Liūdnų istorijų vaikams nepasakoja

Liūdnų istorijų vaikams nepasakojaSekmadienį – Tėvo dieną – Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesių gelbėtojų skyrininkas Vytautas Gedrimas nieko negelbės. Jam – išeiginė. Na, nebent įvyktų didelė nelaimė ar gamta kokį piktą pokštą žmonėms iškrėstų. Tačiau juk ir Dangus, ir Žemė žino, jog pirmąjį birželio sekmadienį lietuviai švenčia Tėvo dieną, tad negi ims ir sugadins žmonėms nuotaiką? Babrungo kaime gyvenantis Vytautas Gedrimas tikisi, jog diena bus rami. Jis pasveikins čia pat – pirmajame namo aukš-
te – gyvenantį savo tėvuką Kazimierą Gedrimą. O jį patį, žinoma, sveikins jo vaikai – šešiolikmetė Indrė ir būsimasis pirmokėlis Rokas.



Gelbėtojas… Daugelio jaunų mergaičių svajonių vyras – ypač po to, kai beveik per visų televizijų kanalus buvo parodytas serialas apie gelbėtojus. Kai Daiva ir Vytautas susipažino, jis apie šią profesiją dar nė nesvajojo. Dirbo tuometinėje „Minijoje“. Ir vieną dieną gamyklos kavinukėje išvydo Daivą. Abu jie – plungiškiai, bet iki tos dienos vienas kito ne tik nepažinojo, bet ir matę nebuvo. Pabandžius išpešti daugiau jų draugystės, meilės, vedybų detalių, Vytautas tik nusišypsojo ir pareiškė šia tema nė žodžio nepratarsiąs. „Jūs ir taip prirašysit, nežinosiu, nė kur dėtis…“ – dar pridūrė.
Gelbėtojas šypsena gelbėjosi nuo klausimų apie vaikystės išdykavimus, kurių tikrai turėjo netrūkti, nes augo jie keturiese: trys broliai ir sesuo. Apie tai, ką žmonai per gimtadienį dažniausiai dovanoja. Apie „beržinę košę“, kurios pats prisipažino ragavęs, o jo vaikai?.. „Norit, kad vaikų teisių gynėjai prisistatytų“, –
nusikvatojo garsiai. Nenorėjo pasakoti ir pas kurį – mamą ar tėtį – vaikai dažniau atbėga paguodos ieškoti. Vytautas Gedrimas tik pajuokavo, kad jo sūnus Rokas – technikos žmogus. O kuo norėtų būti šešiolikmetė Indrė? „Kol kas pati nežino, bet ir aš jos amžiaus būdamas nežinojau. Jai dar viskas priekyje.“
Su mama pas tėtį atvažiavęs ar per išeigines su tėčiu į jo darbą užsukęs, mažasis tuoj pat prilimpa prie Vytauto mašinos. Ji tokia raudona ir ant jos tiek daug visokių blizgančių detalių, kad mažąjį atplėšti tikrai nebūna lengva. Indrei taip pat patinka tėčio darbas, tačiau ją labiau vilioja istorijos apie gaisrus, kuriuos gesino jos tėtis, apie išgelbėtus žmones ar gyvūnus. „Kai rytą grįžtu po pamainos, Indrė gan dažnai prašo papasakoti, kaip prabėgo mano diena“, – sakė jis. O ta Vytauto Gedrimo diena – dvidešimt keturios valandos, mat jis parą dirba, tris būna laisvas.
Vytautas Gedrimas liūdnų ar skaudžių istorijų Indrei nepasakoja. Ir pats stengiasi jų neprisiminti. Na, nebent kokią linksmą. Pavyzdžiui, kai iš uždurpėjusio tvenkinio teko karvę traukti. „Neuždėsi virvės ant kaklo ar ragų – taip ir galvą nesunkiai gali nutraukti. Tokiu atveju tenka patiems ir į pelkę bristi, ir vandenyje ar purve išsimaudyti.“ Su žmonėmis taip pat būna įvairiausių nutikimų. Vytautas prisiminė, kaip kartą paskambino išsigandusi moteris ir pasakė, jog giminaitis nei durų atidaro, nei telefonu atsiliepia. Atvažiavę gelbėtojai įlipo pro langą ir rado… ramiausiai miegantį žmogų. Paaiškėjo, jog vyriškis išgėrė vaistų ir atsigulė.
Apie avarijas, kurių vaizdai kartais būna tokie siaubingi, kad ir pačiam prisiminti baisu, apie sudegusius žmones, kitus šiurpius nutikimus jis nepasakoja ne tik dukrai, bet ir žmonai. Tiesa, per tuos metus Daiva Gedrimienė susitaikė su tuo, kad jos vyro darbas yra sunkus ir pavojingas, bet Vytautas vis tiek nenori jos šiurpinti. Jis savo artimuosius tikina, kad jo darbas – nei labai sunkus, nei labai pavojingas. „Gelbėdamas kitą žmogų, pats turi numatyti situaciją ir tinkamai pasielgti, – kalbėjo skyrininkas. – Juk mes einame ten, kur kiti neina. Plungės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbu jau keturiolika metų ir per tą laiką nežuvo nė vienas mūsiškis. Tai daug ką pasako.“
Didžiausi gaisrai, kuriuose jam teko dalyvauti – „Vičiūnuose“ ir miško gaisras Kuršių nerijoje. Vytautas Gedrimas sako, kad ten vaizdas buvęs… tarsi po atominio karo. Jis dalyvavo ir operacijoje, kai iš Platelių ežero buvo traukiamas vestuvininkus skraidinęs ir nuskendęs malūnsparnis. Tą dieną, kai buvo iškelti nuskendę vestuvininkai, jis nedirbo, o štai malūnsparnį teko iš vandens traukti. Teko ir ne vieną šunį iš kanalizacijos šulinio kelti, ir kitus gyvūnus iš įvairių situacijų gelbėti.
Vytautą ir Daivą sieja ne tik vyro ir žmonos priesaika bei pareigos, bet ir pomėgis keliauti bei muzika. Nuo jaunystės Vytautas Gedrimas folkloro ansamblyje „Gondinga“ armonika grojo. Prikalbino ir Daivą, kuri ir dainavo, ir šoko. Kartu su ansambliu juodu ne tik Lietuvą apkeliavo, bet ir užsienio valstybėse teko pabūti. Kai ėmė stigti laiko šeimai, pasitraukė iš ansamblio. Abu. Ar jis nesigaili taip pasielgęs? Ir vėl vietoj atsakymo – šypsena.
Ko jau ko, bet santūrumo šiam gelbėtojui galėtų pavydėti jau minėto serialo herojai, kurie filme ne tik savo įdegusius kūnus bei galingus raumenis demonstruoja, bet ir liežuviu nemažai mala. O dėl ansamblio… Matyt, gailisi, bet kad tų darbų niekada nepritrūksta, nors Daivą dabar kartais Indrė pavaduoja. Mergaitė broliui ir tėvams valgyti paruošia. Skaniai. Ir prie namų ruošos prikimba. Tiesa, tik tada, kai paruošia pamokas ir, žinoma, kai pati sugalvoja pagelbėti mamai.
Neseniai 40-metį atšventęs Vytautas Gedrimas sako: jeigu reikėtų vėl rinktis profesiją, pasirinktų tą pačią. Jam patinka jo darbas, komanda, kurioje yra aštuoni žmonės – du ekipažai. Patinka sukarinta tvarka. Būtent tada, kai priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba buvo sukarinta, jis ir pradėjo čia dirbti. Tai, kad jo komanda šauni, ir kad vyrai kuo puikiausiai sugyvena, buvo galima spręsti iš jų geraširdiškų juokelių, kai gelbėtojui teko pozuoti mūsų fotokorespondentui. Pats mėgstantis sukinėtis su kamera ir filmuoti kitus, Vytautas šį kartą prieš objektyvą tikriausiai prakaitavo daugiau negu gaisro metu.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...