Gerąjį gydytoją primena kiekvienas cukraus šaukštelis

Gerąjį gydytoją primena kiekvienas cukraus šaukštelisPraėjusių metų lapkričio pradžioje prie Plungės Vytauto gatvės 14-ojo namo atidengta atminimo lenta, skirta pagerbti kadaise šioje vietoje stovėjusiame name gimusiam gydytojui Borisui Efrosui. Apie garsųjį Vilniaus chirurgą, 1958-aisiais sėkmingai atlikusį pirmąją Lietuvoje širdies operaciją, ir šiandien gali išgirsti netikėčiausių pasakojimų. Ne vieną ir ne dvi istorijas apie tikra legenda jų šeimoje tapusį „gerąjį gydytoją Efrą“ papasakojo Plungės „Pulso“ klinikoje dirbanti gydytoja pediatrė Ramutė Matevičienė. Prisiminimais pasidalino ir Plungėje prieš metus apsilankiusi jo žmona Tatjana Efros. Moteris Plungės viešajai bibliotekai padovanojo kruopščiai devynerius metus po vyro mirties saugotą vertingą jo dokumentų archyvą.



Širdies chirurgijos pradininkas

Plungėje chemiko ir gydytojos stomatologės šeimoje 1914 m. lapkričio 1 d. gimęs medicinos mokslų daktaras Borisas Efrosas laikomas širdies, taip pat stemplės bei plaučių chirurgijos pradininku Lietuvoje. Daugiau nei trisdešimt metų jis dirbo Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje, vadovavo jos chirurgijos skyriui. Atliko daugiau kaip 12 tūkst. operacijų, išmokė operuoti 25 chirurgus, kūrė dokumentinius, mokomuosius filmus apie operacijas, paskelbė daug įvairių publikacijų, skaitė pranešimus konferencijose.
Aštuonerius metus B. Efrosas ruošėsi atlikti pirmąją Lietuvoje širdies operaciją – mitralinę komisūrotomiją, nuo kurios prasidėjo Lietuvos širdies chirurgijos raida. Nei modernios gyvybę gelbėjančios aparatūros, nei šioje srityje patyrusių profesorių tuo metu nebuvo, o Geležinkelininkų ligoninė nebuvo nei klinikinė, nei universitetinė, tačiau B. Efroso vadovaujama operacija pavyko sėkmingai. Ligonis po jos išgyveno 25-erius metus.
Likimo ironija: chirurgo darbą B. Efrosas turėjo palikti dėl paties širdies negalavimų. Tatjana Efros savo prisiminimuose yra užrašiusi, koks skausmingas jam buvęs šis žingsnis. Po to gydytojas daugelį metų vengė užeiti į chirurginį skyrių ir operacinę. Vėliau B. Efrosui diagnozuotas vėžys, bet net ir būdamas silpnas jis vis dar konsultuodavo ligonius. Mirė 2001 m. birželio 5 d., eidamas 87-uosius metus. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Netikėtas atradimas

Žinutę laikraštyje apie atidengtą lentą šiam garsiam žmogui atminti perskaičiusi gydytoja pediatrė Ramutė Matevičienė akimirkai neteko amo. Tikru atradimu tapo žinia, kad žmogus, išgelbėjęs jos tėvelio gyvybę ir nulėmęs jos pačios likimą, gimė ir augo Plungėje, vaikščiojo šio miesto gatvėmis. „Kaip kiti vaikai prašo tėvų pasekti kokią pasaką, taip mes trys vis prašydavome tėvelio papasakoti apie gydytoją Efrą. Žinojome, kaip jis atrodo, vaikšto, kaip mėgsta atsiraitoti chalato rankoves. Matyt, dėl to, kad užaugau su šiais pasakojimais, visada žinojau, jog ir pati būsiu gydytoja. Ir kai galiausiai iš ketvirto karto įstojau į mediciną, pirmiausia susiradau tokį chalatą, kokį, kaip pasakojo tėvelis, nešiojo gydytojas Efrosas“, – pasakojo R. Matevičienė. Moteris pati niekada nematė garsiojo chirurgo, tačiau begalę kartų girdėjo apie jį pasakojant Radviliškyje gyvenantį dabar jau garbaus amžiaus tėvą Romaną Hincą.
1954-aisiais dvidešimtmetis radviliškietis R. Hincas važiuodamas motociklu su draugu patyrė sunkią avariją. Motociklą vairavęs draugas žuvo iškart, o R. Hincas, sunkiai sužeistas ir kraujuodamas, visą naktį išgulėjo pakelės griovyje. Vaikinus partrenkusi kariška mašina nurūko nė nestabtelėjusi. Rytą keliu važiavęs ūkininkas išgirdo dejuojantį vaikiną ir nugabeno jį į Radviliškio ligoninę. Iš čia sužeistasis buvo perkeltas į Šiaulius, vėliau specialiai prijungtu krovininiu vagonu nugabentas į Vilniaus geležinkelininkų ligoninę. Daug kairės kojos ir rankos lūžių patyrusiu R. Hincu ėmė rūpintis šios ligoninės chirurginio skyriaus vadovas Borisas Efrosas.

Ne tik operavo, bet ir maitino cukrumi

Gydytojas kelis kartus operavo vaikino galūnes, taisė netaisyklingai sugijusius lūžius. Du mėnesius Geležinkelininkų ligoninėje išbuvusiam R. Hincui labiausiai įstrigo gydytojo rūpestingumas, atsidavimas savo darbui, paprastas bendravimas su ligoniais. Beveik anekdotu tapo istorija apie tai, kaip vienas valdininkas bandė perspėti B. Efrosą, kad jo skyriuje guli labai aukšto rango žmogus ir būtina jam parodyti didžiausią dėmesį. Į tai chirurgas atkirto, kad jo skyriuje guli ir garvežio mašinistas, kuriam patikėta šimtų žmonių gyvybė, tad dar neaišku, kuris iš jų vertesnis dėmesio.
Ne kas kitas, o pats B. Efrosas iki pažastų sugipsuotą R. Hincą kantriai maitindavo cukrumi, kad šis gautų daugiau gliukozės ir kaulai geriau gytų. Saldindamas arbatą
R. Hincas iki šiol mėgsta pajuokauti, kad cukraus iki soties atsivalgė dar jaunystėje. Kartu stebino ir gydytojo reiklumas kitiems. Sesučių netvarkingai sudėtus įrankius jis be didelių ceremonijų nutėkšdavo žemėn. Suprask: ten, kur kovojama už žmonių gyvybes, vietos aplaidumui nėra.
„Tokių istorijų apie gydytoją Efrosą girdėjome ne vieną ir ne dvi. Mūsų šeimoje jis yra savotiška legenda. Tėvelis iki šiol dėkingas gydytojui už tai, kad pastatė jį ant kojų. O juk tais pokario metais gydytojas žydas galėjo nė nežiūrėti į pacientą vokiška pavarde. Nors avarijos padariniai išliko visam gyvenimui, tačiau tėtis niekad nemėgo skųstis. 55-erius metus išdirbo Radviliškio lokomotyvų depe, užaugino ir dorai išauklėjo mus, tris vaikus“, – pasakojo R. Matevičienė ir pridūrė, jog pati, nors niekada taip ir nesutiko garsiojo chirurgo (R. Hincas šeimą sukūrė ir vaikų susilaukė jau po avarijos), tik jo dėka tapo gydytoja. Matyt, vedė noras padėti kitiems, taip atlyginant bent dalelę to gerumo, kurį iš B. Efroso patyrė tėtis.

Padovanojo vyro archyvą

Sužinojusi, jog Plungėje atidengta lenta šiam gydytojui atminti, R. Matevičienė prie jos atvedė tėvelį. Negalėdami rasti žodžių, abu ilgai žiūrėjo į lentoje iškaltą B. Efroso veidą. Praėjusių metų pabaigoje prie šios memorialinės lentos įvyko dar vienas svarbus susitikimas. Į Plungę iš Vilniaus su keliais bičiuliais atvykusi B. Efroso žmona Tatjana Efros prie jos padėjo gėlių, pasivaikščiojo vyro gimtojo miesto gatvėmis. Plungės viešosios bibliotekos darbuotojų pakviesta puodeliui kavos, T. Efros prasitarė sauganti vyro rankraščius, laiškus, apdovanojimus, vaizdo juostas (B. Efrosas sukūrė nemažai medicininių mokomųjų filmų). Besišnekučiuojant gimė mintis, jog šis archyvas turėtų būti saugomas ne kur kitur, o gimtajame gydytojo mieste.
T. Efros sakė nenorėjusi šių jai brangių daiktų atiduoti į centrinį ar kitą sostinės archyvą, nes taip būtų pasmerkusi juos amžiais dulkėti tarp kitų užmirštų dokumentų. O čia, Plungėje, gal kam bus smalsu sužinoti, kokiomis sąlygomis pokario metais dirbo medikai, patys susikonstruodavę reikiamus prietaisus ir išvesdavę teorijas. O gal dabartinė medicina ne taip toli nuo pokarinės? Juk B. Efroso atlikta pirmoji širdies operacija truko
2 valandas – tiek pat, kiek ją atlikdami sugaišta šiuolaikiniai chirurgai.
Kol kas bibliotekos lankytojams eksponuojama tik dalis archyvo – B. Efroso ir jo šeimos nuotraukos, segtuvas su laikraščių iškarpomis, keli iš daugelio garbės raštų, apdovanojimų, keletas asmeninių chirurgo medicininių įrankių ir jo biografija, išleista 2003-iaisiais Vilniuje. Joje –
vos kelios eilutės apie gimtąjį B. Efroso miestą. Šiek tiek informacijos savo prisiminimuose-laiške vyrui, spausdinamame šioje knygelėje, užrašė pati T. Efros: „Visada tvirtinai: kas neigia ir užmiršta praeitį, tas negali turėti ir mylėti dabarties bei ateities. Tu pasakojai man apie savo vaikystę, jaunystę, lankėme tavo gimtąsias vietas, Plungę, rodei man arklides, kuriose stovėjo jūsų artimųjų arkliai. Būdamas gimnazistas, čia praleisdavai savo vasaros atostogas, kurioms pasibaigus, Tave veždavo namo arkliais kinkytu vežimėliu. Čia buvo daržas, sakei, kur ankstų rytą nusiskindavot rasotų agurkų ir iš karto suvalgydavot, ir tada aš supratau, kodėl tu taip mėgsti agurkus.“
Šios kelios eilutės – bene vienintelis rašytinis liudijimas apie tai, kas sieja Plungę su garsiuoju chirurgu. Tačiau tikroji jungtis – žmonės, jo buvę pacientai ir jų artimieji, širdyse nešiojantys padėkos žodžius už išgelbėtas gyvybes.
Kai šis rašinys jau buvo parengtas spaudai, „Žemaitis“ gavo Plungės viešosios bibliotekos vyr. bibliografės Otilijos Juozapaitienės elektroninį laišką, kuriame jo autorė rašo
: „Šiandien kalbėjausi su Tatjana Efros. Ji labai prašė, kad spaudoje būtų paskelbta, jog dabar leidžiamoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ apie dr. Borisą Efrosą nėra net užsiminta. Tai išties yra negerai ir apie tai reikia viešai pasakyti. Galbūt kas nors susipras ir tai bus padaryta enciklopedijos papildymuose. Tarp kitko, apie B. Efrosą buvo rašoma „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1966, T.1). Be viso kito, ten parašyta: „Pirmasis Lietuvoje padarė širdies operaciją širdies ydai pašalinti.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...