Koplytėlių tuštėjimo metas jau praeity?

Žemaitija nuo seno garsėja ne tik tvirto būdo žmonėmis, ją galima pavadinti viena kitą pranokstančių ir į dangų besistiebiančių kalvų kraštu. Žemaičių žemė gali didžiuotis ir mažosios medinės architektūros statiniais – kryžiais ir koplytėlėmis. Tai rodo lietuvius buvus labai tikinčius, mat kryžiai ir koplytėlės šalikelėse, laukuose, miškuose, sodybose ir kitur statyti kaip padėkos ženklas Dievui už atsiųstą malonę, pavyzdžiui, susilaukus kūdikio ar nuėmus gerą derlių, išėjusiam brangiam žmogui atminti ar tikint, kad sakralumo aplinkai suteikiantys statiniai padės apsaugoti sodybas nuo nelaimių. Kaip sakė rajone esančių kultūros vertybių išsaugojimu besirūpinanti Plungės savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vitalina Šidlauskienė, tradicija savo sodyboje pasistatyti kryžių ar koplytėlę atgimsta. Nusavintas žemes atsiėmę žmonės savo kiemuose ar netoli namų vėl nori matyti mažosios architektūros statinių, gaubiamų šventos auros. Kaip bebūtų gaila, vis dar gaji „tradicija“ ir tuštinti koplytėles. „Negeras žmogus visada pamato, kas vertingo stovi šalia kelio, ir pasiima“, – šitaip apie iš koplytėlių medines šventųjų statulėles vagiančius ilgapirščius atsiliepė V. Šidlauskienė.



Pardavinėjo Lietuvoje ir už Atlanto
Koplytėlių tuštėjimo metu būtų galima pavadinti laiką, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tuomet užsienio kolekcininkai labai susidomėjo senųjų liaudies meistrų drožiniais ir tiems, kas juos parduodavo, mokėdavo nemenkus pinigus. Radę neprastą pasipelnymo šaltinį, krikščioniškąsias vertybes pamynę piktadariai nesibodėjo plėšti šventus statinius, juose rastus medinius drožinius krauti į maišus, o po to parduoti už Atlanto. Kaip sakė V. Šidlauskienė, labai daug žemaičių dievdirbių drožinių būdavo galima išvysti ir mūsų sostinėje – esą Vilniaus senamiestyje įsikūrusiose parduotuvėlėse jų buvo apstu, tad ištuštintų koplytėlių turtas pardavinėtas ir Lietuvoje. Pasak specialistės, dėl to metai po metų rajone esančios koplytėlės buvo tiesiog šluote iššluotos.
Ji prisiminė, kad vieną šventųjų skulptūrėlių vagį pavyko sučiupti. „Papieviuose yra koplytėlė, į kurios vidų galima įeiti. Joje stovėjo penkios ar šešios didelės šventųjų skulptūros. Netoliese gyvenantys žmonės kartą pamatė, kaip į jas kėsinasi vagys. Papieviškiai neleido, kad šventieji atsidurtų nešvariose rankose – sutrukdė piktavaliams. Dabar šios skulptūros puošia Šateikių bažnyčią“, – pasakojo paveldosaugininkė.
Skulptūras nešė į trobas
Anot V. Šidlauskienės, negalėdami leisti, kad vagys ir toliau siaubtų šventus statinius, privačių žemių savininkai jose įkurdintas šventųjų skulptūrėles susinešė į trobas, kur ne vienas jas tebesaugo iki šiol. Nemažai jų yra priglaudęs ir Plungės žemaičių dailės muziejus. Pernai apie šiame muziejuje esančią žemaičių dievdirbių drožinių kolekciją „Žemaičio“ kalbinta muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorijos mokslų daktarė Jolanta Skurdauskienė pasakojo, kad šventųjų medinės skulptūrėlės čia atsidūrusios tuomet, kai sovietmečiu Komunistų partijos rajono komitetas nutarė surinkti tokias skulptūrėles iš koplyčių, šitaip, matyt, tikėdamiesi prislopinti žmonių tikėjimą. Jos buvo paslėptos buvusios Plungės bibliotekos pastato rūsyje, kur niekam neužkliuvo. Vėliau perduotos įsikūrusiam Žemaičių dailės muziejui. Kadangi šiuo metu muziejus remontuojamas, XVII-XX a. auksarankių darbai eksponuojami Bukantėje esančioje rašytojos Žemaitės memorialinėje sodyboje – ten yra net atskira kryždirbystės salė, kur galima išvysti ir kryžių, ir minėtų skulptūrėlių. V. Šidlauskienė, prisiminusi šią kolekciją sakė, jog tada, kai muziejuje bus baigtas remontas ir skulptūrėles galės pamatyti daugiau žmonių, bus didelė šventė, mat bent akies krašteliu prisiliesti prie senųjų dievdirbių, kurių dauguma buvo savamoksliai, bet labai nagingi ir kūrybingi, drožinių – tikrai verta.
Vietoj medinių skulptūrėlių – gipsinės
Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausioji specialistė V. Šidlauskienė teigia, kad šventųjų skulptūrėlės kaip buvo vagiamos anksčiau, taip ilgapirščius domina ir šiandieną. Tiesa, pavagiama mažiau, tačiau tik dėl to, kad tiesiog beveik nebėra, ką vogti. Nors į kai kurias naujai tvarkomas koplyčios žemaičių dievdirbių – Kazimiero Striaupos, Antano Vaškio, Vyto Jaugėlos ir kitų – dėka mediniai šventieji grįžo, V. Šidlauskienė atsisakė minėti, į kurias konkrečiai. „Jokiu būdu negaliu sakyti – tai būtų geriausias orientyras vagims“, – sakė ji. Paminėjo tik tiek, kad daugiausia naujai sutvarkytų koplytėlių yra Platelių, Nausodžio seniūnijose, Žemaitijos nacionaliniame parke. Specialistė džiaugėsi, kad mažosios architektūros statiniais rūpinasi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, kuri ir pasitelkia medžio meistrus. Minėtais statiniais ypač rūpinamasi ir Žlibinų, Paukštakių seniūnijose. Kadangi tam seniūnijos negauna lėšų, pečius suremti tenka vietiniams gyventojams, verslininkams.
Liūdna, tačiau senesnėse koplytėlėse, nukentėjusiose nuo ilgapirščių, retai beišvysi medinių ar molinių šventųjų skulptūrėlių, mat jas pakeitė ne tokios „paklausios“ gipsinės ar tiesiog šventųjų paveikslai.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...