Laiko ratą atsukus…

Laiko ratą atsukus...Rytoj 16 valandą Žemaičių dailės muziejuje koncertuos garsi operos solistė plungiškė Giedrė Kaukaitė. Vyresniosios bei viduriniosios kartos plungiškiams Lietuvos nusipelniusios artistės, Lietuvos liaudies artistės, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Giedrės Kaukaitės pavardė labai gerai žinoma. Klasikinės muzikos gerbėjai ją atsimena iš tokių vaidmenų, kaip: Džiuzepės Verdžio operos „Otelas“ – Dezdemona, Džakomo Pučinio operų „Madam Baterflai“ – Čio Čio San ir Mimi operoje „Bohema“, Juliaus Juzelionio „Sukilėlių“ Katrytė ir kitų. Giedrė Kaukaitė vaidino ir dainavo ne viename muzikiniame filme. Negana to, Giedrė Kaukaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, išugdžiusi tokias garsenybes, kaip: Violetą Urmanavičiūtę (Urmaną), Juditą Leitaitę, Audrių Rubežių, Vaidą Vyšniauską ir kitus. Prieš koncertą Giedrė Kaukaitė sutiko atsakyti į kelis „Žemaičio“ klausimus.



– Jūs – mūsų miesto garbės pilietė, mėgiama ir laukiama Plungėje, todėl ir Jūsų nemokamas koncer-
tas – maloni staigmena. Tačiau būtų įdomu sužinoti, gal yra proga ar jubiliejus, kad nutarėte savo gimtinės žmones pamaloninti šiuo koncertu?
– Daugiau nei 40 metų išbuvau scenoje, apvažiavau pusę pasaulio, o daugiau kaip 30 metų dirbau pedagoge Muzikos akademijoje. Ateina metas pažvelgti į laiko rato pradžią, o ta pradžia – Plungėje. Norėčiau, jog gruodžio 18-osios susitikimas būtų savotiška padėka savo krašto žmonėms. Gimtinė – vienintelė ir pati svarbiausia, tad vis brangesni tampa su ja susiję prisiminimai, vis dažniau traukia į ją sugrįžti. Didžiausia dovana man būtų, jeigu koncerte išvysčiau bent keletą Plungės pradinės mokyklos bendraklasių, su kuriais 1949-1954 metais šioje mokykloje mokiausi. Norėčiau susitikti su Grikštaite, Gulbinaite, Rimeikyte, broliais Derkinčiais, Kniezaite, Urnikyte, Steponavičiūte ir visais tais, su kuriais kartu lankėme minėtosios mokyklos pradines klases.
Atsivešiu ir savo derlių: kompaktinių plokštelių, knygą „Iš pedagogo užrašų“, kino juostą „Laiko ratu“, Algimanto Kunčiaus kino ekspromtą „8 min. su Giedre Kaukaite iš ano laiko. 1982 m.“ ir dar ką nors netikėto… Susitikimą ves mano ilgametė bičiulė, muzikologė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.
– Jūs – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė. Sakykite, kai išgirsdavote, jog Jūsų studentas yra iš Plungės, ar virptelėdavo širdis? O ranka gal parašydavo geresnį įvertinimą?
– Be abejo, širdis suvirpėdavo, bet… tapdavau tik griežtesnė. Plungiškiai turi būti geriausi! O nuolaidžiavimas nepadeda.
– Plungiškiams visada įdomu išgirsti, kokius prisiminimus žymūs žmonės išsaugojo apie savo kraštiečius…
– Kartą Plungiškių draugija surengė sueigą labai netikėtoje vietoje – Vilniuje, Akademinio dramos teatro salėje. Tąkart pirmą kartą tiek daug kraštiečių išvydau ne Plungėje. Ir žinote, iškart į akis krito tai, jog visos moterys – labai gražios, o visi vyrai – oho, kokie ne iš kelmo spirti. Tačiau svarbiausia buvo tai, jog mes visi esame krūvoje ir turime nenusakomą mus jungiantį ryšį. Tą jausmą pavadinau… genties jausmu. Esu laiminga, kad patyriau šį išgyvenimą.
– Kokį linksmiausią nutikimą prisimenate iš to meto, kai gyvenote Plungėje?
– Būdama trečioje klasėje… įsimylėjau. Ir ne bet ką, o „herojų“ – patį didžiausią mokyklos padaužą, turėjusį tikrai negirdėtą pavardę – Sultonas. Per vieną pamoką ėmiau ir parašiau jam poetišką laiškelį: „Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių, o gėlės man pasakė, kad aš tave myliu.“ Kumštelėjau priešais mane sėdintį draugą ir sušnibždėjau: „Siųsk toliau.“ Sėdžiu ir laukiu, kol jis tą laiškelį gaus, perskaitys ir man atgal atrašys… Deja, „paštą“ pastebėjo klasės auklėtoja Marija Butkūnienė. Neskubėdama žengė porą žingsnių į priekį, ramiai perėmė laiškelį ir jį perskaitė. Šyptelėjo, o po to nesusivaldė ir perskaitė jį garsiai visai klasei. Mokiniai berods nelabai šaipėsi, jie mane palaikė, tik nuo to laiko šalia pravardės Kaukė gavau naują – Sultonienė.
– Ar tarp Jūsų draugų daug tėvynainių?
Susitikę su Petru Vyšniausku,Vytautu Rumšu, Česlovu Gabaliu, dirigentais Domarkais, Juozu Šimkumi kalbos nepritrūkstam ir „varom“ grynai žemaitiškai, pridėdami ir „macnesnių“ žodelių…
– Ko norėtumėte palinkėti plungiškiams artėjančių šv. Kalėdų proga?
– Meilės, tikėjimo ir ištvermės.
– Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...