Pulkininko kovų ir kančios kelias (4)

Pulkininko kovų ir kančios kelias (4)Tęsiame pasakojimą apie pulkininką Aleksandrą Plechavičių, generolo Povilo Plechavičiaus brolį ir Alinos Plechavičiūtės-Veigel tėvelį. Toliau, remdamiesi žurnalisto ir kolekcininko Viliaus Kavaliausko surinkta medžiaga, kuri bus spausdinama knygos „Lietuvos karžygiai“ būsimuose tomuose, apžvelgsime paskutiniuosius pulkininko gyvenimo metus – tremtį Petropavlovske ir tragišką mirtį.



Kelionė į
„mirties duobę“
1941 metų birželį, po metų kalinimo ir žiaurių tardymų Raseinių kalėjime, A. Plechavičius kartu su kitais kaliniais buvo atgabentas į Panevėžio traukinių stotį. Suimtieji buvo suvaryti į traukinį, kuris po poros dienų alinančio laukimo pajudėjo Sibiro link. Nuvežti į Vorkutą kaliniai buvo skirstomi. Pulkininkas kartu su broliu Kazimieru ir kitais buvo vežamas pro Magnitogorską į Petropavlovsko kalėjimą Šiaurės Kazachijoje, prie Išimo upės. Kalėjimą, vadinamą „mirties duobe“, pasiekė 1941 metų spalio pradžioje.
Maistas čia buvo blogas. Kaliniai buvo išbadėję, o parazitai siurbė paskutinį kraujo lašą. Kalėjimo patalpos buvo nekūrenamos, miegoti reikėjo be pasiklojimo ir be užsiklojimo. A. Plechavičius, gerdamas vandenį su druska, juokaudavo, jog tai –
delikatesas iš „Trijų Milžinų“ restorano. Iš pradžių, kol sveikata leido, jis kiek sportavo. Sykį mėgino pabėgti, bet buvo sugautas. Gretimoje kameroje kalėjo ir pulkininko brolis Kazimieras, miręs badu anksčiau už jį.
Plačiau apie Petropavlovsko kalėjimą yra rašęs Juozas Latoža, su pulkininku buvęs iki pat paskutinės minutės: „Pats kalėjimas senas, dar Jekaterinos statytas, apleistas, be langų – jų angos lentomis užkalinėtos. Krosnių kamerose nebuvo, grindyse – sušalęs purvas. Atvedę įsakė gultis ant sušalusios žemės. Du vyrukai pradėjo prašyti šiaudų, tai juos išvedė į koridorių ir mušė tol, kol tų šiaudų jau nebenorėjo. Man pirmą naktį teko nakvoti karceryje, ne už bausmę, o šiaip ten uždarė. Vėliau sužinojau, kad į tą karcerį pakliuvę daugiau kaip du mėnesius neišgyvena – ištinsta ir miršta. Tame karceryje yra grotuota skylė viršuje ir skylė su geležinėmis pertvaromis apačioje, nuolat traukia skersvėjis. Pastato išrengtą, basą ant tos skylės, tai žmogus su šalčiu kovodamas juda, šokinėja, kol jėgos išsenka. O nugriuvusį, leisgyvį užpuola žiurkės. Vienas mūsų iš karcerio išėjo žiurkių neapgraužtas, bet po dviejų savaičių mirė.“
Tardytojus labiau domino Povilas Plechavičius
Nemažai informacijos apie
A. Plechavičiaus tremtį yra surinkęs V. Kavaliauskas. Pasak jo, Lietuvos ypatingajame archyve saugoma A. Plechavičiaus baudžiamoji byla, užvesta Petropavlovske tik 1942 metų kovo 17 dieną – beveik metus pulkininkas buvo laikomas be jokio kaltinimo. Byloje yra tik pirmi tardymai iš Raseinių kalėjimo, kuriuos vedė NKVD tardytojas Dovydas Levinas. Tiesa, tardytojus daugiau domino suimtojo brolis generolas Povilas Plechavičius, 1926 metais gruodžio mėnesį įvykdyto perversmo aplinkybės.
„Kad formalų kaltinimą (daugiau aukštesniajai valdžiai, nei dėl teisybės) būtų kuo paprasčiau sulipdyti, į pulkininko kamerą įkišo šnipelį – kažkokį Rygoje tarnavusį kuopos viršilą Ivaną Smirnovą (kalėjusį Petropavlovske už… automobilio avariją). Vėliau šio tipo parodymais buvo surašytas kaltinimas: „Būdamas kalėjime,
užsiėmė antitarybine agitacija, skleidė prasimanymus apie tarptautinio proletariato vadą draugą Staliną, šmeižė Raudonąją armiją ir gyrė Vokietijos fašistinę kariuomenę.“ Kai reikėjo pateikti kaltinimo procedūrai reikalingą Aleksandro Plechavičiaus ir Ivano Smirnovo akistatą, tebuvo įrašyta, kad jis jau „išvykęs į Raudonąją armiją.“
Jau per keturias dienas kaltinamoji išvada buvo baigta. 1942 metų kovo 21 dieną buvo nutarta perduoti bylą vadinamajai „troikai“ – Ypatingajam pasitarimui prie TSRS Vidaus reikalų liaudies komisaro. Išvadoje įrašyta ir rekomendacija – sušaudyti. Bet formaliai karininko nuteisti nespėjo.
KGB archyve surastoje byloje skelbiama oficiali versija – A. Plechavičius mirė 1942 metų gegužės 6 dieną 9 valandą ryto kalėjimo ligoninėje. Tik štai ligoninės tame kalėjime net nebuvo…
Nežinia kodėl iš Maskvos atėjo primygtinis nurodymas skubiai išsiųsti dokumentuotą apie suimtojo A. Plechavičiaus mirties priežastį. Akte, kurį pasirašė kalėjimo ligoninės felčeris Kulbis (gal lietuvis ar latvis?), nurodyta: „raumenų išsekimas“ ir „širdies dekompensacija“, – rašo V. Kavaliauskas.
Yra tokia bado liga
Tikslesnis yra tos pačios kameros kalinio Juozo Latožos pasakojimas: „Yra tokia bado liga, kai visiškai nenori valgyti. Kas ja nėra sirgęs, menkai tepažino bolševikinį „rojų“. Visaip stengiausi palaikyti savo bičiulį Plechavičių: masažavau, trindavau, nuo to jam valandėlę lengviau būdavo. Jis jau nieko nebegalėjo valgyti, savo davinį – balandos dubenėlį – atiduodavo man. Todėl dar laikiausi. O mano bičiulis buvo visas išburkęs, ypač pilvas.
Paskutinį kartą nueiti į vadinamąją pirtį kiek galėdamas jam padėjau. Bet pirtyje jis sukniubo, pargriuvo ant akmeninio grindinio. Prišokę prižiūrėtojai kelis kartus paspyrė jį kareivišku batu, kad keltųsi, bet jis nebeatsikėlė. Labai skaudu buvo palikti ant šaltų grindų tokį garbingą lietuvį, tauriaširdį tėvą. Jis buvo mano kelionės draugas nuo Raseinių iki baisiojo Petropavlovsko. Jam buvo 45-eri.
Aleksandras Plechavičius visada mus drąsino, guodė, sakydamas: „Iškęsim, vyručiai, atsilaikysim! Juodasis maras praeis. Juk negali tamsiosios jėgos amžiais žmoniją naikinti.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...