Pulkininko kovų ir kančios kelias (1)

Pulkininko kovų ir kančios kelias (1)Neseniai atsisveikinome su garsia kraštiete, avarijoje tragiškai žuvusia Alina Plechavičiūte-Veigel. Prieš kelis mėnesius šių eilučių autorei besilankant Plechavičių sodyboje Kalniškių kaime, garbaus amžiaus sulaukusi, tačiau stebėtinai žvali ir šviesios atminties namų šeimininkė atviravo, kad į Lietuvą sugrįžo ir tėvų sodybą atstatė vedama vienintelio tikslo – noro išsaugoti giminės atminimą. Šiandien galime būti tikri, kad šis noras išsipildė su kaupu. Apie tai byloja ir tuoj po A. Plechavičiūtės-Veigel žūties redakciją pasiekęs žurnalisto, kolekcininko Viliaus Kavaliausko siūlymas Plungėje surengti istorinių Alinos tėvelio Aleksandro Plechavičiaus nuotraukų parodą. V. Kavaliauskas taip pat maloniai sutiko, kad „Žemaityje“ publikuotume dar niekur neskelbtą informaciją apie A. Plechavičiaus gyvenimą, tardymus ir tremtį bei mirtį toli nuo gimtinės, jo artimųjų prisiminimus. Ši medžiaga bus išspausdinta V. Kavaliausko knygos „Lietuvos karžygiai“ būsimuose tomuose. Remdamiesi ja siūlome skaitytojams rašinių ciklą apie daugeliui mažai žinomą generolo Povilo Plechavičiaus brolį, Alinos Plechavičiūtės-Veigel tėvelį Aleksandrą, kuris į istoriją įėjo kaip narsus kovotojas, nukankintas už savo įsitikinimus.


Du broliai, du likimai

Aleksandras Plechavičius gimė 1897 metų gegužės 13 dieną Mažeikių apskrities Židikių valsčiaus Bukončių vienkiemyje Igno Plechavičiaus ir Konstancijos Bukontaitės šeimoje. Aleksandras buvo trečias iš vienuolikos vaikų. Daugeliui geriau žinomas jo brolis, Žemaitijos partizanų rinktinės ir 1926 m. perversmo vadas generolas Povilas Plechavičius, septyneriais metais vyresnis už Aleksandrą. Abiejų brolių likimai – skirtingi, tačiau jų keliai ne kartą pynėsi.
Pirmojo pasaulinio karo metu broliai tarnavo Rusijos kariuomenėje (iki tol Aleksandras Latvijoje mokėsi provizoriaus amato, Povilas Rusijoje baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą), o 1918-ųjų liepą abu, jau tapę karininkais, grįžo į tėviškę, kur apie juos ilgai neturėta jokių žinių. Gimtinėje ir apylinkėse rado siaubingą padėtį: Rusijos pavyzdžiu Skuode, Salantuose, Plungėje ir kituose miesteliuose kūrėsi bolševikų komitetai, žudynėmis, teroru ir plėšimu bandę įtvirtinti savąją valdžią.
Karinę patirtį turintys broliai, vietinių gyventojų remiami, ėmėsi organizuoti pasipriešinimo būrius. P. Plechavičius buvo paskirtas Sedos apskrities vadu ir gavo įgaliojimus Žemaitijoje organizuoti miliciją, komendantūras, savigynos būrius ir vietinę administraciją. Aleksandras tapo jo padėjėju. Tais pačiais metais broliai savanoriais įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.
Vėliau ne vienas to meto įvykių liudininkas pasakojo apie Povilo narsą ir ryžtingus veiksmus. Kai bolševizmo pavojus buvo numalšintas, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Gindamasis teisme jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte.“ Kaltinamasis buvo išteisintas.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus Ordinu

Panašu, kad ne ką mažiau kovose prieš bolševikus pasižymėjo ir Aleksandras. Išlikęs ne vienas pasakojimas apie jo drastiškus išpuolius dažnai prieš daug didesnes priešų pajėgas. 1920 m. A. Plechavičiui suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o metų pabaigoje – ir kapitono. 1925 metais jis buvo pakeltas į majorus,
1928 m. – į pulkininkus.
Respublikos Prezidento 1927 m. aktu pulkininkas leitenantas A. Plechavičius „už atsižymėjimą 1919 metų kovose su bolševikais ir vokiečių spartakais, jam būnant Sedos-Mažeikių komendanto padėjėju, apdovanotas pirmosios rūšies 3-iojo laipsnio Vyties Kryžiaus Ordenu.“ 1928 m. jam suteiktas kūrėjo-savanorio statusas bei įteiktas Savanorio medalis. Be to, A. Plechavičius dar apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1933 m.) ir DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinais (1928 m.), Nepriklausomybės (1928 m.), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929 m.) medaliais.

 Papiktino Hitlerį

Prie A. Plechavičiaus gyvenimo vingių ne kartą grįšime kituose ciklo rašiniuose, o šįkart trumpai apžvelkime, kaip susiklostė jo brolio Povilo likimas. Istorikų kontraversiškai vertinamas P. Plechavičius tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo kapitonu, baigė generolu leitenantu. Svarbi data jo biografijoje – 1924-ųjų metų perversmas Kaune, kurio dėka buvo įtvirtinta autoritarinė Antano Smetonos valdžia. Perversmui sėkmingai vadovavo P. Plechavičius. 1929 m.
generolas prieš jo valią buvo išleistas į atsargą. Pirmosios bolševikų okupacijos metais jis pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vėl grįžo į Lietuvą, sutiko vadovauti vokiečių remiamai Vietinei rinktinei, turėjusiai ginti Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos. Atsisakęs vykdyti vokiečių reikalavimą rinktinę perduoti jų valdžiai, 1944 m. gegužės 15 d. kartu su kitais rinktinės štabo nariais buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Alina Plechavičiūtė-Veigel yra pasakojusi apie vokiečių archyve aptiktą Adolfo Hitlerio laišką Henrikui Himleriui, kuriame fiureris piktinosi: koks kvailys galėjo duoti šautuvus lietuviams?!
Paleistas P. Plechavičius
1949 m. išvyko į JAV, kur gyveno daug jo artimųjų. Gyvendamas Čikagoje generolas aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Ka-
zimiero kapinėse Čikagoje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...