Namai – pilni spalvų ir kūrybos džiaugsmo

Vieštovėnų bendruomenės „Šilupis“ aktyvas labai gerai pažįsta noriai bendruomenės veikloje dalyvaujančią juodeikiškę Stanislavą Šukienę. Moteris iš popieriaus daro tokius gražius darbelius, kad kiekvienas, užsukęs į jos spalvingus ir tvarkingus namus, vos tik įėjęs nusišypso. Nemačius sunku įsivaizduoti, kad tokius mažus stebuklėlius galima padaryti iš popieriaus. Kalbant apie šią menininkės gyslelę turinčią moterį, negalima pamiršti ir dviejų jos sūnų. Stasys, gyvenantis netoliese, yra drožėjas. Jis – tautodailininkas. Jaunėlis Rimantas, kuris, jeigu ne jo kuklumas, taip pat seniai turėtų priklausyti tautodailininkų ratui, gyvena kartu su mama. Tik apie vyriausiąjį sūnų Donatą moteris kalba nenoriai, nors teigė, kad ir jis turi auksines rankas. Tačiau, norint kurti, rankų nepakanka, dar ir noro, ir daug darbo įdėti reikia.



S. Šukienė sako, kad ir ji, ir vaikai potraukį kurti gražius daiktus, matyt, paveldėjo iš jos tėvo – Stanislovo Stuopelio, kuris buvo medžio meistras. Kai Rimantas liko be darbo ir grįžo gyventi pas mamą, iš pradžių nedrąsiai į rankas paėmė senelio įrankius. Diena po dienos sekėsi vis geriau, tačiau sudėtingų darbų imtis vis nesiryžo. Kartą brolis Stasys neturėjo laiko vienam užsakovui atnaujinti medinę laikrodžio dalį, tad šį darbelį pasiūlė broliui. Rimantas pabandė ir… ne tik užsakovas, bet ir jis pats darbu liko patenkintas.
R. Šukio darbai – atlikti su didele meile ir dar didesniu kruopštumu. Jeigu ne mama, daug jo kūrinių jau būtų atsidūrę krosnyje, nes medžio meistrui užkliūva net mažiausi netikslumai, menkiausios smulkmenos. S. Šukienė parodė kelias išgelbėtas dekoratyvines lėkštes ir ypač gražią dėžutę. Meistras ją buvo išdrožęs taip, kad ši atrodo tarsi nupinta. Tik suvokus, jog iš medžio taip nupinti neįmanoma, galima įvertinti Rimanto talentą. O jis šią dėžutę, kaip prieš tai dar dvi, jau norėjo sudeginti, nes esą ji ne tokia, kokios norėjęs. Mama ją pasiėmė ir padėjo prie savo darbų. Dar labiau tenka nustebti pamačius jo padarytus vaikams skirtus lavinamuosius žaislus. Visi jie – išardomi, o norint sudėti tenka gerokai galvą palaužyti.
„Šiandien rytą vieną žaislą netyčia numečiau nuo lentynos, – pasakojo S. Šukienė. – Prašiau Rimanto, kad sudėtų, o jis tą padaryti liepė man pačiai, girdi, reikia protą lavinti. Visą rytą vargau, kol galų gale jį surinkau.“ Žaislus juodeikiškis daro iš juodalksnio, uosio ir ąžuolo. Paėmus saujelę visaip išraitytų medžio gabalėlių, sunku patikėti, kad iš jų galima sudėti šokėjų porą, šuniuką ar kitą gyvūną. Tokiu žaislu džiaugtųsi ne vienas mažylis.
Pasiteiravus, kodėl juodeikiškis nestoja į Tautodailininkų sąjungą – juk tada savo darbelius galėtų pardavinėti, Rimantas paaiškino, kad nesijaučia ką nors ypatingo sukūręs. Be to, juodeikiškis sakė, jog nė vienas meistras už savo darbus negauna tiek, kiek iš tiesų jie verti. Tokius pinigus gali mokėti tik turtingesni pirkėjai, kurių mūsų rajone, o ir Lietuvoje, ne taip jau daug. Dažnesnis atvejis, kai turtingesni žmonės paprašo atnaujinti senoviškus baldus ar kitus vertingus daiktus.
S. Šukienė savo kūrinių taip pat nepardavinėja. „Kas juos pirks? – sako moteris. – Aš juos veltui išdalinu. Ir ne tik iš popieriaus padarytus. Dar ir mezgu, ir siuvinėju, ir, jeigu turiu iš ko, spintą pasidarau. Pažiūrėkit, kiek kojinių savo šeimai primezgiau. Pasirinkit, kokios jums patinka, ir nešiokit į sveikatą“, – siūlė moteris, rodydama tokių pat spalvingų, kaip ir jos darbeliai, kojinių pluoštą. Taigi ir žurnalistai papildė šios moters apdovanotųjų sąrašą. O, kaip sakė „Šilupio“ bendruomenės pirmininkė Milana Norkuvienė, S. Šukienės darbeliai puošia ne vieno bendruomenės nario trobą.
Girdama sūnų už kruopštumą, juodeikiškė nepasakė, kad ir pati yra be galo kruopšti. Įsivaizduokit, kiek laiko ir kantrybės reikia, kol kiekvieną spalvoto popieriaus lapą suliniuoji tiksliomis juostelėmis, po to jį sukarpai ir tik tada gali pradėti dirbti. Iš kur ši moteris semiasi idėjų? „Naktį, kai nepavyksta ilgai užmigti arba kai nubundu rytą, o keltis būna dar anksti, viską apgalvoju, susiplanuoju, o tada jau kimbu į darbą“, – pasakojo moteris.
Teisūs tie, kurie sako, kad nesvarbu, kuo žmogus dirba, – sargu, melžėja ar inžinieriumi, jeigu jis turi menininko gyslelę, talentas vienaip ar kitaip atsiskleis. S. Šukienė taip pat nemažai darbų išbandė: kolūkiuose ir karves melžė, ir kiaules šėrė, ir sargavo, ir rankines siuvo, tačiau širdis vis prie rankdarbių linko. Kai išsiskyrė su stikliukui vergaujančiu vyru, Rimantas buvo dar paauglys. Vienai reikėjo ir namais, ir vaiku rūpintis, tačiau, kaip pati sako, tuomet ji atkuto.
Po kiek laiko Grumbliuose išpirktą namo pusę palikusi Rimantui ji grįžo į tėviškę – į Juodeikių kaimą karšinti tėvų. Tiesa, tėvai jau gyveno ne toje sodyboje, kur gimė ir augo S. Šukienės tėvas, bet tai vis tiek buvo savas kraštas. Netrukus nutiko nelaimė – grumbliškis kaimynas sudegino ne tik savo, bet ir jos namo pusę, tad sūnus liko be namų. Taip juodu nuo to laiko ir vėl gyvena drauge. Motina norėtų, kad sūnus jai marčią parvestų, tačiau šis to daryti neskuba.
R. Šukys taip pat jokių dailės mokslų nekrimto. Baigęs tuometinę Klaipėdos 41-ąją vidurinę profesinę technikos mokyklą ir įgijęs dažytojo-tinkuotojo profesiją iki tarnybos sovietinėj armijoj dirbo Plungėje, tuometinėje 114-oje KMK. Po armijos ėmė siūti rankines. Jas siuvo tol, kol gyveno Grumbliuose. Tik sugrįžęs į savo senelių ir mamos gimtinę nejučiomis prie medžio palinko. Kaip paėmė senelio įrankius į rankas, taip ir nebepaleidžia, nors dabar jau turi savus – naujus ir modernius.
Mama ir sūnus – du žmonės, kurių kasdienybėje netrūksta spalvų, nes tie, kurie kuria, į kiekvieną daiktą žvelgia kitaip. Ir kalbos jiems netrūksta, o ir patarimų vienas kitam negaili. Tiesa, kiek vienas į kito nuomonę įsiklauso, galima tik spėlioti, tačiau tai, kad S. Šukienė didžiuojasi savo nagingu sūnumi, rodė kiekvienas jos žodis. Motina gal tik norėtų, kad Rimantas aktyviau dalyvautų bendruomenės gyvenime, tačiau ji žino, jog sūnus mėgsta vienatvę, tad gerbia jo pasirinktą gyvenimo būdą. O šis nepyksta, kai mama į įvairius bendruomenės renginius išsiruošia. Taip juodu ir gyvena.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...