnyčiai, kuri ja galės naudotis ūkininkui mirus. Žinoma, bažnyčios statybai turėjo neprieštarauti Lietuvoje tuo metu šeimininkavusi vokiečių valdžia.
Leidimai bažnyčiai statyti ir miškui kirsti gauti nesunkiai. 1917 metais spalio 23 dieną buvo surašytas žemės dovanojimo aktas. Netrukus prasidėjo ir darbai. Bažnyčios statybos komitetui pirmininkavo P. Pukys. Iš pradžių šventovei numatyta vieta buvo kapinaitėse, tačiau vėliau nuspręsta, kad tam geriau tiktų dovanota žemė. Pasikeitė ne tik vieta, bet ir planuotas bažnyčios dydis, netgi meistras. Iš pradžių bažnyčią ketinta statyti mažesnę. Panorus didesnės, meistras Ivinskis paprašė bene keturis kartus didesnio atlygio nei buvo tartasi. Dėl to jo paslaugų buvo atsisakyta. Pasikviestas kitas auksarankis – Domas Markvaldas iš Žemaičių Naumiesčio. Pagal jo parengtą projektą ir pastatyta dabartinė Stalgėnų šventovė.
Pakeitė kaimo pavadinimą
Už tai, kad sutiko meistrauti Stalgėnuose, D. Markvaldas gaudavo po dešimt rublių per dieną, be to, jam nekainavo maistas ir nakvynė. Statant bažnyčią, noriai prisidėjo ir kaimo žmonės. Jie patys iškirto ir suvežė bažnyčiai reikalingus rąstus, o medžius statybai dovanojo Plungės dvaro kunigaikštienė Marija Oginskienė, dalį savo miško šiam kilniam tikslui iškirsti leido Milašaičių dvaro savininkas Stanislovas Vaitkevičius. Stalgalės gyventojai rūpinosi ne tik suvežti statybai reikalingas medžiagas, bet ir tuo, kad bažnyčią statę dvidešimt žmonių neliktų alkani.
Medinės bažnyčios pamatai buvo išmūryti 1918 m. birželio 30 d., o jau tų pačių metų spalio 2 d. pastatytą bažnyčią pašventino vyskupas Pranciškus Karevičius. Vėliau šventovę reikėjo tik įrengti, nudažyti. Geltona spalva ji sušvito 1976-1979 metais. Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, Stalgėnų bažnyčios statybos komitetas iš viso surinko 126840 auksinus, beveik visi jie buvo išleisti statybai, kitiems bažnyčios reikalams liko tik 10107 auksinai.
Kaip jau minėta, daugiausiai prie to, kad Stalgėnuose atsirastų šventovė, prisidėjo ūkininkas P. Stonys. Jį galima vadinti ir dabartinio kaimo pavadinimo krikštatėviu, mat kaip tik jis, kitų kaimo žmonių pritariamas, pasiūlė gyvenvietę vadinti ne Stalgale, bet Stalgėnais. Taip kaimas vadinasi iki šiol.
Nukentėjo nuo padegėjo rankos
Tais laikas mintis statyti bažnyčią Stalgėnuose sulaukė ne tik šio kaimo žmonių pritarimo, bet ir jų darbščių rankų. Tačiau beveik prieš šimtmetį įdėtos pastangos prieš metus galėjo virsti nuodėgulių krūva. Medinė šventovės siena praėjusių metų rugsėjį buvo aplieta degiu skysčiu, laimei, ugnis didelio bažnyčios ploto neapėmė, liepsnos nulaižė tik mažą dalį sienos.
Kad kėsintasi į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią pirmiausia pastebėjo šalia šios šventovės gyvenanti moteris. Ji apie tai pranešė klebonui J. Baginskui, žinia netruko pasiekti seniūną A. Jurkų, kitus stalgėniškius. Kai su policijos pareigūnais prie bažnyčios atskubėjo seniūnas, ten dar mėtėsi indas, kuriame ir buvo bažnyčią fakelu paversti galėjęs degus skystis.
„Padegėjai apskritai neturėtų vaikščioti žeme, o dar tie, kuriems kyla minčių padegti bažnyčią… Koks motyvas buvo pelenais paleisti Dievo namus, neaišku – gal koks pyktis, gal dar kas…“ – prisiminęs įvykį kalbėjo A. Jurkus. Jis sakė, kad apdegė nedaug – gal šeši kvadratiniai metrai bažnyčios sienos, tad ir žala nėra didelė. Kaip anksčiau rašė spauda, sienai sutvarkyti reikėjo maždaug pusę tūkstančio litų. Tačiau, pasak seniūno, daugiau nei padaryta žalos būta gyventojų išgąsčio. Sužinoję apie įvykį, žmonės nustėro. Jiems sveiku protu nesuvokiama, kokiam bedieviui reikia būti, kad kiltų ranka padegti šventą statinį.
„Jeigu bažnyčia būtų supleškėjusi, vargu, ar ją kas nors beatstatytų, – mano seniūnas. – Kai bažnyčią beveik prieš šimtą metų statė, tuomet vienas sklypą skyrė, kiti – darbu prisidėjo… O dabar kiek tokie darbai kainuotų, kiek atsieitų projektai… Neatsirastų tam fundatoriaus. Nors stalgėniškiai ir dabar vieningi – savo lėšomis atnaujino parapijos salę“, – kalbėjo A. Jurkus.
„Nemaniau, kad ir Stalgėnams klius“
Prieš metus kilusį gaisrą puikiai prisimena ir Stalgėnų parapijos klebonas J. Baginskas. „Nors girdėjau apie Lietuvoje bažnyčias siaubiančius padegėjų sukeltus gaisrus, nė įsivaizduoti negalėjau, kad piktavalių ranka pasieks ir mūsų bažnyčią, kad ir Stalgėnams klius, – atviravo dvasininkas.“ Klebono manymu, pagal tai, kur buvo padegta bažnyčios siena, galima spręsti, jog tamsa prisidengęs padegėjas norėjo, kad ugnis staiga mestųsi į bokštą ir naktinius Stalgėnus nušviestų efektinga ugnis. Tačiau padegėjui sutrukdė viską ryjančiai ugniai neleidęs įsiplieksti bei drėgmei talkinęs vėjas.
Sulaikytam Raudondvario gyventojui įvykdyti savo kėslų nepavyko. Ne tik Stalgėnų, bet ir Kulautuvos bei Paštuvos bažnyčių, esančių Kauno rajone, padegėjas, surengęs ne mažiau kaip šešis išpuolius prieš įvairių tikėjimų bažnyčias, pridaręs žalos trims Palangos bažnyčioms, savo poelgių racionaliai paaiškinti nesugeba. Nuo šio trisdešimt dvejų metų vandalo, kaip vėliau paaiškėjo, nukentėjo ir Rietavo baltąja gulbe dažnai vadinama Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Galbūt keisdamas nusikaltimų braižą, po visą Lietuvą siautėjęs Darius Burneikis šios bažnyčios nepadegė, o ant jos tvoros raudonais purškiamaisiais dažais užpurškė ryškią liniją.
Bažnyčią sutvarkė patys gyventojai
Nors Stalgėnų bažnyčiai ugnies padaryta žala ir nebuvo didelė, jos sieną reikėjo kuo greičiau sutvarkyti, juk nenorėta, kad Dievo namai tikinčiuosius pasitiktų „kraujuojantys“. Kaip „Žemaičiui“ pasakojo
A. Jurkus, nuvalyti bažnyčios sieną ir ją nudažyti pasisiūlė vietinis stalgėniškis – Arvydas Vengalis. Dabar nelemtą įvykį primena tik ryškesniais dažais nutepta tos sienos dalis. Nors skirtumas matomas plika akimi, klebonas J. Baginskas sakė, jog kitąmet planuojama perdažyti visą bažnyčią, tad jo nebeliks. Iš kur Stalgėnų parapija tam gaus pinigų? Vėl gelbės parapijiečiai, branginantys savo Dievo namus ir besistengiantys, kad juos kuo mažiau paliestų laikas. Jei galėtų, šie žmonės savo šventovę apsaugotų ir nuo nesuvokiamų vandalų kėslų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...