„Esu pasmerkta turėti daugiau, nei man reikia“

„Esu pasmerkta turėti daugiau, nei man reikia“Milašaičių bendruomenė už poros kilometrų esančiame Kalniškių kaime gyvenančią Aliną Plechavičiūtę-Veigel vadina savo geradare. Pirmiausia dėkoja jai už dovanotus gražius tautinius kostiumus, už mesteltą idėją suburti moterų ansamblį, už skiepijamą meilę tradicijoms, savo šaknims. Erdvioje išpuoselėtoje Plechavičių sodyboje rengiamos bendruomenės vakaronės, o kartais susirenkama tiesiog pabūti kartu, pabendrauti.

Iš namų pasiėmė tik paveikslą

Tarpukario Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus dukterėčia, 87-us metus skaičiuojanti A. Plechavičiūtė stebina ne tik savo guvumu (kaimo žmonės juokauja, kad su ja, vairuojančia automobilį, geriau nelenktyniauti), bet ir šviesia gyvenimiška išmintimi. Ji atstatytoje tėvų sodyboje gyvena su dukra Regina. Anksčiau čia gyveno kita dukra – Sibilė. Tai jos iniciatyva erdvioje sodyboje įkurtas žirgynas, kuriame dabar gyvena per dešimt A. Plechavičiūtės ir antra tiek kitų žmonių žirgų. Kalbėdama apie dukros apsisprendimą grįžti į gimtinę – Vokietiją, A. Plechavičiūtė-Veigel neslepia: po 12-os metų Lietuvoje Sibilė nebeištvėrė. Nutarė grįžti į Vokietiją, nes nebematė čia nieko gero. „Mano vaikams, gimusiems ir užaugusiems svečioje šalyje, Lietuva nėra tas pats, kas man“, – sako Alina ir priduria suprantanti Sibilės ir sūnaus Tomo, taip pat įsikūrusio Vokietijoje, pasirinkimą.
Pati A. Plechavičiūtė Lietuvą ir tėvų sodybą paliko būdama 21-erių, kai jau neturėjo nei tėvelio, nei mamos. Nutarusi su drauge bėgti į Vokietiją, ji, be drabužių, pinigų bei maisto, į vežimą įsidėjo ir šv. Mergelės su kūdikiu ant rankų paveikslą, kabėjusį tėvų namuose. Bet neprivažiavusios nė Kretingos merginos turėjo palikti visą mantą ir eiti pėsčiomis, mat kelias buvo užtvertas tankų. Paveikslas taip ir liko vežime, bet moteris sakė dar lig šiol pagalvojanti, koks likimas jį ištiko. Gal kas iš plungiškių rado ir savo namuose pakabino?

Karo metai Vokietijoje

Laivu, po to traukiniu pasiekusios Berlyną merginos prisiglaudė pas gimines. Miestą pradėjus bombarduoti, Alina su giminaičiais patraukė toliau. Atsidūrė Vareno mieste. Lietuvoje mergina buvo baigusi kelis medicinos kursus, tad dėdė gydytojas priėmė ją kaip padėjėją šalia esančio kaimo medicinos punkte. Prasidėjo didysis vokiečių bėgimas į Vakarus. Bėgliai, sušalę ir išbadėję, glausdavosi kaimo mokykloje, o mergina su gydytoju skubėdavo tvarstyti jų nušalusių kojų. Rusams priartėjus prie Oderio, nutarė bėgti ir Alina su giminaičiais. Taip atsidūrė prie Olandijos sienos, prisiglaudė pas vietinius ūkininkus.
Pasibaigus karui vokiečiai buvo įpareigoti kiekviename universitete skirti po kelias vietas pabėgėliams. Taip gimė viltis tęsti medicinos studijas. Tiesa, prieš tai reikėjo išlaikyti vokiečių kalbos egzaminą. Alina juokėsi: vokiškai tada mokėjusi dar labai mažai, bet iš kitų lietuvių sužinojusi, jog visiems, atėjusiems į egzaminą, perskaitoma viena ir ta pati pasakėlė, ir reikia ją atpasakoti. Išmokusi ją atmintinai, egzaminą išlaikė. Įstojo studijuoti odontologiją. „Buvau tinginė. Mažiausiai norėjau sėdėti prie knygų, bet tada aiškiai supratau: arba susiimsiu ir baigsiu studijas, arba, kaip daugelis kitų lietuvių, atsidursiu Amerikoje, kur visą gyvenimą turėsiu praleisti fabrike prie konvejerio.“
Paklausta, ar tada, kai bėgo iš Lietuvos, ar kai sukūrė šeimą Vokietijoje (studijų metais Alina susipažino su būsimu vyru Herbertu), moteris tikėjo, kad kada nors grįš į gimtąją Lietuvą, aplankys tėvų sodybą, Alina prisiminė, jog viltis stipri buvo tik pradžioje, bet vėliau po truputį ėmė blėsti. „Netikėjom, kad anglai atiduos rusams pusę Europos. Vis galvojom, kad įvyks koks stebuklas ir Lietuva vėl bus laisva. Deja.“

„Komunisto kojoms vietos po mano stalu nėra“

Moteris papasakojo apie sūnų Tomą, kuris, besimokydamas gimnazijoje, užsikrėtė tada tokiu populiariu komunizmo virusu. „Pasisodinau jį ir pasakiau, kad komunisto kojoms vietos po mano stalu nėra. Ir pridūriau: tu esi mano sūnus ir esi man labai svarbus, bet yra ir svarbesnių dalykų.“ Po ilgų diskusijų ir barnių moteris nutarė parodyti sūnui, kuo jis taip susižavėjo. Mirus Stalinui užsieniečiai jau galėjo aplankyti Sovietų sąjungą, bet tik laikydamiesi griežtų taisyklių. Važiuoti turėjo ne per Rytų Vokietiją, bet per kitas socialistines šalis, kelionėje praleisti tik penkias dienas, ir tik tris iš jų – Vilniuje. Nusisamdęs taksi ir lydimas palydovo dar galėjai aplankyti Kauną. Keliauti po kitus Lietuvos miestus buvo griežtai draudžiama.
Tris kartus aplankiusi Vilniuje gyvenusias pusseserę ir buvusią savo auklę, ketvirtą kartą į kelionę Alina susiruošė su sūnumi. Tyčia su savimi nepasiėmė nė duonos kepaliuko, kad paauglys galėtų pamatyti, kokiomis sąlygomis gyvena jo taip aukštinamos komunistinės šalys. Tolstant nuo Vakarų Vokietijos vaikinas darėsi vis tylesnis, o grįžęs iš kelionės savo meilės komunizmui atsisakė. Beje, vėliau sūnus vedė lietuvaitę. Kurį laiką jauna šeima taip pat gyveno Lietuvoje, bet vėliau nutarė sugrįžti į Vokietiją.
O Alina, priešingai, visada svajojo grįžti į Lietuvą. Tad kai tik šalis atgavo nepriklausomybę, nieko nelaukdama ištesėjo sau duotą pažadą. Atidarė Vilniuje stomatologijos reikmenų parduotuvę ir, atgavusi tėvų žemę, ėmėsi statybų. Kelerius metus taip ir gyveno: darbo dienomis – Vilniuje, savaitgaliais – čia, Kalniškių kaime.
Svajojo apie karvę ir nedidelį ūkį

Tiesą sakant, niekada nesvajojau apie tokį didelį ūkį. Maniau, turėsiu vieną karvę ir gal dar kokį gyvulį, tačiau mano dukra Sibilė pasišovė statyti žirgyną, o po to viską metė ir paliko jį man. Laimei, dabar juo rūpinasi kartu gyvenanti dukra Regina. Matyt, esu pasmerkta turėti daugiau, nei man reikia. Ir šitą sodybą nutariau atstatyti tik tam, kad palikčiau po savęs kaip atminimą apie Plechavičių giminę. Bet turėti ją man yra labai neįdomu. Esu prakeikta rūpintis dalykais, kurie man pačiai nėra svarbūs“, – sakė Alina ir pridūrė, kad namas jai vienai yra gerokai per didelis (dukra Regina gyvena kitame name, esančiame toje pačioje sodyboje), bet kai į svetainę susirenka Milašaičių bendruomenės moterys, džiaugiasi, jog visos telpa.
Paklausta, ar neprailgo žiema, moteris juokėsi nežinanti, kas yra nuobodulys ar liūdesys. Darbų per dienas tiek, kad tik spėk suktis. Ūkyje talkina du samdyti vyrai, vakarais iš darbo grįžta dukra Regina (ji Plungėje įkūrė įmonę, gaminančią pakabus drabužiams). Reikia šeimynai paruošti pietus, apeiti ūkį, žiūrėti, kad darbai būtų nudirbti, žirgai prižiūrėti. Kai pabosta namų ruoša, smagu susitikti su milašaitiškiais, pabendrauti, padainuoti.
Kaip gimė mintis pasiūlyti Milašaičių moterims pasipuošti tautiniais rūbais? Alina sakė šią idėją nusižiūrėjusi iš laidos „Duokim garo“. Kelis lagaminus tautiniais raštais margintų audinių ji parsivežė iš Vokietijos: surinko juos iš pažįstamų moterų. Ilgai jie gulėjo nereikalingi, kol vieną dieną gimė mintis parodyti juos Milašaičių moterims. Netrukus buvo surasta siuvėja, pradėti primatavimai. Įsibėgėjus paruošiamiesiems darbams atsirado ir muzikantai. Dabar kapeloje sukasi jau šešios poros. Planuojama suburti ir jaunųjų milašaitiškių ratelį, mat šie, nusižiūrėję į tėvus, taip pat panoro šokti. Alina džiaugėsi, kad jos sumanymas išsipildė su kaupu, ir kad dabar jį tęsia jau patys milašaitiškiai. Tai ir yra tikras bendruomeniškumas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...