Ką mena paskutiniojo Plungės burmistro dukra?

Ką mena paskutiniojo Plungės burmistro dukra?Plungės rajono savivaldybės fojė 2008 m. inint Vasario 16-ąją atidengti portretai, skirti trims miesto burmistrams įamžinti. Tarp jų – ir Kazimiero Augūno. Plungėje gyvenanti jo dukra Irena Augūnaitė saugo tėvo ranka rašytą autobiografiją. Šis pageltęs popieriaus lapelis yra kone vienintelis informacijos šaltinis, šiandien leidžiantis geriau pažinti 1935-1940 metais miestą valdžiusį žmogų. Tačiau I. Augūnaitė perspėja per daug nepasitikėti šiuo rankraščiu, mat jame, siekiant apsaugoti save ir šeimą, kai kas nutylėta, kai kas kitu vardu pavadinta. Juk autobiografija rašyta 1952-aisiais, kai tiesa galėjo kainuoti ne tik laisvę, bet ir gyvybę.


Penkeri metai Plungėje

„Gimiau 1900 metų birželio 15 dieną Totoriškių kaime, Pabaisko valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mano tėvai, mažažemiai valstiečiai, valdė 7,5 ha žemės mano gimimo vietoje. Tėvas mirė 1913 m., o motina 1917 m. Gimiau ir užaugau toli nuo mokyklų, todėl mokytis daugiausia teko privačiai ir mažai. Lankiau Pabaisko pradžios mokyklą ir Ukmergės gimnaziją, tačiau tėvams anksti mirus ir stingant mokslui lėšų nieko baigti negalėjau. Tik jau vėliau tarnaudamas vakarais baigiau Kaune buhalterijos ir kooperacijos kursus, kas man ir davė galimybę užimti įvairias buhalterijos srityje tarnybas“, – savo autobiografijoje rašo K. Augūnas. I. Augūnaitė patikslino, kad, jos žiniomis, tėvų jis neteko kiek anksčiau, jau būdamas 14 metų gyveno išlaikomas vyresnių brolių ir seserų. Šeimoje užaugo penki vaikai.
Toliau savo gyvenimo aprašyme K. Augūnas išvardina keletą darboviečių Kaune, Kaišiadoryse, Ukmergėje ir Telšiuose. Stabtelėkime prie pastarosios. „Nuo 1923 m. balandžio 16 d. iki 1935 m. sausio 15 dienos [dirbau] Ūkio banke Telšiuose. Pirmus dvejus metus – buhalteriu, vėliau – skyriaus vedėju ir skyriaus kasininku. Nuo 1935 m. sausio 15 d. iki 1940 m. liepos 20 d. – Plungės savivaldybės tarybos pirmininku.“
Neturime pagrindo abejoti išvardintų datų teisingumu. I. Augūnaitė išsaugojusi išrašą iš 1934 metų gruodžio 12 dienos „Žemaičių prieteliaus“ numerio: „Plungėje. Miesto burmistru taryba išrinko p. Augūną, Telšių ūkio banko skyriaus direktorių, o viceburmistru – poną Metzą.“ To paties „Žemaičių prietėliaus“ 1940-ųjų sausio 12 d. numeryje rašoma, jog naujai pastatytų Plungės parapijos namų šventinimo ceremonijoje dalyvavo ir burmistras K. Augūnas. Vadinasi, jo valdymo metai sutampa su autobiografijoje nurodytais. Įdomu tik, kodėl penkerius metus Plungėje dirbęs burmistru K. Augūnas save pavadino Savivaldybės tarybos pirmininku. Matyt, tada, kai rašytas šis gyvenimo aprašymas, taip pasivadinti buvo patogiau.
1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą dar tris mėnesius galiojo senoji lietuviška administracinė sistema, tačiau dauguma pareigūnų buvo pakeisti naujais, lojalesniais sovietų valdžiai. Penkerius metus miestą valdžiusį
K. Augūną pakeitė Jonas Bagutskis. I. Augūnaitė prisimena paskutinįjį tėvo tarnybos Plungėje mėnesį. Atvykę aukšto rango pareigūnai rusai sodindavo K. Augūną į prabangų automobilį ir prašydavo aprodyti miestą, o burmistrui papriekaištavus, kad tiek čia tos Plungės – galima ir pėsčiomis apeiti, juokdavosi, esą miesto galvai tai nepridera.
1940-ųjų vasarą
K. Augūnas su antrąja žmona Marija, dukromis Irena ir Gražina bei sūnumi Ramučiu sugrįžo į Telšius, kur turėjo namą, įsidarbino Vailokaičių kredito banke. Čia dirbo iki pensijos. 1962-aisiais jį, kieme kasantį sniegą, ištiko miokardo infarktas. Nuvežtas į ligoninę mirė.

„Paskutinis kartas, kad aš tokiais dalykais užsiimčiau“

I. Augūnaitė nebeprisimena savo mamos, pradinių klasių mokytojos Juzefos Mikalauskaitės, mat ši mirė, kai mergaitei tebuvo vieneri. 1929-aisiais K. Augūnas vedė antrą kartą, suvalkietę mokytoją Mariją Mackevičiūtę. Su ja susilaukė dar dviejų vaikų: sūnaus Ramučio (dabar jau miręs) ir dukros Gražinos. Plungėje praleistus penkerius metus Irena Augūnaitė prisimena lyg per miglą. Čia ji lankė pradinę mokyklą, vėliau – gimnaziją. Iš pradžių šeima iš žydų nuomojosi butą Vytauto gatvėje, vėliau persikėlė į Birutės gatvę.
Paklausta, kokį tėtį prisimena, I. Augūnaitė pirmiausia paminėjo gana uždarą jo būdą ir pridūrė, kad su vaikais savo džiaugsmais ir rūpesčiais nesidalino, todėl šie galėjo tik nujausti, kokios mintys kamavo jų tėvą. „Niekada balso nekeldavo, netriukšmaudavo, daug skaitydavo, viskuo domėjosi, bet savo mintimis su kitais dalintis neskubėdavo. Šiaip buvo gana uždaro charakterio žmogus. Ir kompanijoje laikydavosi nuošaliai, nebuvo karšto būdo“, –
prisiminimais apie tėvą dalinosi paskutiniojo Plungės burmistro dukra.
Kelis sakinius apie to meto burmistrą galima rasti ir Kazio Pabedinsko atsiminimų knygoje „Nuo Plungės iki Maroko“. „Buvo įprasta per Kalėdų šventes miesto valdyboje vargšams išdalinti dovanų. Skambina miesto galva Augūnas: – Ateik man padėti išdalinti suneštas dovanas, aš negaliu su tais veltėdžiais susirokuoti. Kelia didžiausią triukšmą. Jiems duodi, gerą darai, o jie tave kolioja. Paskutinis kartas, kad aš tokiais dalykais užsiimčiau.“
Panašu, kad dalintojo, šelpėjo etiketė prilipo ilgam. Panevėžyje gyvenanti antroji burmistro dukra Gražina pasakojo: „Tėvelis buvo labai tolerantiškas. Niekada neskirstė žmonių į lietuvius, rusus ir žydus. Po karo į mūsų namus Telšiuose dažnai ateidavo elgetaut – tai apskurę rusiukai, tai vokietės su vaikais ant rankų. Tėvas nė vienam durų neuždarė. Tada jau buvo metęs rūkyt, tad namie stovinti sena peleninė visada būdavo pilna smulkių pinigų, skirtų prašytojams.“ Tėvo specialybę pasirinkusi moteris juokėsi, kad savo gyvenime turėjo tik vieną darbdavį – AB „Panevėžio statybos trestas“ dirbo buhaltere.
Autobiografijoje K. Augūnas nepaminėjo dar vieno svarbaus fakto. Jo įrodymą šalia kitų dokumentų ir nuotraukų saugo
I. Augūnaitė. Tai liudijimas, kad 1928-aisiais K. Augūnas buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Išlikęs ir įrašas, jog kariuomenėje savanoriu jis tarnavo nuo 1919 iki 1921 metų. Už tai gavo žemės Telšiuose, kurią patikėjo dirbti broliui Juozui ir seseriai Veronikai.

Mokykla – sapnuose

Dokumentus, straipsnių iškarpas apie tėvą renkanti I. Augūnaitė savo pačios atsiminimais apie jį dalintis neskuba. Gal todėl, kad K. Augūnas buvo pareigos žmogus, tad namams ir šeimai likdavo nedaug laiko. O kur dar neramūs pokario metai, pažymėti nesaugumo jausmu. „Visą laiką bijojom, kad neišvežtų. Viceburmistrą Metzą juk išvežė. Su baime laukėm, kada ateis ir burmistro eilė. Tėvelį tardė, tampė, liepė rašyti visokius raštus, aiškinti, kuo užsiėmė iki karo… Matyt, buvo prisakytas suregzti ir minėtąjį gyvenimo aprašymą“, – pasakojo I. Augūnaitė ir prisiminė iš sesers girdėjusi, jog prasidėjus didiesiems vežimams į Sibirą Lietuvoje buvo palikti tik du buvę burmistrai – Plungės ir Marijampolės. Kodėl taip įvyko ir ar tai – tiesa, patvirtinti negalėjo.
Nors mamos nepažino, Irena pasirinko jos – mokytojos – kelią, tik ne pradinių klasių, kaip mama, o lietuvių kalbos. 17-os metų palikusi namus ji išvyko mokytis į Klaipėdą. Baigusi institutą gavo siuntimą dirbti Švenčionyse. Čia bemokytojaudama tęsė studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Po septyniolikos Švenčionyse praleistų metų nutarė grįžti į namus. Bet likimas sumaišė kortas, stumtelėjo ne į gimtuosius Telšius, o į Plungę. Iš pradžių įsidarbino Milašaičių, vėliau – Plungės 3-iojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė „Saulės“ gimnazija), iš kurios išėjo į pensiją.
Paklausta, kokiu žodžiu mini mokykloje praleistus metus ir buvusius savo mokinius, I. Augūnaitė šypsodamasi sakė dar ir dabar gatvėje ne vieną sutinkanti. Šie sveikinasi, kalbina, o ji jų nebepažįstanti – išaugę, pasikeitę, jau savo vaikus į mokslus išleidę. „Iki šiol dažnai sapnuoju, kad vedu pamokas“, – prasitarė.
Išėjusi į pensiją I. Augūnaitė pasijuto lyg būtų sustojusi vietoje. Ėmė trūkti mokyklos ir vaikų šurmulio, tad prašoma mielai sugrįždavo pavaduoti vieną ar kitą mokytoją. Bet metams bėgant pasidarė sunku suspėti su jaunimu. Kelis kartus atsisakiusi pavaduoti, moteris juokavo galiausiai buvusi palikta ramybėje. Dabar mokyklų ir rajono naujienų parneša kartu gyvenantis sūnus Saulius Augūnas, dirbantis Rajono savivaldybės švi
etimo skyriuje. Dviejų kambarių butas nukrautas jo knygomis, o vienoje lentynoje sustatytos kruopščiai saugomos dar burmistrui priklausiusios knygos – mažas priminimas apie laiką, tokį negailestingą žmonėms ir jų darbams.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...