Jau įveikė ne vieną Europos, Amerikos ir Azijos šachmatų mėgėją

Jau įveikė ne vieną Europos, Amerikos ir Azijos šachmatų mėgėjąJau daugelį metų kiekvieną antradienį „Marginalijomis“ į „Žemaičio“ skaitytojus prabylantis plungiškis Bronius Riška ne vieną stebina savo ramia ir skaidria gyvenimiška išmintimi. Nors rašo jau daugelį metų, o polinkį tam paveldėjo iš tėvelio, kurio smulkius viso gyvenimo memuarus iki šiol saugo, B. Riška sako kaskart prieš užrašydamas pirmąjį žodį turįs įveikti tuščio lapo baimę. Tiksliau – tuščio ekrano, mat jau seniai nebegadinąs popieriaus ir rašąs tik kompiuteriu.



„Būdo“ ištrauka – esperanto kalba

„Pernai kaimynė pagyrė, kad taip gražiai apie medetką, vėlų rudenį prie kaimyninio namo žydėjusią, parašiau. Buvau išvykęs, o sugrįžęs tos gėlelės neberadau. Matyt, kas nuskynė. Bet ne apie medetką norėjau pasakyti, o apie žmones, kurių sugrįžęs neberandi. Klausinėji, ieškai, o pasirodo – nebėra“, –
vieną savo skilčių prisiminė B. Riška. Paklaustas, ar daug sulaukia skaitytojų atsiliepimų, jis papasakojo atvejį, kai tik pradėjęs rašyti į to meto „Kibirkštį“ savo pašto dėžutėje rado kupiną pagyrimų laiškelį. Ant jo nebuvo nei autoriaus vardo, nei adreso. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai kita kaimynė taip išgyrė debiutantą.
Ne ką lengviau, nei pradėti, yra užbaigti rašinį. Tada – ne viena valanda taisant, apmąstant kiekvieną parašytą žodį, svarstant, ar jis ras kelią į skaitytojo širdį, ar bus aktualus, svarbus, netuščias. Matyt, taip atsakingai rinkti žodžius B. Riška išmoko versdamas į kažkada tokią populiarią, o dabar kiek primirštą esperanto kalbą. Didžiausias ir sunkiausias darbas – į esperanto kalbą išversta Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ištrauka, išspausdinta Lietuvos esperanto asociacijos leidžiamame žurnale „Litova Stelo“. „Pamenu, redaktorius atsiuntė man tą Daukanto tekstą, o aš žiūriu, kad čia baisus dalykas – daug nesuprantamų žodžių. Rodos, lietuviškai parašyta, bet skaitai ir nesupranti. Kiek privargau, kol išsiaiškinau jų reikšmes, ir tik tada verst galėjau“, –
pasakojo B. Riška.

Saugo tėvo atsiminimų sąsiuvinius

Visą laiką rusų kalbos mokytoju dirbęs plungiškis sakė, kad ir jo tėvelis esperanto kalbą mokėjęs. Nors buvo baigęs tik du skyrius, šviesus buvo ūkininkas: dar vaikystėje pradėjęs rašyti memuarus, visą gyvenimą kruopščiai fiksavo įvykius. Pasiteiravome, ar po tėvelio mirties sūnui atitekusiuose rankraščiuose šis rado pasakojimą, kaip tėvelis susipažino su mama? „Tam vietos skyrė nedaug. Turbūt tada nebuvo tokios mados aptarinėti intymius dalykus. Jie gyveno kaimynystėje, atskirti Nevėžio: tėtis Senuosiuose Levaniškiuose (Anykščių r.), o mama – Naujuosiuose. Be to, tėtis grojo armonika, o jos brolis – smuiku. Iš pradžių susigrojo, o po to ir giminėmis tapo“, – juokėsi B. Riška.
Po tėvelio mirties atsiminimų sąsiuviniai pateko pas B. Riškos seserį, o mirus ir jai – pas B. Rišką. Kartu su sesers dienoraščiais, kurių jis iki šiol sakė nedrįstąs skaityti. O tėvo prisiminimus jau spėjo perrašyti kompiuteriu ir sutvarkyti. Ar ketinąs juos paviešinti? „Kam tai bus įdomu? Tik man ir dar keliems šeimos nariams. Paliksiu savo vaikams, šie gal perduos anūkams. Jų turiu net šešis: tris sūnaus ir tris dukros“, – šypsojosi plungiškis.

Ketino būti mūrininku

Nežinia, iš tėčio ar iš senelio lengvą ranką paveldėjo ir B. Riškos dukra, su vyru psichoterapeutu ir publicistu Olegu Lapinu parašiusi ir išleidusi dvi knygas. Sūnus taip pat gavo šį tą dovanų – pomėgį užsienio kalboms (B. Riška sakė galįs skaityti ne tik esperanto, bet ir daugeliu kitų Europos kalbų. Tik suskaičiuoti jų nesiryžo, prašė nerašyti, jog daug kalbų mokąs, geriau – jog suprantąs). Bet pasirinkti pedagogo kelią, kuriuo visą gyvenimą ėjo tėvai, nė vienas jų nesiryžo. B. Riška pasakojo ir pats neplanavęs tapti mokytoju. „Baigęs pradinę mokyklą maniau, jog būsiu žmogus, kaip visi – eisiu dirbti mūrininku. Bet sovietinė valdžia apvertė mano planus. Baigęs dar 6 skyrius įstojau į Panevėžio prekybos mokyklą, bet ir ją neilgai lankiau. Kokia prekyba galėjo būti, kokios perspektyvos, kai prasidėjo visuotinis deficitas“, – prisiminimais dalinosi B. Riška.
Baigęs suaugusiųjų gimnaziją jis nutarė pabandyti mokytojauti. Užėjęs į švietimo skyrių sužinojo, kad yra laisva tik rusų kalbos mokytojo vieta, tad ilgai nedvejojęs sutiko, o pradėjęs dirbti įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą profesinių žinių pasisemti. 1954-aisiais jaunas rusų kalbos mokytojas buvo paskirtas į Žarėnų (Telšių r.) mokyklą. Šį laikotarpį plungiškis prisiminė su ironiška šypsena. Pasak jo, tais laikais mokytojo darbas buvo toli gražu ne toks romantiškas, kaip gali atrodyti iš šalies. „Jauni buvome, nežinojome, kad mūsų laukia nuolatinės intrigos, skundai, Švietimo ministerijos siųstos komisijos. Kartą užgriuvo ateistinio darbo tikrinti. Akmens ant akmens nepaliko. Liepė visiems mokytojams surašyti, kokias knygas ateistine tema namie turime. Šalia sėdėjusi jauna pedagogė ir klausia manęs: ar knyga „Laiptai į dangų“ tiks? Patariau šitos geriau neminėti“, – dabar gana komiškai atrodančius to meto įvykius prisiminė pedagogas.
18 metų mokęs rusų kalbos Žarėnų, vėliau dar 4-erius – Šateikių vidurinėje mokykloje, B. Riška kartu su žmona perėjo dirbti į Plungės pagalbinę internatinę mokyklą, kurią paliko tik išėjęs užtarnauto poilsio. Paklaustas, ar ne per karti buvo visą gyvenimą valgyta mokytojo duona, pedagogas nusijuokė: „Jei nuolat galvosi, kad sunku, nebeliks nieko kito, kaip akmenį ant kaklo pasikabinti ir nerti į vandenį. Visko buvo. Džiaugiuosi, kad su kai kuriais mokiniais dar ir dabar susitinkam, pasikalbam. Stengiausi su vaikais bendrauti kaip lygus su lygiu, rasti bendrų temų, ne vien tik apie mokslą, bet ir apie bendrus pomėgius pakalbėti.“

Jei lieka laiko nuo gyvenimo…

Išleidęs vaikus į gyvenimą, pats išėjęs užtarnauto poilsio ir prieš kelerius metus palaidojęs žmoną, B. Riška dabar gyvena vienas erdviame bute, kurio paskyrimo laukdami su žmona ir persikėlė iš Žarėnų į Plungės rajoną – Šateikius. „Tada prašėme 4 kambarių buto. Tokį ir gavome, tik nežinojau, kad turėsiu vienas jame gyventi“, – nelinksmai šyptelėjo plungiškis. Atrodytų, dienos tokioje vienatvėje turėtų būti nepakeliamai sunkios, tačiau pašnekovas nė iš tolo neprimena nuobodžiaujančio vienišiaus. Atvirkščiai – įvairūs pomėgiai, reikalai ir susitikimai nepalieka laiko rūškanoms mintims.
B. Riška dalina dienas į dvi dalis: laiką pomėgiams ir laiką buitiniams reikalams. Mums besikalbant akys užkliuvo už ant stalo gulinčios atverstos garsios detektyvės Aleksandros Marininos knygos. Lentynose – tuntai įvairiausių knygų knygelių: nuo užsienio kalbų žodynų ir vadovėlių („Perskaitai, ir, žiūrėk, galvoje šviesiau pasidaro.“) iki populiariosios literatūros kūrinių. „Skaitau, jei lieka laiko nuo gyvenimo“, – šypsosi pašnekovas. Gyvenimu B. Riška vadina buitinius reikalus, namų ruošą, sąskaitas už komunalines paslaugas, pirkinius –
kasdienius rūpesčius, kuriems, rodos, galo nėra.
Daug malonesnė ta dienos dalis, kurią gali skirti vien sau ir savo pomėgiams. Vienas tokių – šachmatų partijos su žaidėjais iš viso pasaulio. B. Riška seniau žaisdavęs bendraminčiams siųsdamas atvirlaiškius su užrašytais ėjimais, bet kai namuose atsirado kompiuteris ir interneto ryšys, tai tapo paprasčiau. Tereikia užsiregistruoti tarptautinėje šachmatų mėgėjų svetainėje ir paspaudus ant pasirinkto nario pakviesti jį partijai. Pedagogas prisiminė pirmąją savo virtualiąją partiją, kurią sužaidė su moteriške iš Lotynų Amerikos. Pabandęs užsikabino, tad dabar gali didžiuotis įveikęs nemažai žaidėjų iš viso pasaulio: Europos, Amerikos ir net Azijos.
Kokia kalba bendraująs su oponentais? Šachmatų kalba. Tiesa, pradėjęs dirbti kompiuteriu turėjo pramokti ir vieną kitą anglišką žodį, bet pastangos atsipirko su kaupu – dabar internetu gali ne tik šachmatais žaisti, bet ir bendrauti su vaikais ir anūkais. Be to, sutaupyti nemažai popieriaus, mat jau senokai „Marginalijų“ skiltį rašo tik kompiuteriu. Pasiteiravę, ar nesistebi artimieji, jog jis, būdamas garbaus amžiaus
, nesišalina naujųjų technologijų, B. Riška numoja ranka. Greičiau ne aplinkiniams, bet jam pačiam nuostabu, jog virtualioje erdvėje sutinka tiek mažai bendraamžių.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...