Ką išsaugosime ir paliksime ateities kartoms?

Užsukę į bet kokį miestelį ar didesnį kaimą, iškart žvalgomės bažnyčios. Bažnyčia – ne tik sakralinis, bet ir savotiškas bendruomenės (ne šiandieninės, gal prieš šimtą, o gal prieš kelis šimtmečius gyvenusios) turtingumo simbolis. Matyt, tuomet ir atsirado žodis „bažnytkaimis“, kuris aiškiai pasako, jog tai – ne koks mažytis kaimiūkštis, o savo bažnyčią turinti gyvenvietė. Bažnyčios nuostabios ne vien savo architektūra, bet ir unikalumu – antros lygiai tokios pat, beje, kaip ir tokio pat žmogaus, nėra. Net ir didžiausias ateistas, išvydęs apgriuvusią, pasvirusiu kryžiumi ar kitaip laiko bei žmonių nuniokotą ir užmirštą bažnyčią, nesidžiaugia.
Beveik tą patį galima pasakyti ir apie koplyčias, kurių kur jau kur, bet Žemaitijoje – labai daug. Tačiau retas susimąstome, kas ta koplyčia yra, kaip ir iš kur atsirado? Lotyniškas žodis „koplyčia“ reiškia apsiaustą, paltą. Pavadinimas kilo iš patalpos, kurioje buvo laikomas šv. Martyno apsiaustas. Vėliau koplyčiomis imta vadinti visus mažesnius religinės paskirties statinius. Kai kuriose yra apeigoms skirti altoriai. Koplyčios ypač paplito viduramžiais, kai turtingi to meto žmonės ėmė jas įrenginėti savo dvaruose, rūmuose, pilyse. Iki šiol viena garsiausių – Siksto koplyčia, kurioje renkamas popiežius. O kokios pačios įspūdingiausios bažnyčios ir koplyčios yra mūsų rajone bei Rietavo savivaldybėje? Apie tai kalbėjomės su Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėju Antanu EIČU.



– Jeigu paklausčiau, kokios Plungės rajono bažnyčios ar koplyčios – pačios vertingiausios bei įspūdingiausios, jūs, be abejo, iškart paminėtumėtė Žemaičių Kalvarijos baziliką ir Kryžiaus kelio koplyčias. O kokia dar bažnyčia jums daro didžiulį įspūdį?
– Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Nežinau Lietuvoje kito tokio nedidelio miestelio, turinčio tokią didelę, tokią įspūdingą bažnyčią. Kada nors patys pažiūrėkit: iš kiekvieno kampo ji atrodo vis kitaip. Rietavo bažnyčia tokia žaisminga ir labai gerai atrodo nuotraukose. Žemaitijoje daugiausiai galima išvysti medinių bažnyčių, kaip, pavyzdžiui, Tverų, kuri, manau, niekas nebandys ginčytis, – taip pat labai graži. Tačiau Rietavo… Ne vienas menotyrininkas sako, kad ji daugiau primena venecijietišką baziliką nei miestelio bažnyčią. Debesyse paskendę jos bokštai švyti iš tolo, tad saulėtą, gražią dieną bažnyčia panašesnė į svajonę nei į sakralinį statinį. Ji tokia, kokios ir norėjo šią bažnyčią 1853 metais statyti pradėjęs kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Statybas 1873 metais baigė jo sūnus Bogdanas. Dokumentuose užfiksuota, jog bažnyčiai statyti Oginskiai išleido apie pusę milijono rublių.
– O kokia jūsų nuomonė apie Beržoro bažnyčią ir koplyčias? Jau vien legenda apie kaimo pavadinimą ko verta… Beržoriškiai pasakoja, kad kartą piemenėlis, ganydamas tose apylinkėse, beržo viršūnėje išvydo šv. Marijos paveikslą. Platelių klebonas tą paveikslą parvežė į bažnyčią, tačiau šis netrukus iš ten dingo ir vėl atsirado to paties beržo viršūnėje. Tada vietiniai žmonės tą beržą nukirto, vietoj jo pastatė koplytėlę, kurioje tą paveikslą ir pakabino. Netrukus aplink šią vietą įsikūrė kaimas, kurį imta vadinti Beržoru. Gal jūs ir apie kitas bažnyčias legendų, stebuklingų istorijų žinote?
– Ne, tam man trūksta laiko. Be to, mane domina konkretūs dalykai. O apie tai, kiek viena ar kita bažnyčia, koplyčia ar sakralinis meno kūrinys yra vertingi, galiu pasakyti taip: kiekvienas kūrinys yra vertingas bent jau tai bendruomenei, kuri toje vietovėje gyvena. Beržoro bažnyčia ir koplyčia – architektūros paminklai. Šv. Jono Nepomuko koplyčia pastatyta XVII a. pabaigoje už Platelių parapijos gyventojų suaukotus pinigus. O Beržoro bažnyčia įdomi tuo, kad yra suręsta iš eglinių rąstų nenaudojant pjūklo – vien kirvio pagalba. Viduje – keturi altoriai. Šalia bažnyčios 1759 metais buvo pastatyta 14 medinių Kryžiaus kelio koplyčių ir išrūpinti tokie pat atlaidai, kokius turėjo ir Žemaičių Kalvarija. Išgirdę apie tai, tikintieji ėmė plaukte plaukti į Beržorą, tačiau jis niekuomet nebuvo, o ir vėliau netapo tokia lankytina vieta, kokia yra Žemaičių Kalvarija. Kryžiaus kelio koplyčios sunaikintos 1964-aisiais –
sovietiniais metais. Dalį vertingų paveikslų pavyko išsaugoti – jie perduoti Plungės žemaičių dailės muziejui. Reikia pažymėti, kad dabar dalis Kryžiaus kelio koplyčių yra atstatytos, tačiau tai – nauji kūriniai.
– Beržoro bažnyčios šventoriuje iki šiol tebėra kapinės – ką apie jas galėtumėte pasakyti?
– Senieji beržoriškiai, plateliškiai dar gerai atsimena šias kapinaites puošusius medinius kryžius ir koplytėles. Jų nebėra, tačiau čia palaidoti žemaičių labai gerbiami žmonės, tokie kaip liaudies meistras Stanislovas Riauba, iš šių kraštų kilęs istorikas ir muziejininkas Juozas Mickevičius, kiti.
– Ar paveldosaugininkams nerimo nekelia Gintališkės šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios apverktina būklė?
– Kelia, nes 1778 m. dvarininko Mykolo Pociejaus lėšomis pastatyta bažnyčia – taip pat labai įdomi ir vertinga. Ši bažnyčia buvo ne kartą atnaujinta: 1845 m., po to – 1897-1898 metais bažnyčią ir praplatino, ir pailgino. Po šių pertvarkymų pastatas įgavo neoklasicizmo ir romantizmo bruožų. Tačiau jis vis tiek panašesnis į gyvenamąjį namą, o ne į bažnyčią. Šiuo metu bažnyčią būtina atnaujinti, nes daug medinių jos konstrukcijų dalių yra pažeistos, po vidų švilpauja vėjai, tačiau lėšų restauravimui kaip nėra, taip nėra. Ši bažnyčia – paveldosaugininkų rūpestis, kaip ir Šateikių bažnyčia, kuriai valstybės lėšomis buvo sutvarkytas stogas, kaip ir atnaujinta Medingėnų bažnyčia, kitos. Tačiau man labai gaila Kantaučių švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčios, kuri garsėja Šv. Onos atlaidais. Ši bažnyčia nėra valstybės saugomas paminklas, todėl koks jos likimas – neaišku. Parapija – nedidelė, tad patys tikintieji niekada nepajėgs bažnyčios restauruoti. Belieka projektai ir valstybės parama, kuri padėtų išsaugoti šią bei kitas panašias nedideles bažnytėles. O Kantaučių bažnyčią ateities kartoms išsaugoti verta vien dėl to, jog šioje bažnytėlėje – net šeši liaudies meistrų padaryti mediniai altoriai, prie kurių kažkada buvo aukojamos Mišios. Dabar tam pakanka vieno – centrinio – altoriaus. Čia iki šiol išlikę nemažai įdomios ir vertingos bažnytinės atributikos, tapybos darbų, originalios klausyklos. Vertingi ir prieš porą amžių pastatyti vargonai, kurie, deja, sugedę ir apie jų atnaujinimą niekas nekalba. Kantaučiai – apskritai labai įdomi vietovė. Netoli nuo šio kaimo stūkso žinomi akmenys – Dievo krėslas, Dievo stalas, Galąstuvas. O kiek apie šią vietovę mes dar nežinome…
– Sakykit, o nuo ko priklauso, kad bažnyčia, kuri nėra valstybės saugomas paminklas, tokiu taptų?
– Pirmiausia – nuo rajono valdžios ir nuo pačios bažnyčios. Jeigu kas norėtų tokias bažnyčias, koplyčias išsaugoti ateities kartoms, galėtų parengti projektus ir pabandyti gauti paramą iš Europos Sąjungos. Pradėjus darbus, tokį objektą būtų galima įrašyti į mūsų registrą ir juo imtų rūpintis paveldosaugininkai. Taip nutiko su Plungės bažnyčia, kuri į registrą buvo įrašyta viena paskutiniųjų.
– Pakalbėkime apie koplyčias: Tverų kapinių koplyčią, kurioje iki šiol nėra elektros ir kiekvieno užsukusiojo žvilgsnį traukia žibalinės lempos, Oginskių laidojimo koplyčią ir nemažai ginčų iki šiol keliančią senosiose Plungės kapinėse Zubovų pastatytą Visų šventųjų koplyčią, kitas…
– Ką galėčiau pasakyti apie Tverų Marijos koplyčią? Labai gerai, kad niekam nešovė mintis ten įvesti elektrą – tuo ji ir unikali. Jau ir taip pas mus daug kas aukojama dėl patogumo. Šiuo metu ypač daug kalbama ir rašoma apie šiuolaikinių medžiagų pritaikymą restauravimui. Tvirtinama, kad jos – lygiai tokios pat, kaip buvo senovėje, tačiau keliasdešimt kartų geresnės, nes turi labai svarbių savybių. Pavyzdžiui, apsaugo nuo pelėsio ar sutvirtina tinką. O kas nuo to pelėsio apsaugo ar tinką sutvirtina? Įkomponuotos cheminės medžiagos. Tačiau prieš šimtmetį ar prieš kelis šimtmečius tų chemikalų nebuvo, tad kaip galima sakyti, kad tos medžiagos – tokios pat, kaip anuomet? Kuo baigsis jų pritaikymas restauruojant, net spėlioti sunku. Grėsmių nematau nei Rietavo, nei Plungės koplyčioms. Taip, ir Plungės, nors daug kas su manimi nesutiks. Šiai koplyčiai pakeistas stogas ir ji užkonservuota. O tai, kad trūksta ūkiškumo, – tos koplyčios šeimininkų bėda. Jeigu turi turtą, privalai jį prižiūrėti. Juk mes neprašom policininko, kad jis suvirintų prakiurusį automobilio išmetamąjį vamzdį. Tai padaro pats mašinos savininkas. Kodėl šiuo atveju turėtų būti kitaip? Todėl kalbant apie tai, ką paliksime ateities kartoms, negalime pamiršti: jeigu gražiausių gamtos ir žmogaus kūrinių nesaugos jų šeimininkai, nesaugos šalia jų ar juose gyvenantys, tuo turtu besinaudojantys žmonės, ir valstybė vien savo jėgomis jų neišsaugos.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...