„Jeigu šnekėsit rusiškai, nesivešiu į Lietuvą“

„Jeigu šnekėsit rusiškai, nesivešiu į Lietuvą“Plateliuose gyvenanti, šiemet 85-erių metų jubiliejų atšventusi Kristina Jurkšienė užaugino 8 vaikus. Su kūdikiu ant rankų ir po širdimi jau nešiojanti antrąjį, ji gyvuliniu vagonu buvo išbildinta į Sibirą. Ją ištrėmė drauge su vyru Kazimieru Jurkšu ir jo tėvais. Kūdikis, kurį išsivežė iš Lietuvos, neišgyveno, tačiau Sibire gimė dar penki, o su šeštuoju po širdimi grįžo į Lietuvą. Tol, kol gyveno šiaurėje, plateliškė labiausiai bijojo, kad vaikai nekalbės lietuviškai. Ji nuolat jiems kartojo: „Jeigu šnekėsit rusiškai, nesivešiu jūsų į Lietuvą.“ Parsivežė. Ir dar tris čia, Platelių krašte, pagimdė. O prieš trejus metus, 2007-aisiais, Motinos dienos proga tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ją apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Moteris, kuri moka juoktis

Su Kristina Jurkšiene lengva ir malonu bendrauti: ji nuolat šypsosi ir dažnai taip nusikvatoja, kad norom nenorom ima šypsotis visi šalia esantys. „Mano anūkas man nuolat kartoja: „Močiut, man patinka, kai tu juokiesi“, – šypsodamasi pasakojo plateliškė. – Aš dažnai juokiuosi. Gal todėl ir išbridau visus vargus, kad rankų nenuleidau ir vis šviesesnės dienos laukiau. Sulaukiau – visi aštuoni mano vaikai geri, darbštūs, gerai gyvena. Mano jubiliejų pas Plateliuose gyvenantį jauniausią sūnų Kazį šventėm. Kad suvažiavo… Vien saviškių pilna troba.“
Ji kilusi iš Skuodo rajono Notėnų kaimo. Šeimoje buvo penkios dukros ir sūnus. Plateliškei mokslas sekėsi, ypač matematika, bet baigusi keturis skyrius daugiau apie mokslus nesvajojo – reikėjo ūkyje dirbti. Pati užaugino tris dukras ir penkis sūnus. Visus į mokslus išleido. Kristina Jurkšienė prisipažino, kad jaunystėje jai labai nepatiko tėvų duotas Kristinos vardas. Gal negražus atrodė todėl, kad aplink daugiau tokių nebuvo? Močiutė sakė labai nustebdavusi, kai ne vienas jos vardu pasigėrėdavo, pagirdavo.

Nepatinka rusų valdžia? Važiuosit…

Kristinos Jurkšienės tėvai turėjo 35 hektarus žemės. Ramiai ūkininkavo ir kaip įmanydami vengė kištis į politiką. Nepavyko. Tiesa, jų neištrėmė, bet iš namų išvarė. Mamai leido pasiimti dalį turto ir keliauti ten, kur akys mato, nes jų šeimos ūkio reikėjo naujajai valdžiai. Tai nutiko, matyt, dėl jos, Kristinos Jakštaitės-Jurkšienės, kuri jau buvo paskelbta sovietų valdžios priešu. Išvažiuodama į Sibirą, jauna moteris savo devynių mėnesių sūnelį norėjo palikti motinai, bet stribai neleido – važiuok su vaiku.
O išvežė juos dėl to, kad Kristinos Jurkšienės uošvis nesugyveno su tuometiniu apylinkės pirmininku. Moteris gerai prisimena ir jo vardą, ir pavardę, bet nenori po senas žaizdas kapstytis. Kodėl drauge išvežė ir juos – ką tik sukūrusius šeimą, susilaukusius sūnelio ir niekuo nespėjusius nusikalsti naujajai valdžiai? „Apylinkės pirmininkas tikriausiai bijojo, kad mano vyras jam už savo tėvus nekeršytų“, – svarsto Kristina Jurkšienė.

Utėlės kaip kanapės keptuvėje traškėdavo

Juos ištrėmė 1948-aisiais. Ešelonu su prikabintais gyvuliniais vagonais jauna šeima su tėvais važiavo visą mėnesį, kol pasiekė Tomsko sritį. Dienomis traukinys stovėdavo, naktimis riedėjo į Rusijos gilumą. Vagone buvo tamsu, tad jie iš bulvės padarė žvakę, įpylė taukų ir įstatė degtuką. Tokia spingsulė teikė ne tik šviesos, bet ir šiek tiek jaukumo.
Kita problema – tualetas. Kareiviai nė girdėti nenorėjo, kad žmonės liptų iš vagonų ir bėgtų į krūmus. Tada vagono kampe iškirto skylę, iš paklodės padarė užuolaidą ir toks įrenginys tarnavo visą kelionę. Liūdniausia buvo su utėlėmis. Jomis apteko visi. Kristinos Jurkšienės vyras turėjo kirpimo mašinėlę, todėl pirmiausia visus apkirpo plikai. Vagone buvo „buržuika“. Kai metalinis jos vamzdis gerai įkaisdavo, vyrai paimdavo baltinius ir braukydavo juos per tą vamzdį tol, kol utėlės imdavo traškėti lyg kanapės keptuvėje.

Uodai – vos ne tarakonų dydžio

Kai pasiekė Tomsko srityje esančius didžiulius miškus, kuriuose jie turėjo gyventi, pirmiausia nustebino uodų dydis. Jie buvo triskart didesni už lietuviškus – vos ne kaip tarakonai. Tačiau kol pasiekė į vagonus panašius namelius, lietuviai išgyveno tikrą siaubą – jie manė, kad bus palikti tyruose. O nutiko štai kas: juos, sutupdytus ant traktoriaus tempiamų rogių, vežęs traktorininkas ėmė ir paklydo. Pažadėjęs grįžti, atkabino roges ir nuvažiavo ieškoti kaimo. Sutemo, o traktorininko kaip nėra, taip nėra. Žmonės išsigando, tačiau po kurio laiko išvydo grįžtančio traktoriaus šviesas.
Į miškų glūdumas atvežti žemaičiai nebuvo pirmieji – čia jau gyveno anksčiau atvežti aukštaičiai. Buvo ir vietinių, kurių dauguma gyveno sulindę į žemines. Žemaičiai, kuriems ypač trūko maisto, nustebo išvydę pas rusus ant suolo pamestą kiaulės kumpį. Atmintin įstrigo jų švenčiama gegužės 1-oji ir daina: „Vsio prapila, vsio praiela…“ (Viską pragėriau, viską pravalgiau – aut.) Ir vietinių gyventojų žodžiai: „Lietuvius nors ant akmens pasodink, vis tiek jie išgyvens.“ Močiutė sakė, kad lietuviai sutarė su vietiniais ir per tuos dešimt metų daug ko juos išmokė.

Grįžtančių niekas nelaukė

Kristina Jurkšienė tą Sibire praleistą dešimtmetį prisimena labai aiškiai. Pati laimingiausia diena buvo, kai Tomske sužinojo: jiems leista grįžti į Lietuvą. Šeima vilionėms – pasilikti ir dirbti Sibire – nepasidavė. Vaikus visus tuos metus auginusi Kristina Jurkšienė ir su 25 kilogramus sveriančiu pjūklu „Družba“ medžius vertęs Kazimieras Jurkšas nusprendė, kad su tėvais čia atvažiavo, su tėvais ir išvažiuos. Priešingai negu kelionė į Tomską, važiavimas į Lietuvą buvo daug trumpesnis.
Dar prieš išvažiuodami jie nusprendė nesiblaškyti ir grįžti į gimtąsias vietas. Plateliuose „sibiriakams“ nei darbo, nei stogo neatsirado. Šeima prisiglaudė pas Gintališkės kaime gyvenančią Kristinos Jurkšienės seserį. Močiutė sako, kad Gintališkės kolūkiui tuo metu vadovavo geras žmogus – Kareiva. Vardo ji neprisimena, bet to, kad jis įleido juos į kitų tremtinių sodybą ir net karvę davė – niekada neužmirš.

Namas – tėvų žemėje

Tik neilgai Jurkšų šeima naujuoju būstu džiaugėsi: grįžo iš tremties trobos savininkai ir ją atsiėmė. Šeima prisiglaudė sukiužusioje troboje, kur tebuvo virtuvė ir vienas kambarys, o už sienos – tvartas. Srutos tiesiai į kambarį bėgo. Ten jie pragyveno penkerius metus, o 1961 metais vyras Plateliuose, buvusioje tėvų žemėje, pastatė namą, kuriame Kristina Jurkšienė iki šiol tebegyvena. Prieš dvidešimt šešerius metus palaidojusi savo vyrą (apie kurį ir ji, ir jį pažinoję žmonės sako – auksinių rankų žmogus buvęs), nesijaučia vieniša, nes turi gerus vaikus.
Vyriausias sūnus Stasys gyvena Kelmės rajone, Vacys – Rietave, Kostas – Endriejave, Rimutis ir duktė Aleksandra – Klaipėdoje, Aniceta – Mažeikiuose, Genovaitė –
Joniškio rajone, o jaunylis Kazys –
čia pat, Plateliuose. Močiutė sako, kad jai liūdėti neleidžia anūkai, kurie vos ne kasdien atbėga. O per šventes visi vaikai susirenka plateliškio sūnaus namuose. Garbingiausia vieta prie stalo priklauso jai – sunkų gyvenimą nugyvenusiai ir optimizmo nepraradusiai 85-erių Kristinai Jurkšienei.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...