Gyvenimas pagal kinų filosofiją

Gyvenimas pagal kinų filosofijąAlsėdiškė Daiva Zool gyvena jaukiuose namuose, aplinkui kuria grožį, augina dukrelę, rūpinasi savo šeima, džiaugiasi gyvenimu ir nuoširdžiai dirba mėgiamą darbą. Būtent darbas ją ir išskiria iš daugelio kitų moterų: D. Zool viena pirmųjų mūsų šalyje pradėjo konsultuoti tautiečius, susidomėjusius vėjo ir vandens energijos įtaka žmogaus gyvenimui, arba, kaip įprasta sakyti, fengšui (Feng Shui).



„Už gėrį reikia mokėti“

D. Zool neabejoja, kad gėris turi savo kainą. „Jaunystėje patirta trauma – tarsi avansas už tai, ką gyvenime gavau vėliau. Už gėrį reikia mokėti“, – įsitikinusi moteris.
Ji užaugo Klaipėdoje, siekė sportininkės karjeros ir, ko gero, būtų tapusi garsia disko metike, kaip jos buvęs kolega Virgilijus Alekna, tačiau likimas lėmė ne tai –
sportininkė patyrė sunkią kojos traumą ir jos karjera baigėsi.
Tuomet paprasti lietuviai apie keliones į Europos šalis ar gydymąsi jų ligoninėse galėjo tik pasvajoti, tačiau perspektyviai devyniolikmetei sportininkei pasisekė. Ji buvo paguldyta į vieną iš Berlyno (Vokietija) ligoninių ir ten gydėsi visą pusmetį.
Moteris prisimena, kaip nelengva tada buvo susitaikyti su mintimi, kad teks pakeisti planus, juk be sporto neįsivaizdavo savo ateities.
Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų: ligoninėje susipažino su būsimu vyru, vėliau ištekėjo ir liko gyventi bei studijuoti Vokietijoje. Susidomėjo spalvų derinimu, baldų išdėstymu, todėl pasirinko vidaus architektūros ir apipavidalinimo studijas.

Įprato gerti nesaldintą kavą

Netikėtai atsidūrusi Vokietijoje ji suprato, kad nemoka kalbos, atsimena tik keletą žodžių iš mokyklinio vadovėlio. Tačiau lietuvaitė rankų nenuleido: gydydamasi ligoninėje mokėsi kalbėti, susirado pažįstamų, draugų. Džiaugėsi, kad vietiniai nesijuokė iš jos netaisyklingai tariamų žodžių, visada patarė, padėjo, paaiškino.
„Kai atsiguliau į ligoninę, nemokėjau net cukraus paprašyti, tad teko iprasti gerti kavą be jo. Dabar galiu laisvai bendrauti vokiškai ir net vertėjauti. Tikiu, kad bendravimo įgūdžiai vertingesni, nei iš vadovėlių išmokta kalba“, –
sakė D. Zool.

Susidomėjo fengšui

Baigusi studijas moteris sužinojo, kad jos įgyta kvalifikacija Berlyno darbdaviams – nereikalinga. Bendrovėms reikėjo dažytojų, baldų surinkėjų, kilimų klojėjų. Moteris buvo benusimenanti, tačiau kitą jos pasirinkimą vėl nulėmė atsitiktinumas.
Viešėdama pas draugus ji pamatė knygą apie fengšui. Perskaitė ją, o vėliau dar porą knygų apie žmogaus harmoningo gyvenimo su aplinka būdus ir pajuto, kad fengšui – būtent tai, ko jai trūko.
„Ryte rijau knygas fengšui tema: iš naujo suvokiau interjero apipavidalinimo paslaptis, suradau naujų formų ir įsitikinau, jog jas nesunku pritaikyti būste. Jau keturis tūkstančius metų gyvuojantys, žadantys būsto gerovę, sveikatą ir turtą kinų architektūros principai populiarėja, todėl man darbo nepritrūksta. Mano darbas yra mano pomėgis, o mano pomėgis yra mano darbas“, – valandų valandas D. Zool galėtų pasakoti kinų filosofijos istoriją ir kalbėti apie mėgiamą veiklą.

Mokslus krimto ir Kinijoje

Vis dėlto knygų nepakako. Nusprendusi kuo daugiau sužinoti apie kinų tradicijas, ji ėmė ieškoti mokytojo, susirado vienos knygos autorių, kuris rekomendavo lankyti kursus. Pusmečio mokymosi tokiuose kursuose
D. Zool neužteko – ji ėmė ieškoti būdų prieiti prie fengšui ištakų, apsilankė pas meistrą Kinijoje. „Susipažinusi su specialistu dar kartą įsitikinau, kad fengšui – ne mistika, o mokslas, paremtas skaičiavimu“, – pasakojo D. Zool.
Kiekvienas klientas ir naujas darbas – kūryba, todėl niekada nenuobodu. Susitikimui su klientais specialistė ruošiasi bendraudama internetu, pagal namo planą ir jo gyventojų gimimo datas atlieka skaičiavimus. Susitikę žmonės nustemba. „Toks jausmas, kad jūs porą savaičių gyvenote mūsų spintoje ir iš jos stebėjote mūsų gyvenimą“, – sako jie.

Vyrui reikia gero kostiumo, o namui…

D. Zool teikia fengšui konsultacijas ir yra įsitikinusi: kaip vyrui reikalingas geras kostiumas, taip namui – apipavidalinimas. Jei namas bus gerai įrengtas, tai jo gyventojai puikiai jausis, gerai sutars tarpusavy, jiems seksis mokslai, karjera, o pinigų niekada netrūks.
Moters klientai – ne tik butų ir namų gyventojai, bet ir parduotuvių, firmų, kavinių savininkai. Į ją kreipiasi ne tik norintys įsirengti būstą ar jį atnaujinti, bet ir žmonės, kuriems nesiseka darbe, asmeniniame gyvenime, pablogėja santykiai su artimaisiais ar kolegomis, pašlyja sveikata arba pritrūksta pinigų.
„Žmonės, norintys gyventi pagal fengšui, turėtų labiau pasitikėti savo intuicija, o ne vaikytis madų. Reikėtų prisiminti labai paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad nereikalingi, seni daiktai skleidžia neigiamą energiją, todėl nereikėtų jų kaupti, mat nesutvarkytas butas jo gyventojams sukelia nerimo jausmą“, – pataria D. Zool.
„Nors ir sunku tuo patikėti, daug ką diktuoja mados industrija: kas penktame bute galima rasti vienodų baldų. Žmonės, galvodami apie madą, negalvoja, ar tai skoninga, ar nekenkia jų sveikatai. Labai svarbu, kad žmonės suprastų patarimus ir jų laikytųsi, tada gyvens jaukiai ir harmoningai. Aš tik pateikiu informaciją, lyg gėlę, o tą gėlę prižiūrėti ir laistyti privalo pats klientas“, – sako specialistė.

Jos tvirtovė – namai

Vyras pamėgo Lietuvą vos tik pamatęs, o jo žmona po devyniolikos praleistų Vokietijoje metų nebenorėjo joje tik svečiuotis. Į Alsėdžius D. Zool ir jos šeima atsikėlė prieš dvejus metus. Pasirodo, ten juos taip pat atvijo atsitiktinumas. „Kol dar gyvenome Vokietijoje, mėgome keliauti po Lietuvą. Kartą užklydome į Alsėdžius. Labai patiko miestelis, jo aikštė. Jau pirmą kartą apsilankiusi supratau, kad noriu čia gyventi“, – kalbėjo moteris.
Netrukus šeima pradėjo ieškoti Alsėdžiuose parduodamo namo. Renkantis būstą buvo aktualu, kad jis atitiktų fengšui kriterijus, patiktų, būtų gražioje vietovėje. Vos pamatę namą, kuriame dabar gyvena, suprato: rado tai, ko ieškojo. Pasisekė – namas buvo parduodamas. „Po pusvalandžio pokalbio su jo šeimininke pasakiau, kad mes jį pirksime. Moteris nustebo – buvome pirmieji klientai, panorę jį pirkti“, – pasakojo D. Zool.
Beliko būstą suremontuoti, sutvarkyti jo aplinką ir įsikurti. Namas senas, tad teko įdėti daug triūso, kol jis tapo jaukiu ir patogiu. Užsukęs į svečius pas fengšui specialistę norom nenorom apsidairai: įdomu, kuo šie namai ypatingi, kuo skiriasi nuo įprastų namų ar butų? Esminių skirtumų iš pirmo žvilgsnio pastebėti neįmanoma, tačiau kalbėdami su šeimininke suvokiame, kad čia viskas apgalvota iki smulkmenų.
Laikydamasi vienos pagrindinių fengšui taisyklių,
D. Zool vengia stačių kampų, tad jos darbo kambaryje, kaip ir visuose kituose, vengiama aštriakampių baldų. Kiekvienas baldas, veidrodis, gėlė ir paveikslas čia turi savo vietą ir reikšmę. D. Zool visus namuose esančius paveikslus piešė pati. „Negavau, kokių norėjau“, – šypsojosi moteris.
„Svarbu, kaip namuose žmonės susėdę. Kiekviename name yra teigiamos ir neigiamos energijos. Pavyzdžiui, sėdėdami tarp lango ir durų jaustumėtės nepatogiai“, –
paaiškino namo šeimininkė.
Tiesa, jai nereikia didelio biuro: darbui užtenka mažyčio kambarėlio antrame namo aukšte. Darbo kambaryje – stalas, kompiuteris, keliolika knygų, skaičiavimo formulės, lentelės. Su klientais moteris dažniausiai bendrauja internetu, mat jie gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, kitose Europos šalyse.

Jos džiaugsmas – šeima

Kol šnekučiavomės, iš mokyklos grįžo specialistės dukra Linda. „Ar mergaitei nebuvo sunku priprasti prie kitos aplinkos, mokyklos ir išmokti bendrauti lietuviškai?“ – pasiteiravome.
Pasirodo, pirmąją klasę Linda baigė Vokietijoje, o antroje jau mokėsi Alsėdžių vidurinėje mokykloje. Jai nebuvo sunku kalbėti lietuviškai, mat su tėvu k
albėjo tik vokiškai, o su mama –
tik lietuviškai.
Moteris džiaugiasi galimybe dirbti namuose, taip ji gali daugiau laiko praleisti su Linda, paruošti jai pietus, pabendrauti, nuvažiuoti į kiną ar koncertą. Gal todėl ir mergaitei patinka mamos darbas ir ji ruošiasi eiti jos pėdomis, tačiau ši įspėja: „Reiks daug mokytis, dukrele.“
„O jūsų vyras? Ką jis veikia Lietuvoj? Ar nepasiilgsta tėviškės?“, –
pasiteiravome.
„Dėl sunkios ligos vyras dirbti negali, tad tvarkosi namuose, mėgsta šeimininkauti, mėgsta Lietuvą ir savo namus, tačiau nepamiršta Vokietijos, dažnai joje lankosi“, – pasakojo alsėdiškė.

„Aš nesu nelaiminga“

Atsakymas į klausimą, ar jūs laiminga moteris, buvo šiek tiek netikėtas: „Aš nesu nelaiminga, nors gyvenimas ir nebuvo rožėmis klotas. Mano trauma ir sunki vyro liga kartais trukdo daryti tai, ko trokštame, bet vis dėlto mes gyvename visavertį gyvenimą. Gyvenu, kaip ir visi lietuviai, džiaugiuosi, kad mano darbu žmonės pradeda vis labiau domėtis. Smagu, kad suradau ne tik gražią vietą, bet ir sutikau gerų žmonių.“
Atrodo, tai ne tik žodžiai: alsėdiškiai, kurie jau spėjo susipažinti su D. Zool ir jos šeima, ją gerbia, parduotuvėje ar gatvėje sveikinasi, nusišypso, o kartą į „Žemaičio“ redakciją užsukusi moters kaimynė apie ją žurnalistams papasakojo, sakė, įdomu būtų ne tik vietiniams paskaityti.

Turi ateities planų

Alsėdiškė norėtų įsteigti fengšui specialistų klubą, tačiau sunku būtų suburti bendraminčius, nes mūsų šalyje jų – vos keletas. Moteris domisi ir kitais dalykais, turi ateities planų: pas telšiškį tautodailininką mokėsi gaminti papuošalus, stebėjo, kaip apdirbamas gintaras, piešia paveikslus, daro medžio dirbinius, tvarko namo aplinką, be to, planuoja įkurti kaimo turizmo sodybą. Jau buvo paruoštas projektas, tikėtasi gauti Europos Sąjungos lėšų. Nors pinigų D. Zool negavo, tiki, kad pasieks savo, tik tam prireiks šiek tiek daugiau laiko, o ji neskuba, juk kiemas ir namas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus jiems.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...