Pulkininko kovų ir kančios kelias (2)

Pulkininko kovų ir kančios kelias (2)Tęsiame pasakojimą apie pulkininką Aleksandrą Plechavičių: šįkart – apie metus, praleistus atsargoje kartu su šeima, sodyboje Kalniškių kaime, Plungės rajone. Išlikę garsios mūsų kraštietės Alinos Plechavičiūtės-Veigel prisiminimai apie tėvelį, kuriuos ji užrašė žurnalistui, kolekcininkui Viliui Kavaliauskui, o šis mielai sutiko, kad jie būtų publikuoti „Žemaičio“ puslapiuose.


Pirmoji netektis

1922 metais A. Plechavičius vedė Tytuvėnų vaistininko dukterį Zofiją Petžkevičiūtę (1897-1930), kuri kaip kraitį gavo sodybą Kalniškių kaime. Jiedu susilaukė dviejų vaikų: dukros Alinos (1923-2010) ir sūnaus Tado (1924-1942). „1933 metų rugpjūčio 30 dieną dėl prastos sveikatos pats pasitraukė iš kariuomenės. Pasidarė ūkininku savo žmonos ūkyje, 4 kilometrai nuo Plungės, Kelpšiškėse. Rovė kelmus, nes norėjo turėti daugiau ariamos žemės. Sedoje nupirko seną vandens malūną (statytą 1740 metais), jį modernizavo, įrengė elektros stotį. Nuo tada Sedos miestelis turėjo elektrą, o pats pulkininkas – dar daugiau skolų. Nors atsargos pulkininkas gavo 600 litų pensiją, visa šeima turėjo išmokti taupyti“, – rašo
V. Kavaliauskas.
Nepriteklius ir sunkius ūkio darbus jauna šeima pakėlė be didelio vargo. Abu vaikai augo matydami laimingus, gražiai sutariančius tėvus. Deja, šeimyniniu gyvenimu A. Plechavičius džiaugėsi tik aštuonerius metus. 1930-aisiais šeimą ištiko pirmoji nelaimė – nuo difterito mirė Zofija. Vėliau Alina Plechavičiūtė-Veigel pasakojo, kad ištiktas netekties tėvelis norėjo nusišauti. Nuo šio žingsnio jį sulaikė artimieji. Daugiau A. Plechavičius nevedė, nors namuose liko du mažamečiai – septynerių Alina ir šešerių Tadas. Į ūkį parsivesta šeimininkė Jadvyga Bružienė motinos neatstojo, tad prasidėjus mokslo metams vaikai apsistodavo tai pas vieną, tai pas kitą močiutę.

Svarbios pamokos

Išlikę šie Alinos Plechavičiūtės-Veigel užrašyti prisiminimai apie tėtį: „Iš tėvelio niekada negavome lupti, bet buvome tikri, kad tas vieną sykį gali atsitikti. Mums jis buvo tikrai geras, bet nepaikino. Sakydavo, kad dirbti reikia išmokti nuo mažens. Jeigu kada su broliu būdavome nemandagūs su ūkio darbininkais, turėdavome eiti atsiprašyti ir pabučiuoti į ranką.
Tėvelis labai mėgo žirgus ir džiaugėsi, kad mes su broliu greitai išmokome joti. Taip pat mėgo medžioklę. Nuo mažens ir kaip paauglė mėgdavau sėdėti tėveliui ant kelių, glostyti jo barzdą ir ūsus. Jis žiūrėdavo į mane su lengva šypsena. Ir dabar dar jaučiu, kaip artimi tada vienas kitam buvome.
Besimokant visada sakydavo, kad mokytis yra mūsų svarbiausia pareiga. Man liepdavo per atostogas mokytis virti. Sakydavo, kad moteris, kuri nemoka virti, yra nedaug tikusi. Ją reikia į patranką įkišti ir iššauti.“
Matyt, šios pamokos nenuėjo perniek, nes net ir paskutinėmis gyvenimo dienomis, pasiramsčiuodama lazdele, Alina Plechavičiūtė-Veigel žvitriai sukosi virtuvėje: virdavo pietus ir vakarienę sodyboje plušantiems darbininkams, o netikėtai užklydusius svečius vaišindavo gardžiais pyragais ir pačios užraugta gira.

„Matai, mūsų niekas nenugalėjo“

Antrą kartą šeimos rimtį sudrumstė bolševikų okupacija. 1940-ųjų liepos 11 dieną, pasiėmęs turimas santaupas, Aleksandras su broliu Kazimieru patraukė Rytprūsių link. Negalėję kirsti sienos grįžo į Kauną: ten pas seserį tuo metu gyveno jų mama. Paėmę ją broliai ketino pasiekti Tytuvėnus, bet Raseiniuose buvo suimti. Vyrai buvo uždaryti į kalėjimą, o jų motina pavaryta šalin.Po šių įvykių rusai konfiskavo Plechavičių sodybą Kalniškiuose. Vaikai, prisiglaudę pas močiutę Tytuvėnuose, daugiau apie savo tėtį negirdėjo. Apie tai, kad jis mirė iš bado Petropavlovsko kalėjime, Alina Plechavičiūtė-Veigel sužinojo tik 1991-aisiais, Kretingoje suradusi Juozą Latožą, su jos tėveliu Aleksandru nuėjusį visą katorgos kelią.„Tėvelio siela nemirė – gyvena kartu su manimi ir padeda man atstatyti jo mylimą sodybą, kuri okupacijos metu buvo visiškai sunaikinta. Garbingoje vietoje stovi ir paminklas tėveliui Aleksandrui. Per jo atidengimą Lietuvos kariuomenė labai įspūdingai pagerbė jo atminimą. O aš, po pasaulio klajonių grįžusi namo, sakau savo tėčiui – matai, mūsų niekas nenugalėjo, mes laimėjome,“ – rašė Alina.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...