Muzikos virtuozo gatvėse neatpažįsta

Muzikos virtuozo gatvėse neatpažįsta„Džiaugiuosi, kad niekas manęs gatvėje nepažįsta, ramiai sau vaikštinėju ir niekas pirštais į mane nerodo“, – juokiasi žymiausias šalies saksofonininkas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas ir daugybės tarptautinių džiazo festivalių dalyvis Petras Vyšniauskas. Iš Plungės kilęs muzikantas yra koncertavęs bene pusėje pasaulio šalių, turėjo daugybę pasiūlymų sudaryti pelningas sutartis ir ten likti ilgam. Bet kad paliktų Lietuvą?



Paklūsta daugybė instrumentų

Petras Vyšniauskas neseniai Vilniaus rotušėje surengė koncertą, kurio afišos skelbė, kad jis skirtas kūrybinio darbo 50-mečiui. „Gal čia kokia klaida“, – paklausiau jaunatviškai atrodančio, tądien 53-ejus atšventusio saksofonininko. Pasirodo, ne. Mat Vyšnia, kaip jį vadina draugai, groja… nuo trejų metų.
Tai buvo Žemaitijoje, jo gimtojoje Plungėje. Augo jis muzikanto šeimoje, tad vaikas, ko gero, groti išmoko anksčiau, negu pradėjo vaikščioti. „Kai suėjo treji, tėvai pasodino mane ant namo slenksčio ir liepė groti armonika. O man tai buvo didžiulis malonumas. Žiūrovų ir klausytojų iš aplinkinių namų susirinkdavo visai nemažai. Ir atlygio gaudavau. Kas metė pinigėlių, kas vaišino saldainiais. O man kas? Grojau vėliau ir kitais instrumentais. Tai buvo mano pirmieji koncertai.“ Beje, mažojo muzikanto mama už tuos surinktus pinigėlius nupirko du krėslus. Vėliau Petras juos atsivežė į Vilnių.
Groja muzikantas visais pučiamaisiais instrumentais, akordeonu, o dar neseniai nustebino muzikos gerbėjus, nes puikiai skambina ir fortepijonu.

Grįžtamasis ryšys

Negyvena vien tik prisiminimais. Groja labai daug kur, važinėja po pasaulį, vyksta į festivalius Lietuvoje, tiesa, ne į visus, nes jų dabar yra labai daug. Pasaulyje žinomas saksofonininkas, grojęs su džiazo virtuozais Vladimiru Čekasinu, Viačeslavu Ganelinu, Vladimiru Tarasovu, Klausu Kugeliu (Vokietija) ir daugybe kitų, kurio kūryba įrašyta į daugybę plokštelių, netikėtai sako: „Man smagiausia važinėti po Lietuvą skersai ir išilgai, po muzikos mokyklas ir matyti, kaip dygsta kitados pasėtos džiazo sėklytės, kaip jos auga. Vaikai pasiūlo improvizuoti kokia nors tema ir aš tai darau su malonumu, o jeigu turiu ūpo, tai dar ir pašvilpauju.“ Beje, jaunimą ir kitus žmones, su kuriais Petras susitinka, žavi ir jo žemaitiškas humoro jausmas. „Nuoširdumas bendraujant turi grįžtamąjį ryšį. Jiems gera su manimi, o man – su jais. Jie dar nėra įklimpę į visą tą mėšlą, iš kurio mūsų tauta sunkiai kapstosi“, – sako P. Vyšniauskas.
Iš kur garsusis maestro turi laiko tokiems pasivažinėjimams po Lietuvą? Pasak jo, kartais pauzė tarp nuolatinių kelionių po pasaulį yra reikšminga, panašiai kaip ir muzikiniame kūrinyje.

Dygsta sėklytės

Gegužės pabaigoje vykusiame tarptautiniame Kauno džiazo festivalyje publika nustebo pamačiusi saksofono virtuozą grojantį su Anykščių muzikos mokyklos mokiniais. Puikiai grojo, susilaukė ovacijų, o maestro laimingas šypsojosi ir dėkojo jauniesiems pūtikams. Beje, Petras juokiasi iš to pučiamųjų instrumentų muzikams prigijusio epiteto. „Mano pūtikai tokie, kad jie tikrai niekada „nepūs“ žolės, nebus narkomanai ar chuliganai. Jie turi savo mėgstamą užsiėmimą – muziką.“ P. Vyšniauskas didžiuojasi ir savo septyniais studentais, kuriems jis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Man labai svarbi jaunoji muzikų karta. Tai šaunūs jauni žmonės, – sako jis. – Ir visai nematau nieko blogo, jeigu jie pirmiausia užsidirbs pragyvenimui grodami vestuvėse ar raitydami nostalgiškas melodijas per laidotuves. Juk reikia jiems ką nors valgyti. Be to, tai labai gera praktika. Aš irgi per gyvenimą esu grojęs keliuose šimtuose vestuvių. Tik laikiausi įstatymo: kai dirbi – negerk!“
Kodėl Petras susidraugavo būtent su Anykščių jaunaisiais muzikantais, nuspėti nesunku. Mat ten, gražiame gamtos kampelyje, yra jo sodyba, kurioje jis mėgsta būti ne tik vasarą. O repetuoti pasiprašė į Anykščių muzikos mokyklą, ten ir susipažino su puikiu pedagogų kolektyvu ir gabiais muzikai vaikais.

Apie savus nesigiria

Su žmona Dalia P. Vyšniauskas kartu jau daug metų, bet į kalbas apie tai, kaip jiedu susipažino, kada pirmą sykį pasibučiavo, kur šventė vestuves, nelinkęs leistis. „Nenoriu pigaus populiarumo, į televizijos žvaigždes ir gyvenimo būdo laidas nesiveržiu. Savo muzikai reklamos nedarau. Kas nori jos paklausyti, patys susiranda. Todėl man ramu eiti gatve, apsipirkti parduotuvėje. Niekas nekabina, nekalbina. Gal tapsiu populiarus tada, kai parašysiu knygą, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalba pašnekovas. – Gal ten širdį ir atversiu.“
Petras tikina, kad jis namuose negroja, bet muzika ten skamba. Jo žmona – muzikos pedagogė, sūnus Dominykas, kaip ne kartą rašėme, taip pat puikiai groja, kartais ir su tėvu. Vyras prasitarė, kad ir jo dukra tęs šeimos muzikines tradicijas. „Ji gražiai dainuoja ir savo ateitį sieja su scena, –
sakė saksofonininkas. – Juk ji iš Vyšniauskų giminės – „vyšniukė“. Draugas jai padovanojo vyšnaitę, man teko pasodinti ją sodyboje.“
Tarp P. Vyšniausko draugų nemažai ne muzikantų. Pasak jo, bendraudamas su dailininkais, architektais ir net techninių specialybių žmonėmis jis suvokia, kaip kiti supranta muziką, kas jam įdomu, ko reikia publikai. „Jeigu tik sukiesi tarp muzikų ir nieko daugiau nematai, pasaulis yra pilkas ir neįdomus. Man labai patinka paprasti žmonės, kurie negalvoja tik apie tai, ar juos kas mato, atpažįsta. Tokių žmonių sutinku periferijoje. Smagu pabendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimą. Kad ir kaip būtų keista, jiems džiazas patinka. Esu daug paprastų žmonių sudominęs savo grojimu.“

Nostalgija „Neringai“

Susitikti džiazo virtuozas pasiūlė „Neringos“ restorane, sovietmečiu ir kiek vėliau menininkų bohemos mėgtoje vietoje. Su ja Petrą sieja malonūs prisiminimai. Juo labiau kad tai buvo jaunystėje, kai jam tebuvo 25-eri. „Groti „Neringos“ kavinėje man pasiūlė amžiną atilsį Liudas Šaltenis. Ten steigėsi savotiškas džiazo klubas. Pamenu, grodavome kiekvieną vakarą, išskyrus pirmadienius, po 4 valandas. Kitą dieną atėjęs matau, kad mūsų koncertiniai rūbai permirkę prakaitu tiesiog stovi lyg kokie cementiniai. Buvo puiki ištvermės ir mąstymo mokykla. Labai džiaugiuosi, kad tada sutikau daug įdomių žmonių, su kai kuriais iš jų draugauju iki šiol. O uždarė mus dėl to, kad nepadėjome klestėti kavinei, nes lankytojai išsižioję klausydavo džiazo, o užsisakydavo paprastai tik puodelį kavos ar mineralinio vandens.“
Taigi ir tuomet džiazas pralaimėjo prieš popsą. Bet dėl skonių ginčytis sunku. Taip buvo ir tada, ir dabar. Bet vis dėlto džiazo gerbėjų daugėja, o tai muzikantą ir pedagogą džiugina.

Ne visas daineles išdainavo

Pasak P. Vyšniausko, šie metai ypatingi, nes jis pradeda koncertinės veiklos 50-metį. 40 metų, kai groja saksofonu. Ir dar 20 metų, kai koncertuoja su Veronika Povilioniene, 20 metų, kai groja su vokiečių būgnininku K. Kugeliu. Tad progų švęsti šiemet – kiek tik nori. Beje, muzikų bohema visada mėgdavo smagiai švęsti festivalių atidarymus, jubiliejus ir panašiai. „Na, aš nebuvau šventas, tačiau jau daug metų negeriu. Ir rūkyti buvau metęs, bet štai ne taip seniai sutraukiau kelias cigaretes. Gal čia kaltas jaudulys prieš tas sukaktis“, – sakė vyras. O į provokuojantį klausimą, ką darytų, jeigu taptų kultūros ministru arba patektų į Seimą, saksofonininkas šyptelėjęs atsakė: „Kad aš dar neišdainavau visų dainelių. Ne kiekvienas žinomas menininkas ar mokslininkas gali sugebėti būti geru vadovu ar politiku. Tai sakiau dar prieš penkiolika metų. Siuvėjas turi siūti, kirpėjas – kirpti, muzikantas turi groti, o menininkas turi „daryti“ meną.“Petras Vyšniauskas yra sulaukęs įvairių viliojančių pasiūlymų, bet niekada nesusiviliojo dideliais pinigais, nes jam sąžinė neleido eiti ten, dėl ko jis bent minutę suabejojo, ar sugebės. „Kai kiekvienas iš mūsų sėdės savo rogėse, visiems bus gerai, o kai įsiropščia ne ten, kur jam dera, kenčia ne tik jis, bet ir daugybė kitų žmonių. Dėl to mūsų šalyje klesti bėgimo
sportas. Turiu galvoje bėgimą į užsienį. Na, bet tai sudėtingi dalykai ir su gabiais menininkais taip pat susiję. Bet aš tai nepabėgsiu. Nebijokit! Čia tikrai yra ką veikti. Niekada netikėjau, kad ten, kažkur už miško, yra geriau.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...