Kaip žemaitis Juodojoj jūroj žirgus girdė

Kaip žemaitis Juodojoj jūroj žirgus girdėDabar, kai žemė palindo po žiemos patalais, kaimyniniame Šilalės rajone, Laukuvoje, gyvenantis Vaidotas Digaitis mintimis vis grįžta į rugsėjo 8-ąją. Tą dieną dešimt lietuvių raitelių ir penkiolika žemaitukų iš Senųjų Trakų išjojo prie Juodosios jūros. Raiteliai buvo pasiryžę ne tik per 40 dienų pakartoti Vytauto Didžiojo žygį, bet ir aplankyti lietuviams labai svarbias istorines vietas, tad žygį pavadino „2000 kilometrų istorijos“.


Pirmasis žemaitukas – iš Plungės atkeliavęs Ceklis

Ilgus metus ne ką apie žirgus težinojęs ir jais nesidomėjęs Vaidotas Digaitis manė, jog žemaitukų jau seniai nebėra – išlikęs tik jų vardas. Ir kaip jis nustebo, kai apsilankęs pas šalia Lūksto ežero gyvenantį poetą Aloyzą Jonutį, išvydo nedidelį žirgelį, kuris jam be galo patiko. (Matyt, prabilo genuose užkoduotas pomėgis gyvūnams, nes laukuviškio tėvas Česlovas Digaitis buvo veterinarijos gydytojas.) Poetas tuoj pajuto Vaidoto susidomėjimą žirgais, todėl, nieko nelaukęs, atsivežė jį į Plungę pas Vidmantą Gendvilą. Pats išrinko žirgą, pats kainą suderėjo, tad Vaidotas Digaitis, net nelabai spėjęs suvokti, kas čia nutiko, jau turėjo nuosavą žemaituką.
Visa tai nutiko prieš septynerius metus. Kai parsivežė Ceklį į Laukuvą, jam dar nė metų nebuvo. Žirgas iki šiol yra gausaus žemaitukų būrio vedlys. Būdamas už kitus mažesnis, jis yra be galo užsispyręs – kaip tikras žemaitis: kandžiosis, spardysis, tačiau savo autoriteto paminti neleis. Todėl nenuostabu, jog šeimininkas pasiėmė jį į kelionę. Vėliau Vaidotas Digaitis įsigijo dar du žemaitukus, nes atvažiavę draugai pastebėjo, kad Ceklis labai jau liūdnas. Nuvažiavęs į aukcioną Baisogaloje, jis (žmonai buvo pažadėjęs, jog pirks tik vieną žemaituką) į namus grįžo su dviem žirgais – Alseta ir Kredu.
Vienuolikos metų Kruizą keliauninkas iš plungiškio
V. Gendvilo pirko specialiai šiam žygiui – Vaidotui Digaičiui reikėjo ramaus, stipraus ir patikimo žirgo. Ant jo buvo galima net atsistoti, tad balne atsistojęs pastarasis lyg pašėlęs mojuodavo Žemaitijos vėliava. Tai išvydę baltarusiai ir ukrainiečiai, negailėjo laukuviškiui plojimų. Plodavo jie ir kitiems raiteliams, nešusiems išskleistas Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės vėliavas.

Baltarusiai tik galvomis kraipė ir kvatojosi

„Ateikit čia, pažiūrėkit –
kavalerija atjoja“, – ne prie vienos trobos lietuviams teko išgirsti panašius žodžius. Po to jų teiraudavosi – iš kur esat ir kur jojat? Išgirdę, kad iš Lietuvos ir joja prie Juodosios jūros, ne vienas baltarusis pamanė, jog tai – labai vykęs pokštas, tad kvatodami ir sukiodami prie galvos pridėtą pirštą, linkėdavo: „Gero kelio!“
Baltarusiai jau buvo daugiau apie šį žygį girdėję, nes kiekvienoje pilyje raitelius pasitikdavo ne tik vietos gyventojai, bet ir radijo, televizijos, laikraščių žurnalistai. Todėl netrūko tenykščių, puikiai žinančių lietuvių maršrutą. Vaikai prašydavo tėvų juos nuvežti prie vieno ar kito kelio, kur laukdavo raitelių vien tam, kad galėtų su jais nusifotografuoti. Mažiesiems baltarusiams tai buvo didžiulė pramoga ir galybė įspūdžių.
Daugelyje vietų baltarusiai juos pasitikdavo su duona ir druska. Vienas kolūkio pirmininkas atvežė vaisių. O Ukrainoje taip pat kolūkio pirmininkas į kavinę pakvietė ir net iki kito miesto palydėjo. Ne vienas ukrainietis politikas lietuviams priekaištavo, kad šie jų apie savo žygį neinformavo – esą būtų tokias sutiktuves suruošę… Tačiau lietuviams ne puotos rūpėjo. Kai raiteliai pasirodydavo miestų gatvėse, žmonės jiems ir iš autobusų, ir iš lengvųjų mašinų modavo. Praeiviai sustoję žiūrėdavo, negalėdami atsistebėti – kokie maži tų raitelių žirgeliai. Matyt, todėl daug kam (tarp jų ir nemažam skaičiui lietuvių) atrodė, jog su tokiais mažyliais nuo Lietuvos iki Juodosios jūros nujoti – iliuzija, kuri niekada netaps realybe.

Tylėjo, bet… darė savo

Apie tai, kad žadama tokią kelionę organizuoti, Vaidotas Digaitis išgirdo pačioje praėjusiųjų metų pabaigoje. Baisogaloje susitikus asociacijos nariams, Giedrius Klimkevičius apie tai prabilo pirmąkart. Laukuviškiui, kaip ir daugumai kitų, kurie vėliau tos kelionės atsisakė, ši idėja iškart krito į širdį. Grįžęs į namus, jis apie tai papasakojo žmonai Jūratei. Moters atsakymas buvo trumpas ir aiškus: „Nė tokios minties neturėk.“ Vaidotas Digaitis nepuolė ginčytis, aiškinti, įtikinėti – jis nutilo ir daugiau ta tema nebekalbėjo.
Kaip žmonės sako – tylėjo, bet darė savo. Vaidotas Digaitis iškart šiam žygiui ėmė ruošti žirgus: pradėjo juos dažniau treniruoti, tvarkė reikalingą inventorių, daug treniravosi ir pats. Visa tai matydama Jūratė Digaitienė taip pat tylėjo: matyt, susitaikė su tuo kaip su neišvengiama blogybe.
Nei ji pati, nei vaikai – vienuoliktokė Gabija, aštuntokas Gediminas Jurgis, šeštokė Jorė –
žemaitukais nesidomėjo ir nesidomi. Todėl Vaidotas Digaitis ir anksčiau, ir dabar treniruoja ne savo, o kaimynų vaikus. Vyriškis pastebėjo, jog kažkodėl Laukuvoje žirgais daugiau domisi mergaitės negu berniukai. Viena jų į treniruotes net iš Šilalės atvažiuoja. Kai treneris išsiruošė prie Juodosios jūros, vaikams kilo dar didesnis entuziazmas – gal kada ir jie į panašų žygį išsiruoš…

Ne tik žirgai – ir žmonės jūros vandens ragavo

„Taip gerai kaip kiti, aš Lietuvos istorijos nežinau, todėl keliaudamas smalsuoliams daugiau aiškindavau apie žemaitukus, apie tai, kokie jie ištvermingi, kaip su jais Vytautas Didysis Juodąją jūrą pasiekė, – pasakojo Vaidotas Digaitis. – Prieš porą metų pats nebūčiau pagalvojęs, kad žirgai sūrų vandenį gali gerti, tačiau kai atjojom iki Očakoivu, tuo iškart patikėjau. Vietas, kur upės suteka į jūrą, vietiniai vadina „limanais“. Jeigu nėra audros, „limanuose“ vanduo ne toks ir sū-
rus – pats paragavau. Kelionėje naktimis žirgams duodavom laižyti druskos, tad surstelėjęs vanduo jų nė kiek neišgąsdino.
Į šį žygį išsivedžiau keturis savo žirgus. Su Alseta ir Kruizu pats jojau, o kitais dviem – Jonas iš Pasvalio. Labai siolojausi, kai krito Alseta. Ji nugaišo ant mano rankų ir tą akimirką aš labai gerai supratau klajoklius, jų jausmus – pats pajutau žmogaus ir žirgo ryšį. Glosčiau ją ir verkiau tol, kol užgeso. Ir vis tiek manau, jog ši kelionė – Dievo man skirta dovana. Ne vieną naktį miegojau po atviru dangumi ir jaučiau tą, ką jautė mūsų protėviai. Įsivaizduokit, nukeliauji tūkstančius kilometrų ir pakeliui matai protėvių pastatytas didžiules pilis. Neapsakomas jausmas… O kiek daug nuostabių vietų pamačiau, kiek įdomių žmonių sutikau, kurių niekada galėjau ir nepažinti.
Atmintin įstrigo viena ukrainiečių šeima. Visureigiai su visu mūsų turtu važiavo priekyje, jais važiavę žmonės per raciją susisiekdavo su mumis, nurodydavo, kuria vieta geriau joti. Visureigius pastebėjo ukrainietis, buvęs kariškis, kuris sakė iš pradžių pamanęs, kad čigonai keliauja. Įsikalbėjo ir žmogus visus trobon pakvietė. Mus ukrainietiškais barščiais, pyragėliais vaišino. Išvirė bulvių, kiaušinių, papjaustė lašinių – ką tik turėjo, tą ant stalo dėjo, ir vis valgyti ragino. Po to šeimininkas gitara paskambino. Draugiški, vaišingi, puikūs žmonės.“

Ukrainiečių žemaitukai nestebino

Vaidotas Digaitis sakė, kad ukrainiečių lietuvių žirgai nenustebino – ten žirgų daugybė. Na, gal šiek tiek juos trikdė žemaitukų ūgis. Laukuviškis pasakojo, jog keliaujant per Ukrainą, antrą dieną jie prijojo tokį kraštą, kur traktorių ar mašinų matė mažiau negu žirgų ar arklių. Čia arkliais ne tik visus darbus dirbo, bet ir visur važiavo – pradedant parduotuve ir baigiant turgumi. „Nors imk ir statyk filmą apie prieškarinę Lietuvą, – nusijuokė Vaidotas. – Juos pribloškė tai, kad mūsų žirgai – kaustyti. Ne vienas kalvio prašė ir jo arklį pakaustyti, bet šis tam laiko neturėjo.“
Tegul ir šiltai sutinkami, lietuviai vakarais stengdavosi kuo toliau nuo vietinių gyventojų įsikurti. Vengė nemalonumų ir… vaišių. Laukuviškis sakė, kad vyrai juokaudavo – jeigu būtume užsukę visur, kur buvome kviečiami, tai ne per 3
8 dienas, o kažin ar iki Naujųjų metų Juodąją jūrą būtume pasiekę. Drauge su raiteliais jūrą pasiekė ir dar septyniolika žmonių. Tai – jų komanda, kuri šį žygį filmavo, fotografavo, o taip pat parinkdavo vietas nakvynei, įruošdavo stovyklavietes.

Reikėjo ne tik žaržolų, bet ir žirgo

Artėja Kalėdos. Prieš gerą dešimtmetį, būtent prieš Kalėdas, Vaidotui Digaičiui ir kilo noras šią šventę bei Naujuosius metus pasitikti kažkuo ypatingai. Pasiskolino arklį, roges ir lėkė per laukus kvatodami. Po to pradėjo po kaimus ieškoti senų pakinktų, balnų, rogių, vežimaičių, brikų ir juos atnaujinti. Su malonumu skaitydavo knygas apie žirgininkystę. Antrais metais šeima lėkė su gražesnėmis rogėmis, o trečiaisiais jau ir žaržolai skambėjo. Tada Vaidotas Digaitis ir susimąstė: jeigu yra rogės – reikia ir žirgo. Taip jų namuose atsirado Ceklis. Jis tapo lyg ir Vaidoto Digaičio simboliu – iš Plungės atkeliavęs į Laukuvą, šiemet drauge su savo šeimininku atsigėrė vandens iš Juodosios jūros.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...