Ekspertų nurodymas: Kulių bažnyčią sutvarkyti per dvejus metus

Prieš metus Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas Žemaičių Kalvarijos dekanui, Plungės ir Kulių bažnyčių klebonui Juliui Meškauskui pasiūlė atlikti ekspertizę, kurios metu paaiškėtų Kulių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios būklė. To prireikė, kai dėl neaiškių priežasčių (gal dėl žemės drebėjimo ar skečiantis mūro sienoms) išilgai įtrūko bažnyčios skliautas. Paminklosaugininkas aiškino, jog tik po ekspertizės būtų galima tikėtis dalyvauti viename ar kitame projekte ir sutvirtinti bei atnaujinti bažnyčią. A. Eičo nuomone, atlikus ekspertizę, būtų galima tikėtis ir realios Kultūros paveldo departamento pagalbos. Klebonas J. Meškauskas šiandien jau turi daugiau negu 2000 litų kainavusias ekspertų išvadas. Kas toliau?



Kai parapijiečiai nėjo į bažnyčią, bažnyčia „atėjo“ pas juos
Pirmąją Kulių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią, kuri buvo medinė, 1644 metais pastatė tuometinis Plungės seniūnas Stanislovas Vainius, nes būtent Plungės parapijai tada priklausė Kuliai. Kadangi iš Kulių į Plungę – ne toks jau artimas kelias, o keliai, ypač pavasarį bei rudenį, būdavo neišvažiuojami, seniūnas, matydamas, jog parapijiečiai tolsta nuo bažnyčios, nusprendė, kad pati bažnyčia turi priartėti prie parapijiečių. Tuomet ir buvo Kuliuose pastatyta pirmoji bažnyčia. Matyt, fundatoriaus garbei jai buvo suteiktas šv. Stanislovo titulas.
Daugiau negu po 100 metų (1750-aisiais) jau kitas seniūnas – J. I. Karpis – senosios Kulių šventovės vietoje pastatė gerokai didesnę bažnyčią, kuriai buvo suteiktos parapijos teisės. Tuo metu Kuliuose įsikūrė Jėzuitų ordinas. Vienuoliai miestelyje pastatė du dviaukščius mūrinius namus. Jėzuitams pasitraukus iš Kulių, tie pastatai buvo paversti klebonija, parapijos namais, pritaikyti kitoms bažnyčios reikmėms. Dar beveik po 50 metų – 1797-aisiais – Kulių kapinėse pastatyta koplyčia. Ji įdomi, nes yra kampuota. Koplyčia įtraukta į architektūros paminklų sąrašą, tačiau informacijos apie ją nėra daug.
Dingusio paveikslo paslaptis – neįminta
Trečiąją – mūrinę – bažnyčią 1900-aisiais pagal švedų architekto K. Straudmano projektą pastatė parapijiečiai, padedami kunigo Vincento Jarulaičio bei kunigaikščio Mykolo Oginskio. Parapijiečiams pirmasis projektas neįtiko, nes jame bažnyčia neturėjo bokšto. Tai išvydę kuliškiai ne juokais pasipiktino – kokia bažnyčia be bokšto! Jie pareikalavo, kad bokštas atsirastų, tad projektą teko keisti. Kulių bažnyčia gali didžiuotis ne tik bokštu, senoviška medine varpine ir varpais, vargonais bet ir iš medžio pjaustytais altoriais, iš keturkampių bei šešiakampių ąžuolo gabalų sudėtomis grindimis, o ypač – stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu. Bažnyčioje buvo ir knyga, kurioje surašyti visi įvykę stebuklai, tačiau iki šių dienų ji neišliko.
Nuo senų laikų Kuliai garsėja Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidais, todėl gaila, kad nebėra antrojo stebuklingojo Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslo, kuriame Marija Škaplierinė duoda škaplierių Simonui Stokui. Vėliau nutapytame paveiksle, kuris kabo Dievo Motinos altoriuje, Simono Stoko jau nebelikę. Nėra rasta užrašų, kur galėjo dingti stebuklais garsėjęs pirmasis paveikslas. Spėjama, kad jis galėjo sunykti arba buvo pakeistas dėl kitų priežasčių.
Iki šiol neatskleista ir dar viena paslaptis. 2006 metais po bažnyčiai priklausančiais mūriniais pastatais archeologai netikėtai rado didžiulius rūsius su židiniais bei šildymo sistema. Židinių dūmtraukiai suvesti į vieną didžiulį kaminą. Rado ir į tunelius panašias angas, tačiau kur jos veda – neaišku. Rūsių skliautai panašūs į tokius, kurie būdavo įrengiami menėse. Archeologams iki šiol nepavyko išsiaiškinti nei pastatų, nei rūsių paskirties.
Darbų, kuriuos reikia atlikti, sąrašas – ilgas
Ekspertizė atlikta. Tačiau ar ilgai kuliškiai galės didžiuotis savo bažnyčia, kol kas neaišku. Po statinio dalinės ekspertizės aktu – paveldosaugos ekspertizės specialistų vadovo, daktaro Jono Šarakausko parašas. Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas pastebėjo, kad šis aktas galioja dvejus metus. Jeigu per tą laiką nebus pašalinti akte nurodyti trūkumai, ekspertai atsakomybės už bažnyčios būklės pasikeitimus neprisiims. Taigi jau būtų laikas pradėti gelbėti bažnyčią, tačiau iškart kyla lėšų klausimas. Kulių bažnyčios klebonas J. Meškauskas sakė, kad tikėtis, jog parapijiečiai suaukos bent šiek tiek didesnę sumą – nerealu. Tikrovė tokia, kad Kulių parapija neišlaiko nė savo klebono. Bažnyčios tarnas išlaikomas iš užsakomųjų Mišių, o jeigu Mišių užsakoma mažai, vyskupija ieško kitų būdų su juo atsiskaityti.
Taigi pagalbos iš parapijiečių nėra ko tikėtis. O padaryti reikia daug ką. Ekspertai nurodo, kad pirmiausia būtina bažnyčios viršuje, po skliautu, plieninėmis santampomis suvaržyti visus 10 piliorių, permūryti suskilusius skliautų kampus, armuoti kiekvieną įtrūkusio skliauto vietą, apačioje įbetonuojant armatūros strypus. Be šių būtinų darbų, J. Šarakauskas yra išvardinęs ir rekomenduojamus darbus. Reikėtų pastogėje skliautus apšiltinti akmens vatos termoizoliaciniu sluoksniu, bažnyčios dekorą atnaujinti sanuojančiu tinku pertinkuojant drėkstančius paviršius, navose suremontuoti trinkelių grindis, pastogėje įrengti elektros apšvietimą, žinoma, nupirkus tinkamus šviestuvus, bažnyčios pastato perimetre įrengti drenuojančią (alsuojančią) priegrindą, atlikti kitus darbus.
Bažnyčios istorija – Kulių kaimo istorija
Klebonas J. Meškauskas „Žemaičiui“ sakė, kad bažnyčia ieško išeities ir pinigų. Iš jos lėšų buvo užsakytos ekspertų išvados, sutvarkytas stogas, bokštas, aptvarkyta bažnyčios išorė. Planuojama parengti projektą. „Galvojome kreiptis į vieną norvegų fondą. Norint sulaukti jo paramos, reikia pradėti bent šiokius tokius darbus. Bažnyčia jau buvo šiek tiek remontuota, tačiau nėra parengtas vidaus darbų projektas, neįvykdytume kitų fondo keliamų reikalavimų. Paskaičiavome, jog iš 100 galimų balų pavyktų surinkti kiek daugiau negu 50, tad vargu, ar tą paramą gautume. Ypač žinant, jog fondas daug noriau finansuoja žydų šventovių restauravimą – joms net projekto balus dvigubina. Šio sumanymo teko atsisakyti, dabar ieškome kitų būdų“, – pasakojo J. Meškauskas.
Klebonas sakė, kad dėl bažnyčios bėdų parašė raštą kultūros ministrui – gal bent šiek tiek pinigų pavyks gauti per Kultūros paveldo departamentą. O koplyčią žada sutvarkyti savo jėgomis. Pats svarbiausias darbas – naujomis skiedromis uždengti stogą, per kurį bėga vanduo. Atplėšus koplyčios sienų lenteles, gal teks ir vieną kitą siją pakeisti. Aišku, pradėjus darbus, gali tekti ir daugiau ką keisti, tačiau su koplyčia siejamos problemos daug lengviau sprendžiamos. Daugiau problemų atsirastų pradėjus atnaujinti bažnyčią. Tik kažin, kada ta pradžia bus…
Būtų gaila, jeigu tokia nežinomybė tęstųsi ilgai, nes Kulių bažnyčia – ne tik maldos namai, bet ir paminklas, saugantis kaimo istoriją. Kuliškiai iš kitų kaimų išsiskyrė tuo, kad dar iki spaudos draudimo skaitė labai daug lietuviškų maldaknygių, o kai spauda buvo uždrausta, ją žmonėms nešdavo kaime gyvenęs knygnešys Jurgis Gudas. Neišdildomą pėdsaką miestelio istorijoje paliko Kuliuose vikaravęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Kuliuose gyveno ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kuri čia rengė vakarus, statė spektaklius, kuliškių gyvenimą aprašė savo „Šventmarėje“.

2 komentarai(-ų)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...