„Kryžauninkė“ – puošniausia Žemaičių Kalvarijos kančios kelio koplyčia

Pati svarbiausia, pati didžiausia ir pati gražiausia Žemaičių Kalvarijos koplyčia – XVII, pavadinimu „Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus“. Ji yra kryžiaus formos ir pastatyta ant Kryžauninkės kalnu vadinamos kalvos, po kuria yra senosios, gal net nuo pagonybės laikų išlikusios miestelio kapinės. Ši koplyčia nuo kitų skiriasi tuo, kad ant jos rąstų sienų nutapytas spalvingas ir labai realistiškas paveikslas, kaip ant kryžiaus kenčia ir miršta Kristus. Šias Atpirkimo istorijos scenas 1906-1911 nutapė tuo metu Žemaitijoje garsus dievdirbys alsėdiškis Kazimieras Varnelis. Iki šiol kalbama, kad dievdirbio nutapytas paveikslas turi dvi paslaptis.



Apie tai užsiminė ir į koplyčią mus palydėjęs Telšių vyskupijos kunigas kanauninkas, teologijos licenciatas Andriejus Sabaliauskas. Pirmoji paslaptis: visi paveiksle pavaizduoti veidai – tikri. „Tepliorius“ (taip K. Varnelis vadino save) čia pavaizdavo savo kaimynus – Alsėdžių miestelyje gyvenusius žydus. „Kaip gerai, kad žydai tuomet nevaikščiojo į katalikų šventoves, nes nemalonumų išvengti nebūtų pavykę“, – sakė A. Sabaliauskas. Antroji paslaptis: po dievdirbio paveikslu yra kitas – gerokai anksčiau tapytas paveikslas. Ir jame pavaizduotos tokios pat ar bent jau panašios scenos.
Ne vienas, pirmą kartą išvydęs koplyčią „Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus“, tarsi nusivilia. Kodėl? Ogi todėl, jog tikėjosi, kad statinys, įprasminantis svarbiausią Atpirkimo istorijos akimirką, turėtų būti daug įspūdingesnis. Liaudiškas Žemaitijos medinės architektūros statinys skiriasi nuo matytų kitose Europos vietovėse, kur jiems taip pat teko eiti Kryžiaus kelią. Tačiau tai – tik pirmas įspūdis. Kai žmogus įžengia į koplyčios vidų ir išvysta alsėdiškio nutapytas Atpirkimo scenas, jo nuomonė pasikeičia. Be to, tokie ar panašūs pamąstymai dažniausiai užplūsta su menu ir jo vertybėmis susietus žmones.
Piligrimai, maldininkai ar šiaip tikintieji, eidami Kančios kelią, neturi laiko dairytis į šalis, apžiūrinėti koplyčių išorę, paveikslus ar domėtis relikvijomis. Tačiau kiekvienas, įžengęs į XVII koplyčią, pajunta, kaip jį tarsi apgaubia nuostabi aura, kuri leidžia jeigu ne akimis, tai širdimi pajusti Kristaus kančią, jo pasiryžimą pasiaukoti dėl visos žmonijos. Tuomet nejučiomis pamatai pinigų kapšą laikantį Judą, kalvio įrankius, kurie čia skirti kankinimui, išvysti sargybinius, pasirengusius mesti kauliukus, kurie nulems, kam atiteks Jėzaus drabužiai, du girtuoklius, kurių vienas (tas, gerasis) žiūri į dangų. Žvilgsnį prikausto Dievo motina, šv. Marija Magdalietė ir graudžiai raudanti Galilėjos moteris su vaikais. Išvysti ir šv. Joną, ir daugybę kitų personažų, už kurių nugarų matyti Jeruzalės miestas. Tiesa, su tikrąja Jeruzale tai neturi nieko bendro, tad tyrinėtojai spėja, kad dievdirbys K. Varnelis pastatus galėjo nupiešti tokius, kokius matė kokiame nors atviruke ar piešinyje. Sukrečiantį įspūdį palieka natūraliai iš sienos išlindusi ir Kristaus šoną pervėrusi Longino ietis.
Menotyrininkai spėja, jog ir šioje koplyčioje kabantį Nukryžiuotąjį išdrožė ne kas kitas, o dievdirbys K. Varnelis, nors įrodymų ir nėra. Įdomu tai, kad nuo praėjusiojo amžiaus pradžios iki dabar dievdirbio ant rąstų nutapyto paveikslo niekada nereikėjo nei restauruoti, nei bent šiek tiek atnaujinti. Jis yra toks, kokį dvidešimtojo amžiaus pradžioje nupiešė K. Varnelis.Todėl bent jau kol kas niekas ir nesiūlo pažiūrėti, kas yra po dievdirbio nutapytu paveikslu. Menotyrininkai mano, jog gali būti, kad kai kurios scenos perpieštos iš senojo paveikslo.
Kitų nuomone, K. Varnelis galėjo pavaizduoti tai, ką jam papasakojo tuo metu Žemaičių Kalvarijoje dirbę kunigai. Žinoma, savo paveikslui dievdirbys panaudojo jam pažįstamų žmonių veidus. O kadangi visas veiksmas vyko žydų tėvynėje – Jeruzalėje, jis pasirinko gerai žinomų Alsėdžių miestelio žydų veidus. Todėl paslaptingų istorijų mėgėjams daug įdomiau ne ankstesnis paveikslas, o tai, kokie realūs žmonės pavaizduoti K. Varnelio paveiksle. Jų nuomone, tą galėtų išaiškinti istorikai arba kraštotyrininkai. Juk senieji alsėdiškiai dar iki šiol savo albumuose turi miestelyje gyvenusių žmonių nuotraukų. Reikėtų kreiptis ir į čia gyvenusių žydų palikuonis – gal ir jie turi išsaugoję savo protėvių nuotraukų. Juk visiems būtų įdomu sužinoti, kokie senieji alsėdiškiai iki šiol „tebegyvena“ Žemaičių Kalvarijos XVII koplyčioje?
Įdomiomis ir paslaptingomis istorijomis apipinti dar du šios koplyčios paveikslai. Meno žmones jie traukia ne tik kaip meno kūriniai, bet ir tuo, kad iki šiol nežinomi jų autoriai. Sprendžiant iš visko, 20-ojo amžiaus antrojoje pusėje nutapyta „Pieta“ turėtų priklausyti vienam iš garsiausių to meto dailininkų. Kodėl nėra jo parašo? Matyt, autoriaus neišdrįso pasirašyti po savo kūriniu, nes buvo gilus sovietmetis, tad tokia drąsa dailininkui būtų mažų mažiausiai atsirūgusi tuo, kad jo paveikslai staiga būtų tapę „nematomi“, o jis pats paliktas be duonos kąsnio. Tačiau dažniausiai tokiais atvejais nebelikdavo ne tik žmogaus darbų, bet ir jo paties. Antrasis paveikslas „Kristus kape“ – Ukrainos dailininko tapyba. Šis paveikslas iš Ukrainos pirmiausia pateko į Vilniuje esančią Šv. Baltramiejaus bažnyčią. Kaip, kada ir kokiais keliais jis atkeliavo į Žemaičių Kalvariją, tiksliai niekas negali atsakyti.
Kartais taip nutinka, jog daug daugiau galima sužinoti apie tai, kas buvo prieš penkis ar net daugiau amžių, negu kas vyko prieš kokius 50 metų. Todėl daug geriau išlikusi istorija, kaip Žemaitijoje atsirado Kalvarijos. Jas Garduose (taip tuomet vadinosi Žemaičių Kalvarija), siekdamas sumažinti Lietuvoje beįsigalinčią protestantų įtaką, nusprendė įrengti vyskupas Jurgis Tiškevičius. Tam jis pirmiausiai pasikvietė dominikonų vienuolių, kurie garsėjo ne tik gebėjimu tinkamai skelbti Dievo žodį, bet ir daug dėmesio skyrė Išganytojo kančios apmąstymams.
Jau būtent šios brolijos pakvietimas įsikurti Garduose byloja, kad dar prieš tai vyskupas J. Tiškevičius buvo apsisprendęs šioje vietovėje įsteigti Kalvarijas – Kryžiaus kelio stotis. Jis pats išvaikščiojo visas aplinkines kalvas, išmatavo atstumus tarp tų vietų, kur turėjo būti pastatytos koplyčios, pabarstė takus iš Jeruzalės atvežta žeme ir 1639-aisiais iš popiežiaus Urbono VIII išmeldė atlaidus šešioms koplyčioms. Po penkerių metų šis popiežius patvirtino ir Kalvarijos steigimo privilegiją. Viską, ko norėjo, vyskupas pasiekė, išskyrus tai, jog Gardams neprigijo jo duotas Naujosios Jeruzalės vardas. Žmonės šią vietovę ėmė vadinti Kalvarija, o kad nesumaišytų su kitomis, pridėdavo žodį „Žemaičių“.
Menotyrininkai sako, kad Žemaičių Kalvarijos kančios kelias, nors ir įsteigtas Lietuvos pakraštyje – provincijoje, ir visos jo koplyčios pasižymi liaudiška architektūra, yra europietiškas kalvarijų ansamblis. Tiesa, jie pažymi ir tai, jog Žemaičių Kalvarijos kančios kelias, lyginant su Vilniaus Verkių kalvarijomis, yra gerokai skurdesnis. Tačiau negalima pamiršti, jog nuo pat Žemaičių kalvarijų įkūrimo pradžios (beveik prieš keturis šimtmečius), itin saugotas ir išsaugotas kalvarijų kultas. Žmonės čia meldėsi, meldžiasi ir, reikia manyti, melsis visada.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...