Dėkoja Dievui už gyvenimą ir sūnų

Dėkoja Dievui už gyvenimą ir sūnųPrieš sėsdama rašyti apie Sonatą Zaborskienę, ilgai sukau galvą: nuo ko pradėti? Gal nuo to, kad ji niekada neįsipila pilno puodelio kavos, nes jo nepakeltų, o ir tą puselę geria kaire ranka prilaikydama dešinę? Gal nuo motiniško pavydo, kai pamato jauną moterį, ant rankų nešančią vaikelį? Gal geriau papasakoti apie nepakeliamos kančios ir skausmo sklidinas naktis, kai vos po trejų santuokos metų žuvo jos vyras, o ji vis rašė ir rašė savo magistrinį darbą? Gal nuo ankstyvų rytmečių, kai reikia važiuoti į darbą, o lauke lyja ar sninga ir ji be mamos pagalbos negali pasiekti savo automobilio, nors šis stovi po jos buto langu? Ir vis dėlto geriausia būtų pradėti nuo Adomo – šešiamečio Sonatos Zaborskienės sūnelio, mamos gyvenimo ašies ir variklio.



Jaunos moters sielos veidrodis – akys

Vos išvydęs Sonatą Zaborskienę, pirmiausia pastebi jos akis: išraiškingas, šiltas ir gilias, kuriose nesuprasi kas kibirkščiuoja –
džiaugsmas, idėjos, sumanymai ar noras mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Ypač jos spinduliuoja, kai jauna moteris žvelgia į sūnelį, kurį kažkada jos mama Genovaitė Razbadauskienė, išgirdusi, jog dukra laukiasi, pavadino Dievo dovana. Į akis krenta ir liūdna šios moters šypsena, trapi, tarsi iš porceliano išlieta figūra ir, patikėkite, tikrai ne iškart galima pastebėti, jog ši moteris – neįgali.
Negailestinga gydytojų diagnozė – progresuojanti raumenų distrofija – ją užklupo paauglystėje, kai visas gyvenimas buvo sklidinas įdomiausių dalykų. Po pamokų mergaitė bėgdavo į muzikos mokyklą ar į „Žirginėlių“ repeticiją, o grįžusi į namus dar rasdavo laiko ir draugėms – reikėjo juk paslaptimis pasidalinti… Nuo penktos klasės ji jau mokėsi namuose. Namuose laikė ir abitūros egzaminus. Šiandien Sonata Zaborskienė – teisės magistrė, 2006-aisiais baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitetą.

Ilgų plaukų niekada neturės

Sudėtinga papasakoti apie Sonatos dieną. Atsikelia ji anksti, po to pažadina Adomą. Jeigu už lango graži diena ir nereikia kviestis mamos, Sonata Zaborskienė pradeda ruoštis į darbą UAB „Sauslaukio statyba“. Retas susimąsto, kokia kančia raumenų distrofija sergančiam žmogui atlikti pačius paprasčiausius darbus, pavyzdžiui, susišukuoti plaukus ar nusiprausti. Susirgusi Sonata nesvajojo apie ilgus plaukus – tai būtų dar vienas rūpestis mamai. Susitvarkiusi pati, ji ima ruošti į darželį sūnų. Kiekvienas toks darbelis atima nemažai jėgų, tačiau Sonata Zaborskienė stengiasi kuo ilgiau viską daryti pati ir vis tolina tą laiką, kai teks atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį.
„Dažnai pažįstamiems sakau: jeigu išvydote gatvėje nugriuvusį neįgalųjį, nepulkite jo kelti. Pirmiau pasiteiraukite, kaip tai geriau padaryti, – pasakojo moteris, – tačiau didžiausia neviltis mane apima tada, kai tenka įveikti pačius elementariausius buities darbus. Kaip turi jaustis, jeigu pati net nedidelio puodo su bulvėmis nuo viryklės negali nukelti ir vandens į kriauklę nupilti?.. Tą suprasti gali tik tas, kas pats yra su tuo susidūręs.
Labai dažnai į mane panašūs ar kitokią negalią turintys žmonės kankinasi vien dėl to, kad Lietuvoje neįgaliesiems mažai kas pritaikyta. Prieš kelerius metus, būdama Lietuvos sergančiųjų raumenų-nervų ligomis asociacijos prezidente, lankiausi Danijoje. To, ką išvydau, iki šiol pamiršti negaliu. Ten neįgaliaisiais rūpinamasi taip, jog pas mus dar ir po 20 metų to nebus.“

Padėtis – be išeities

Jauna moteris papasakojo: buvo laikas, kai ji ėjo į Savivaldybę ir prašė, kad butą pritaikytų jos poreikiams. Tik vėliau suprato – nieko gero iš to nebus. Jokie pritaikymai jai nepadės, nes netrukus nebesugebės gyventi viena. Liga progresuoja ir Sonata savęs klausia, kas bus, jeigu ji parkris ir nebesugebės atsikelti (parkrinta ji ne taip ir retai), o šalia nebus jos mamos. Mama dirba Rietave, tad nei ją prisišauksi, nei ji taip greitai atlėks. Turėtų būti globėjai, bet socialiniai darbuotojai Lietuvoje dirba nuo 8 iki 17 valandos, tad padėtis – be išeities.
Butas priklauso Plungės savivaldybei. Sonata Zaborskienė ne kartą prašė, kad leistų jį išsipirkti. Neleidžia. Vis randa vieną ar kitą įstatymą, kuris draudžia butą parduoti, nors, kai moteris jį gavo, čia ir įžengti buvo baisu. Jeigu galėtų jį nusipirkti, galėtų ir parduoti. Po to jau šalia mamos (o gal kartu su ja) įsigytų kitą butą. Kol kas, kai lyja ar sninga, jos mama su taksi per visą miestą lekia pas dukrą, kad galėtų padėti jai nueiti tuos kelis žingsnius iki automobilio. Be to, ir anūką reikia į darželį nuvesti, o vakare parvesti.

Svajonę įgyvendinti padėjo vyras

Sonata Zaborskienė džiaugiasi, jog kol kas rankose dar yra tiek jėgos, kad ji sugeba vairuoti mašiną. O štai prekybos centre be mamos pagalbos neišsiverstų. Ir ne tik todėl, kad jai būtų sunku nuo automobilio iki parduotuvės nueiti – ji nei krepšelio panešti gali, nei vežimo su produktais pastumti, tad nė svajoti nedrįsta, kad galėtų viena nueiti į parduotuvę ir ką nors nusipirkti. Tiesą sakant, Sonata jau įpratusi svajonių atsisakyti, nors vieną, jai ypač svarbią – paimti ant rankų ir prie krūtinės priglausti savo ką tik gimusį sūnų – padėjo įgyvendinti jos vyras Virgilijus.
Išraiškingose žmonos akyse išvydęs troškimą priglausti savo sūnelį, Virgilijus Adomėlį pakėlė aukštyn, o Sonata jį priglaudė ir prisispaudė prie savo krūtinės. Apėmė tokia palaima… Iki tol ji sūnelio šilumą jausdavo tik tada, kai vyras mažylį paguldydavo šalia jos krūtų, ir šis godžiai traukdavo motinos pieną. Ir šiandien Sonata didžiuojasi, jog pati maitino sūnų. Trapus jos kūnas sutelkė visas galias ir ji savo vaikui davė tai, ką ne kiekviena sveika bei stipri motina sugeba duoti.

Motinystės džiaugsmą užliejo nepakeliamas našlystės skausmas

Sonata ir Virgilijus pirmą kartą susitiko Plungėje. Vėl susitiko, kai mergina studijavo Vytauto Didžiojo universitete, trečiajame kurse. Susitiko ir neišsiskyrė – abu išvažiavo į Kauną. Virgilijus buvo baigęs kolegiją ir dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Metus juodu gyveno nesusituokę, po to trejus –
santuokoje. Laikant bakalauro egzaminus gimė Adomas, baigiant magistrantūrą… Lenkijoje avarijoje žuvo Virgilijus.
Mažeikiuose gyvenanti pusantrų metų vyresnė jos sesuo Jūratė dabar dažnai Sonatai sako, kad tuo metu su ja nebuvo galima nei pasikalbėti, nei susikalbėti. „Žinojau: jeigu dabar palūšiu, mokslų niekada nebaigsiu. Neradau ir kito būdo, kaip savyje užgniaužti tą klaikiai deginantį skausmą, tad mokiausi ir mokiausi – dieną naktį… Gavau magistro diplomą, grįžau į butą Plungėje, kurį gavome visi trys, o dabar gyvename tik mudu su Adomu. Vaikas – mano gyvenimo variklis. Jaučiuosi už jį atsakinga ir noriu užauginti geru, protingu žmogumi“, – tyliai kalbėjo Sonata Zaborskienė.
Dabar, kai netekties skausmas šiek tiek atlėgo, Sonata ne kartą viską sveria ir persveria iš naujo. Prisimena, kad nustojus vaikščioti į pamokas, draugų ratas sumažėjo – liko patys ištikimiausi, tad nenuostabu, jog pažintis su ketveriais metais vyresniu Virgilijumi šešiolikmetei buvo tikras nuotykis. Moteris tvirtai tiki, kad jai buvo lemta vėl susitikti su Virgilijum. Taip pat tiki, kad vyras, kaip ir sūnus – Dievo dovana, nors po jo žūties dažnai savęs klausdavo – kiek dar skausmo jai skirta ir kiek ji galės iškęsti?..

„Reikia dėkoti Dievui, kad nors tokį gyvenimą turiu…“

Išgirdusi šiuos dukters žodžius, jos mama Genovaitė Razbadauskienė liūdnai nusišypsojo. Po ta jos šypsena paslėpta tiek nevilties ir skausmo, tiek nemiegotų naktų, praverktų dienų, kad nė didžiausiam priešui ši moteris to nelinkėtų. Sonata dar nė nenujautė, o motina jau žinojo, kas jos žvalios, linksmos mergaitės laukia netolimoje ateityje. Žinojo ir slėpė, nes jeigu tada ji būtų pasidavusi, būtų palūžusi visa šeima.
Sonata sako, kad jos mama visada buvo šalia ir visada – sklidina tvirtybės. Kai baigusi vidurinę mergina nenorėjo toliau mokytis, mama buvo pirmoji, kuri ją įtikino, jog Sonata privalo mokytis, ir kad ji sugebės tai padaryti… toli nuo artimųjų, gyvendama viena. Ir ji sugebėjo. Pasirinko Kauno Vytauto Didžiojo universitetą – jame vieninteliame tuomet buvo sudaromos bent minimalios sąlygos neįgaliesiems. Netoli universiteto tėvai jai išnuomojo kambarį ir paprašė Kaune gyvenančių giminai
čių, kad šie, kiek galėdami, padėtų Sonatai.
Moteris sako, kad jai labai padėjo ne tik giminaičiai, bet ir kurso draugai. Kartą, kai sugedo liftas, o egzaminas vyko šeštajame aukšte, draugai merginą užnešė ant rankų. Niekada nė vienas jos neįžeidė, neišskyrė iš kitų. Jokių nuolaidų nedarė ir dėstytojai. Net tuomet, kai būdama nėščia ji laikė egzaminus, dėstytojai reikalavo tiek pat, kiek ir iš kitų. Ginant magistro diplomą taip pat visi žinojo apie šią studentę užgriuvusią nelaimę, bet ji turėjo mokėti tiek, kiek ir kiti jos kurso draugai. Tai Sonatą užgrūdino.

Vietoj epilogo

Jau treji metai, kai baigusi mokslus Sonata Zaborskienė grįžo į Plungę ir ėmė ieškoti darbo. Dalyvavo ne viename konkurse – bandė laimę tapti valstybės tarnautoja. Veltui: vis atsirasdavo kitų, kurie galbūt žinojo (o gal turėjo gerų giminaičių ar draugų) daugiau ir tuos konkursus laimėdavo. Galų gale jai pasisekė tapti antstolės padėjėja, bet netrukus antstolių skaičius buvo mažinamas ir moteris vėl liko be darbo. Užsiregistravo Plungės darbo biržoje. Tuščiai. Kol pati nesusirado darbo UAB „Sauslaukio statyba“, tol buvo bedarbė.
Sonata džiaugiasi dabartiniu kolektyvu ir sako, kad jame jaučiasi puikiai. Darbas jai – labai svarbus. Ir ne tik todėl, jog tai – didelė materialinė parama, bet ir saviraiška. Kol dirbi, būni tarp žmonių, ne taip skaudžiai kandžiojasi vienatvė. Sonata Zaborskienė svajoja būti advokate, bet neranda advokato, kuris sutiktų ją priimti padėjėja. Jeigu šis sumanymas nepasiseks, planuoja įkurti teisinių paslaugų įmonę. Žinoma, jeigu sveikata leis.
Žiūrint į šią simpatišką moterį, norisi tikėti, kad viskas, apie ką ji svajoja, vieną dieną taps tikrove. Kitaip negali būti, nes kai žmogus labai nori ir kantriai to siekia, svajonės materializuojasi, virsta realybe.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...