Per keturiasdešimt metų – nė vienos avarijos

Per keturiasdešimt metų – nė vienos avarijosKetvirtą ryto Plungės centre gyvenantis Vladislovas Petras Valatka jau nemiega – vaikšto iš kampo į kampą, kol žmona Afemija jį subara: „Ar tu neisi gult, juk į darbą jau nebereikia, ko čia dabar baladojies.“ Sunkiai atsidūsta daugiau negu 40 metų Plungės autobusų parke vairuotoju išdirbęs Vladislovas Valatka ir palenda po patalais. Tik kas iš to, miegas neima. Taip atviromis akimis ir praguli iki ryto. O kartais atsistoja prie lango ir klausosi: čia lengvasis automobilis pravažiavo, čia – gerai pažįstamas autobuso LAZ ūžesys… Jeigu ne žmona, dar ir šiandien žmogus būtų autobuso vairą sukiojęs, bet tam griežtai Afemija pasipriešino. Teko nusileisti ir parašyti pareiškimą, kad jį iš darbo atleistų.



Per tiek metų – nė vienos avarijos

Į tuometinę Plungės transporto įmonę Vladislovas Valatka atėjo prieš 41-erius metus ir sėdo prie autobuso „Paz“ vairo (tiesa, dar kelis mėnesius važinėjo su „Kagu“, kurio ne tik sėdynės, bet ir durys buvo medinės). „Paz“ – ne tik pirmoji, bet ir paskutinė jo mašina UAB „Plungės autobusų parke“. Su ja jis vienuolika paskutiniųjų metų važinėjo. Per visą savo darbą plungiškis net keturis autobusus „Laz“ iš Lvovo į Plungę parvairavo. Per tuos metus jis niekam neleido savo mašinų remontuoti – viską darydavo pats, todėl autobusu galėjo tarsi pats savimi pasitikėti.
Sunku net patikėti, bet per tiek metų jis nepadarė nė vienos avarijos. O juk važinėti teko visokiais keliais. „Kai pradėjau vairuoti, asfaltuotų kelių visai nebuvo, – pasakojo Vladislovas Valatka. – Džiaugėmės, jeigu žvyrkelis pasitaikydavo bent šiek tiek padoresnis, o ne vien tik duobės ir grioviai. O kas dėdavosi žiemomis… Visur užpustyta, išvažiuoti neįmanoma. Ne ką geriau ir kai kelius užklodavo plikledis. Plaukdavom lyg per jūrą. Visada vairavau protingai, nes puikiai supratau, kad vežu žmones. Niekada nesu net jokio žvėrelio užmušęs. Net katę ar šunį pamatęs sustodavau ir praleisdavau…“

Už bausmę tekdavo sėsti… prie autobuso vairo

Vladislovas Valatka juokiasi prisiminęs, kad buvo toks metas, kai jų transporto įmonės administracija prasižengusius vairuotojus sodindavo prie autobuso vairo. Ypač toliareisininkus. Kodėl? Ogi autobusų vairuotojai uždirbdavo bene mažiausiai, nors kėlėsi dar pirmiesiems gaidžiams nepragydus. Ypač anksti tekdavo darbą pradėti žiemomis, nes autobusai būdavo ir apipustyti, ir užšalę. Tekdavo ne juokais paplušėti, kol galėdavo iš autobusų parko išvažiuoti.
Jeigu kitiems vairuoti autobusą buvo bausmė, jam – malonumas. Bausmė buvo, kai grįžęs iš sovietų armijos ėmė dirbti „Ateities“ kolūkyje. Laimė, kad po metų jį išsiuntė mokytis traktorininku. Grįžęs padirbėjo metus ir vėl išvažiavo į mokslus. Šįkart – vairuotojo. Grįžus nedavė mašinos, tad įsidarbino tuometinėje tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, kur išdirbo dvejus metus. Vos išgirdęs, jog labai trūksta autobusų vairuotojų, patraukė ten. Atėjo ir pasiliko.
Netrūksta
ir liūdnų prisiminimų
Prašnekus apie avarijas, prakalbo ir Afemija Valatkienė. „Dirbau Mižuikų parduotuvėje. Tą rytą autobusą vairavo Edvardas Staponkus. Be manęs, dar viena moteris ir vyras važiavo. Prie Lekemės vairuotojas sustojo, nuėjo į vieną trobą ir atsinešė butelį su vandeniu. Jam grįžus, pajudėjome. Staiga matom, kad kažkas negerai: vairuotojas sukniubo ant vairo, o nevaldomas autobusas nulėkė į pakelę ir trenkėsi į stulpą. Atsipeikėję puolėm prie vairuotojo – jis dar buvo gyvas. Deja, neišgyveno – mirė bevežant į ligoninę. Infarktas.“
Plungiškis savo žmonai priminė dar vieną skaudų įvykį, kai vairuotojas nusižudė. Atėjo žmogus į darbą, sėdo į autobusą, pervažiavo per geležinkelio pervažą ir… trenkėsi į medį. Prieš tai šioje vietoje vairuotojas buvo suvažinėjęs mergaitę, tad žmonės visaip kalbėjo. Dar vienas su pilnu žmonių autobusu į daubą nulėkė, bet viskas baigėsi laimingai – niekas nežuvo. Prisimindami tuos įvykius, Valatkos tarsi grįžo į praeitį ir mintimis bei žodžiais vijo savo jaunystės giją.

Vaikai darbštumu į tėvus atsigimė

Sukiodamas autobuso vairą, Vladislovas susipažino su savo būsimąja žmona Afemija. Šiauliuose daugiavaikėje šeimoje užaugusi moteris į Plungę atvažiavo baigusi prekybos mokyklą. Ją įdarbino kaimo parduotuvėje, tad nenuostabu, jog kas rytą ir vakarą, bildėdama autobusu į savo parduotuvę, ji krito į akį jaunam vairuotojui. Ir ne tik į akį, bet ir į širdį. Netrukus pora atšoko vestuves. Pirmoji dukra Diana pasekė mamos pėdomis ir dirba parduotuvėje Plungėje. Antroji – Ingrida – nutekėjo į Pakruojį, ten ir liko. Šiuo metu ji darbuojasi Pakruojo rajono savivaldybės Švietimo skyriuje. Vienturtis sūnus Mindaugas liko Plungėje.
„Geri mūsų vaikai, o Mindaugas auksines rankas turi, – pasakojo Afemija Valatkienė. – Jis mums ir remontą padeda pasidaryti, ir kitus darbus nuveikti. Į tėvą atsigimė. Ir ne tik darbštumą, bet ir kitus jo bruožus paveldėjo. Tėvas visą gyvenimą nei rūkė, nei gėrė – toks ir Mindaugas. Niekada nebijojau vyro į medžioklę išleisti, nes žinojau, kad visada viskas bus gerai. O medžiojo jis nuo dvidešimties metų. Neseniai – gal prieš trejetą metų – iš medžiotojų išėjo.“

Tarp trofėjų – ir briedžiai, ir šernai, ir lapės

Kalbai pasisukus apie medžioklę, prašvito Vladislovo Valatkos akys. Turi žmogus ne tik ką papasakoti, bet ir parodyti. Iš kito kambario atnešė lapės iškamšą. Sakė, kad anksčiau ji gerokai gražesnė buvusi, bet anūkai gudruolei ne tik uodegą, bet ir kailį apipešiojo. Po to parodė iš stirnaičių kanopėlių padarytas pakabas, o iš šernų, briedžių, kitų gyvūnų kanopų – vazas, taures, kitus unikalius darbelius.
Sakė, kad jo pagamintų suvenyrų turi ne tik vaikai, draugai, bet ir užsieniečiai. Vieni pažįstami juos į Ameriką, kiti – į Ispaniją išvežė. Savo trofėjų kolekcijoje šeimininkas saugo ir vieną kitą kailį, ir keletą ragų, ir savo rankomis iš ragų pagamintą krėslą. Prisipažino ilgai sukęs galvą, kol supratęs, ką reikia daryti, kad iš kanopų būtų galima gražų daiktelį sukurti. Jo silpnybę žinodami draugai iš medžioklės būrelio be ilgų kalbų atiduodavo nušauto žvėries kanopas.
Be medžioklės, Vladislovas ir Afemija Valatkos dar mėgsta uogauti, grybauti. Kas vasarą juodu po miškus sukinėjasi, bet tiek baravykų, kiek rado šiemet, dar nė karto nebuvo matę. Ėjo į Reiskių tyrą spanguoliauti, bet tų spanguolių taip ir nerado. Grįždami atgal išvydo galybę baravykų, kurie, rodos, lyg žmogaus susodinti būtų – eilėmis, eilėmis… Prisirinko pilnus kibirus, po to nusirengė striukes ir kitus rūbus, į kuriuos dėjo tik baravykų galvutes. Ir tie jau buvo pilni. Grįžtant prie mašinos, vienas kitam sakė į šalis nesižvalgyti – nebėra kur tų baravykų dėti. O vienas parsineštas gražuolis net 800 gramų svėrė.

„Nė su vienu nesipykau“

„Kai dabar nueinu į autobusų parką, atrodo, jog į savo kiemą atėjau, – pasakojo Vladislovas Valatka. – Per visus tuos metus nei su kitais vairuotojais, nei su viršininkais, nei su keleiviais nesipykau. Buvo nemažai žmonių, kurie su manim vos ne kasdien važinėjo, išgirdę, kad išeinu iš darbo, jie prašė: „Būk geras, neišeik, tu visada sustoji ten, kur paprašome.“ Su gerais žmonėm man teko dirbti, visų jų pasiilgstu ir vis į tą pusę žiūriu. Bet yra taip, kaip yra. Atėjo laikas išeiti, išėjau. Tik nežinau, kada atsikratysiu to jausmo, kad nereikia taip anksti keltis ir skubėti į darbą. Vasarą vis koks užsiėmimas pasitaiko, o rudenį, žiemą… Nežinau, kaip reikės priprasti.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...