„Išbandymus atlaikiau – pareigos manęs nepakeitė“

„Išbandymus atlaikiau – pareigos manęs nepakeitė“Du magistro (Kauno medicinos instituto ir Kauno technologijos universiteto) diplomus turintis Plungės ligoninės direktorius Antanas Martusevičius dirbo gydytoju, buvo pirmasis Telšių apskrities vyriausiasis gydytojas, metus – sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas. Jau rašėme, kad šiemet Medicinos darbuotojų dienos proga jis apdovanotas garbės ženklu „Nusipelnęs Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojas“. Ligoninės direktorius yra gimęs ir augęs Plungės rajone, bet savo gimtinėje dirba neseniai, tad skaitytojams turėtų būti įdomu kuo daugiau sužinoti apie savo žemietį.


– Koks jūsų požiūris į medicinoje nesibaigiančias reformas?
– Savo kailiu išbandžiau jau kelis reformos etapus. Faktiškai viskas priklauso nuo žmonių, kuriems tenka gyventi ir dirbti tomis sąlygomis, kurias primeta viena ar kita valdžia. Kiek teko matyti, visos ligoninės savo turima įranga mažai skiriasi viena nuo kitos. Skiriasi tik žmonėmis. Nesinorėtų užgauti telšiškių, tačiau pradėjus dirbti Plungės ligoninės direktoriumi, man nereikėjo jokios adaptacijos. Žmonės mane priėmė tokį, koks esu. Sakote, buvo paprasčiau todėl, jog Plungė – mano gimtinė? Gal, tačiau daug reiškia ir žmonių charakteriai, įpročiai, elgesys. Nežinau kodėl, bet plungiškiai man atrodo patys geriausi žmonės.
– Pokalbio pradžioje juokavote, jog išbandymus pareigomis atlaikėte, o pinigais – dar ne. Tai gal pakalbėkim apie į gydytojų kišenes dedamus vokelius?

– Šia tema galima diskutuoti be galo ir be krašto. Žinote, man teko kandidatuoti į Seimą. Per susitikimą Varniuose vienas žmogus manęs paklausė: kodėl daktarai ima kyšius? Į tą klausimą atsakiau klausimu: o kodėl jūs tuos kyšius duodat? Ir pridūriau: duoda ar ne, mes vis tiek visus gydome vienodai. O jis man ir sako: „Daktarėli, taip reik…“ Buvo atvejų, kai pabandžius atsisakyti kišamų pinigų, ne vienas pacientas ne tik įsižeidė, bet ir išsigando: „Aha, tai man jau vėžys…“ Todėl aš dažnai kolegoms kartoju: niekada nebandykite reikalauti ar leisti suprasti, kad laukiate, kol jums ką nors įkiš į kišenę. To daryti tikrai negalima.
– Jau užsiminėte, jog esate kilęs iš šių vietų – Milašaičių. Išvardinkite pačius svarbiausius savo gyvenimo faktus, nes Plungę palikote jaunystėje, o grįžote į ją jau subrendęs ir padaręs puikią karjerą.
– 1973 metais, baigęs tuometinę Plungės pirmąją vidurinę mokyklą, iškart įstojau į Kauno medicinos institutą ir studijavau pilvo chirurgiją. Mokslus baigiau 1979 metais. Dukart – antrajame ir trečiajame kursuose – atlikau praktiką Plungės ligoninėje. Studijuodamas kartu su garsiuoju žemiečiu Rimantu Benečiu (jis metais jaunesnis ir studijavo žemesniame kurse) savaitgaliais iš Kauno važinėjome į Plungę. Institute kartu sportavome. Internatūra prabėgo Panevėžio respublikinėje ligoninėje, dar kelis mėnesius gydytojavau Kupiškio ligoninėje. Po to su šeima grįžome į Žemaitiją. Penkerius metus Telšių ligoninėje dirbau chirurgu. Po to išlaikiau egzaminus ir dvejus metus Vilniaus universitete studijavau ordinatūroje. Apsigynęs pirmąją chirurgo kategoriją, vėl grįžau į Telšius ir, kaip jau minėjau, chirurgu dirbau tol, kol buvau paskirtas Telšių apskrities vyriausiuoju gydytoju, ministro pavaduotoju, o dabar esu čia. Tiesa, 2004-aisiais baigiau Kauno universiteto socialinių mokslų fakultetą – gavau magistro diplomą.
– Mažai kas žino, kad rašote eilėraščius ir… kažkada svajojote apie kunigystę. Kas pakeitė jūsų sprendimą?
– Matote, sovietiniais metais į kunigų seminariją galėjai įstoti tik tarnavęs armijoje. Man buvo gaila kelerius metus skirti armijai, todėl pasirinkau kitą patikusią profesiją. O eilės… Matyt, tai paveldėjau iš mamos. Ji buvo baigusi 6 gimnazijos klases ir ypač gražiai skaitė poeziją, dainavo. Mama buvo meno žmogus. Tėvelis tebuvo baigęs du skyrius, bet sovietmečiu jį išrinko kolūkio pirmininku. Na, panašiai kaip filme „Niekas nenorėjo mirti“. Po to jis visą gyvenimą dirbo statybos brigadoje. Augome trys sūnus, aš – pats jauniausias. Ir nė vienas nepasirinkome menininko kelio. Vienas brolis – inžinierius, antrasis – veterinarijos gydytojas.
– O jūsų paties šeimoje yra menininkų?
– Jau minėjau, kad esu vedęs. Turiu du sūnus. Žmona Jadvyga daug metų dirbo Telšių skaičiavimo centre, šiuo metu turi savo verslą. Nuosavą verslą turi ir mūsų jaunesnysis sūnus Juozas. Jis Vilniaus universitete įgijo finansų valdymo ir audito specialybę, bet nepanoro būti priklausomas nuo kitų. Taigi – ne menininkas. Prie jų gal priskirčiau vyriausiąjį sūnų Antaną: jis baigęs Vilniaus universitetą, yra komunikacijų specialistas. Nuo pat pirmosios prezidento Valdo Adamkaus kadencijos dirbo jo spaudos tarnyboje ir išėjo tik prezidente išrinkus Dalią Grybauskaitę. Šiuo metu dirba Ministro Pirmininko tarnybos Komunikacijos koordinavimo skyriaus vedėju.
– Jau pasakojote, kad kartą ryžotės operuoti savo dėdę. Gal teko operuoti ir savo šeimos narius?
– Ką jūs! Kai mano žmonai operavo apendicitą, aš užsukau į operacinę ir… kolegos vos spėjo sugriebti ir išvesti. Esu tvirtas, stiprus, pats kitus operuoju, bet, matyt, tada, kai tenka stebėti tau labai brangaus žmogaus operaciją, tvirtumo gali ir nepakakti.
– Ilgokai dirbate administracinį darbą. Ar šiame darbe teko patirti nemalonių akimirkų?
– Buvo ir tokių. Kai dirbau vyriausiuoju apskrities gydytoju, Mažeikiuose teko uždaryti tuberkuliozės skyrių. Kaskart, vos atvažiavus į tą ligoninę, mus pasitikdavo gausus būrys žiniasklaidos atstovų, į mus nukrypdavo televizijų kameros, o tuberkulioze sergantys ligoniai žadėdavo apmėtyti kiaušiniais, apspjaudyti.
– Norėčiau, jog pokalbį baigtume maloniais prisiminimais…
– Argi viską įmanoma prisiminti? Maloni staigmena, kai jubiliejaus proga žmona mano eilėraščius, vaikystės ir jaunystės nuotraukas sudėjo į knygelę ir ją man padovanojo. Džiaugiuosi ir garbės ženklu. Ne pačiu apdovanojimu, o tuo, kad mano darbas buvo pastebėtas. Tačiau geriausias jausmas, geriausios emocijos užplūsta tada, kai suprantu, jog padėjau pacientui.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...