Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Plungė

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir PlungėPrieš 125 metus, kovo 13 dieną, Joniškyje gimė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, prozininkė ir dramaturgė, poetė ir publicistė, literatūros istorikė, kritikė, dailės ir teatro vertintoja, pedagogikos ir kalbos kultūros specialistė, vertėja (mirė 1958 m. gruodžio 1 d.). Dėl nepaprastos erudicijos ir tiesaus bei užsispyrusio būdo kunigo Mykolo Vaitkaus buvo pavadinta „europiete žemaite“. Septyneri būsimos rašytojos ir lietuvių kalbos dėstytojos vaikystės metai prabėgo Kuliuose, dar beveik dešimt metų Sofija iš mokslų grįždavo į Plungę pas tėvus ir globėją Vincentą Jarulaitį. 1909 metais Plungėje prabėgo laimingiausia Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių gyvenimo vasara – meilės ir kūrybinio džiaugsmo vasara. Žemaičių žemės vaizdus, sutiktų žmonių paveikslus rašytoja vėliau atkūrė savo romanuose, apysakose ir pjesėse. Žemaitiški Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūriniai saugo ne vieną nykstantį ar jau išnykusį žodį, tik žemaičiams būdingą vaizdingą posakį.

Nuotrauka – iš Dalios PALUKAITIENĖS asmeninio archyvo

Kymantų šeima į Kulius atsikėlė 1893 m. pavasarį. Prie Kulių klebonijos buvo nemažas ūkis, bene 40 dešimtinių, tad klebonas Vincentas Jarulaitis pasiūlė svainiui Leonui Kymantui pas jį ūkininkauti. Kymantų dukrelei Sofijai tada buvo septyneri. „lt;…gt; Po kelių mėnesių buvau jau perėmusi žemaičių tarmę, ypač žemaičių stilių, lyg ten būčiau gimusi. Matyt, mane mažą sužavėjo žemaitiškas primityvus, status humoras, nors naivi, bet drąsi galvosena ir ypatingas muzikalumo ritmas,“ – po šešiasdešimt ketverių metų „Autobiografijoje“ rašo Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė.
1898 m. prieš Kalėdas grįžusi namo į Kulius (nuo rudens mokėsi Palangoje pradėjusioje veikti pradžios mokykloje mergaitėms), rado neseniai čia atkeltą kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą. Jam tada buvo dvidešimt devyneri – „plaukai juodi, greitumas, linksmumas, mokėjimas sugyventi.“ Klebonijoje lenkų kalba turėjo užleisti vietą lietuvių kalbai – nenustygstantis J. Tumas-Vaižgantas tuo metu uoliai dirbo tėvynei Lietuvai. Netrukus Kulius jis pavertė tikru konspiraciniu lietuvių veikimo centru: platino draudžiamas lietuviškas knygas, į tą veiklą įtraukė ir Vincentą Jarulaitį, redagavo mėnesinį laikraštį „Tėvynės sargas“, subrandino mintį ir pradėjo leisti pirmąjį lietuvių inteligentijai skirtą žurnalą „Žinyčia“, daug rašė apie lietuvių spaudą ir jos reikalingumą, ragino mokyti vaikus slapta namie. Dėl šios savo veiklos buvo uoliai sekamas carinės valdžios.
Dvylikametė Sofija jau gerai skaitė ir rašė lenkiškai, šiek tiek mokėjo rusiškai, pažino ir vokiškas raides, bet lietuviškai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. Juozas Tumas-Vaižgantas tapo pirmuoju gabios mergaitės lietuvių kalbos mokytoju. Jis Sofiją 1899 m. vasarą nusivežė ir į pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje, kuris, anot teatro istoriko Vytauto Maknio, „nuskambėjo kaip galinga caro pavergtos tautos demonstracija“. „Kai grįžome į Kulius, už kelių dienų susilaukėme svečių – nagi tų Palangos artistų. Buvo tai Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Jadvyga Juškytė ir Gabrielė Petkevičaitė. lt;…gt; Vaižgantas man įsakė, kad aš tuos žmones įsidėmėčiau – tai nepaprasti žmonės, tikri lietuviai patriotai. Kaip aš juos stebėjau!“ – 1950 metais prisiminimuose „Vaikystės ir jaunystės dienos“ užrašo
S. Čiurlionienė-Kymantaitė.
Didelę reikšmę Sofijai turėjo globėjas dėdė Vincentas Jarulaitis, 1900-1910 m. Plungės klebonas, Rietavo dekanas, J.Tumo-Vaižganto biografo Aleksandro Merkelio žodžiais, „šviesus ir nusipelnęs lietuvis, žymus visuomenininkas.“ Klebonaudamas Plungėje, jis atstovavo lietuviams Rusijos imperijos valstybės dūmoje, vadovavo Šv. Kazimiero švietimo ir spaudos leidimo draugijai, įkūrė „Artojo“ bendrovę. Plungėje jis vienijo ir telkė inteligentus. Klebonija tuo metu buvo daugelio žinomų Žemaitijos kultūros ir visuomenės veikėjų būrimosi vieta. Klebono žodis buvo svarus ir paprastiems parapijiečiams, ir Plungės kunigaikštienei Marijai Oginskienei, kuri, V. Jarulaičio patarta, rūmuose įsteigia slaptą lietuvišką mokyklą. Būtent čia, klebonijos aplinkoje, pirmą kartą subręsta mintis (1903-1904 m.) statyti lietuvišką spektaklį. Vaidinti pasirenkamos net dvi pjesės – Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Velnias spąstuos“ bei J. Tumo-Vaižganto „Negryna sąžinė“. Saugumo sumetimais vaidinti tenka Kuliuose. Kiek Plungės inteligentijai tada buvo šurmulio! Spektaklio žiūrėti visiems teko važiuoti arkliais kinkytais vežimais į kaimyninį miestelį! Aktyvi spektaklių vaidintoja tada buvo ir Sofija. Vaidyba ją taip patraukia, kad 1908 m. Vilniuje Gabrieliaus Landsbergio režisuotame J. Slovackio „Mindauge“ ji atliks svarbiausią moters – Aldonos – vaidmenį, kuriuo taip žavėsis jos sužadėtinis Konstantinas.
J. Tumas-Vaižgantas, kurį Sofija vadino savo Mokytoju, buvo vienas iš tų, kurie dvidešimtmetę Krokuvos universiteto studentę, svajojusią tapti medike, pastūmėjo į literatūrą. Dėdei pritrūkus lėšų dukterėčios mokslams Krokuvoje, Vaižgantas pasiūlo persikelti į Vilnių ir dirbti „Vilties“ laikraštyje: „Rašysi knygų recenzijas, feljetonus – mokysies kalbos.“ Taip „Vilties“ redakcija S. Kymantaitei tapo lietuvių kalbos mokykla: posėdžiuose daugiausia buvo nagrinėjami kalbos dalykai, jaunųjų korespondentų kalbą taisė gydytojas Jurgis Šlapelis, Jablonskio mokinys Mintaujos gimnazijoje. Redakcijoje Sofija susipažino ir su didžiuoju kalbininku Jonu Jablonskiu, kartais atvažiuodavusiu iš Panevėžio taisyti Vilniuje leidžiamų laikraščių kalbą.
Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą 1907 m.
sausio 9 d. kažkas parodė Sofijai iš tolo M. K. Čiurlionį, bet niekas jų nesupažindino. Antrą kartą jiedu susitiko po metų Vinco Kudirkos 50-mečio minėjime. S. Kymantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą, o Čiurlionis skambino savo kūrinius. Paskambinęs atsisėdo greta, pagyrė kalbą ir paprašė, kad Sofija jį mokytų lietuvių kalbos –
sutarė tris kartus per savaitę po pusvalandį. Per pamokas skaitė L. Laumenskio parengtą „Knygelę vaikams pasiskaityti ir pasimokyti“, gramatikos mokėsi iš J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“, išleistos Tilžėje 1901 metais. Po metų Plungėje savo globėjui V. Jarulaičiui Sofija pranešė apie sužadėtuves. Dėdė buvo nepatenkintas, kad dukterėčia, žengdama tokį svarbų žingsnį, nepasitarė su juo, bet jaunąjį dailininką į pažintuves pakvietė. Tada M. K. Čiurlionis Plungėje viešėjo neilgai, kelis kartus vargonais grojo per Mišias, klebonijos svetainėje skambino savo mėgstamą J. S. Bachą. Po kelių dienų sužadėtiniai išvažiavo pas Konstantino tėvus į Druskininkus, o kai susitaria dėl vestuvių, M. K. Čiurlionis išskuba į Peterburgą skinti sau naujų kelių. Du su puse mėnesio iš Peterburgo į Plungę ir atgal skrieja kupini meilės, prisiminimų, ilgesio, svajonių apie ateitį, apie bendrą darbą laiškai…
1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje tyliai įvyko jungtuvės. Jauna šeima tuoj vėl išvažiavo į Peterburgą. Čiurlionis daug piešė ir dalyvavo parodose, Sofija parašė kelias pasakas ir straipsnį apie Lazdynų Pelėdą.
1909 vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos dėdę. Konstantinas ypač daug dirbo: nutapė 20 paveikslų, rašė muzikos eskizus, jo žmona rašė straipsnius „Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę“. 1910 metais išėjo knyga „Lietuvoje“, kurioje, be septynių S. Čiurlionienės straipsnių, buvo išspausdinta ir M. K. Čiurlionio studija „Apie muziką“ (iš lenkų kalbos versta Sofijos). Šioje studijoje jaunasis kompozitorius pirmą kartą aptarė muzikos nacionalinio stiliaus bruožus.
Kiek tą meilės ir kūrybinio džiaugsmo vasarą išvaikščiota ir aplankyta Plungės apylinkių! Abiem jos buvo gerai žinomos –
juk abiejų ne vieneri vaikystės metai prabėgo čia. Oginskių parkas, Plungės pakraščiai, Karklėnai – juose laimingi įsimylėję kūrėjai matė jau ne praeitį, o šviesios ateities, kūrybinio įkvėpimo šaltinį…
Vėlų rudenį Čiurlionis išvažiavo į Peterburgą. Po mėnesio ten nuvykusi Sofija rado jį visiškai pakrikusiais nervais. Parvežė į Druskininkus ir po poros mėnesių, jo bičiulių padedama, išvežė gydytis į privačią sanatoriją netoli Varšuvos. Po metų iš sanatorijos Sofija ėmė gauti geresnių žinių, tačiau 1911 m. kovo gale atskriejo telegrama apie staigų pablogėjimą. Nuvykusi rado vyrą be sąmonės. Balandžio 11 d. M. K. Čiurlionis mirė. Šiemet Lietuva ir pasaulis minės 100-ąsias jo mirties metines.
Kai M. K. Čiurlionis mirė, jo dukrelei Danutei tebuvo 10 mėnesių, pasimatyti su tėvu jai neteko. Sofija liko našlė 25 metų… Visą ilgo vienišo gyvenimo tuštumą stengėsi užpildyti nepaliaujama veikla. Ji nuolat turėjo derint
i mokytojos, vėliau universiteto dėstytojos darbą su kūrybiniu darbu, su įgimtu visuomenininkės instinktu. Taip prabėgo dar 45 metai. 1956-aisiais Kauno viešojoje bibliotekoje buvo iškilmingai paminėtas Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 70-metis, išleistas jos raštų tritomis (pirmą kartą), Šiauliuose pastatyta komedija „Pinigėliai“. Visi šie įvykiai vėl kėlė norą imtis kūrybinio darbo. 1957 metų rugpjūčio pradžioje su dukros Danutės šeima važiuoja mašina į Kulius, kuriuose nebuvo keturiasdešimt septynerius metus. Kelionės metu pasakoja, kad apysakoje „Šventmarė“ pavaizdavo 1895 metų vasarą Kuliuose. Kuklus bažnytkaimis, kuriame prabėgo būsimos rašytojos vaikystė, apysakoje tapo Dūliais, tikri faktai apvilkti literatūrine forma, viena tik Šventmarė – Marijona Platakalė – tikra, kaip tikri ir visi jos darbeliai… Tą pačią dieną aplanko ir Plungę, kur tiek gražiausių jaunystės išgyvenimų pasiliko. Jaunystės prisiminimai, pokalbiai su žemaičiais nuostabiai pakėlė kūrybinę nuotaiką.
Grįžusi iš kelionės, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė pradeda rašyti romaną „Žemaitiška poema“. „Aš noriu pastatyti žemaičių tarmei paminklą“, – nuolat kartojo artimiesiems, nerimaujantiems dėl mamos ir močiutės sveikatos. 1958 metų vasarą vėl važiuoja į Plungę, čia išbūna tris savaites, tikrina faktus, ieško naujos medžiagos, klausosi žemaičių kalbos. Jai pavyksta surasti žmonių, turėjusių ryšį su Oginskio dvaru. Iš Plungės rašo optimizmo sklidinus laiškus Palangoje atostogaujančiai dukrai: „lt;…gt; Plongies parks yr tuoks, kad palongėškis gal anam i kėšenė lystė. Vo tėn siedietė ėr klausytėis vakarėni ėš Vėlniaus koncertą – esi kap dongou. Vo vakaa šnek žemaitėškaa kap angelaa, kėts tik tik leižuveli apvert ėr jau žemaitėškaa čiolb.“ Įtemptai dirbdama ji rado laiko Kulių ir Plungės mokytojams, literatų būreliams skaityti paskaitas apie rašytojo darbą. „Žinote, mano mielieji, atrodo, kad tokios įprasmintos vasaros dar neturėjau – bent seniai neturėjau“, – rašo namiškiams. Rudenį, grįžusi į Kauną, toliau kuria „Žemaitišką poemą“, tariasi su leidėjais, įtikinėja juos būtinumu spausdinti tarmiškai parašytą tekstą: „Aš dar pakovosiu už savo žemaičius…“ Deja, romano baigti nespėja…
S. Čiurlionienės-Kymantaitės darbuotasi visur, kur gyventa, ir daug įvairiuose literatūros ir kultūros, visuomeninės ir pedagoginės veiklos baruose. Visa, ką paliko jos plunksna, sukaupta „Raštų“ keturiuose tomuose, išleistuose 1986-1988 metais. Dvi prisiminimų knygas „Patekėjo saulė“ apie motiną parašė jos duktė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Dvidešimt puslapių lietuvių moterų literatūros istorijoje „Parašyta moterų“ (2001 m.)
S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrybai skyrė žymi lietuvių literatūrologė Viktorija Daujotytė. Ką tik dienos šviesą išvydo dar kelios knygos: 5-asis Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės raštų tomas, Vytauto Landsbergio naujai peržiūrėtas ir parengtas laiškų rinkinys „M.K Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ ir to paties autoriaus knyga „Mažoji Čiurlioniana“.
Vertėme ir vertėme šių knygų puslapius, tyrinėjome iš retų nuotraukų į mus žvelgiančius veidus, kurių nesame mačiusios ar jau primiršome… Prieštaringos mintys ateidavo, užplūsdavo įvairūs jausmai, emocijos… Rašytoja bene pirmoji ėmė rinkti medžiagą apie Oginskius, Plungėje ieškojo žmonių, tarnavusių Oginskio dvare, užrašė atsiminimus, dvaro gyvenimo epizodus, dvaro tarnautojų buities detales atpažįstame „Žemaitiškoje poemoje“… Šio romano pagrindinės veikėjos vardas Levanuora… Maždaug tuo metu, kai romanas buvo rašomas, į Plungę atvažiuoja dirbti mokytoja tokiu vardu… Eleonora Ravickienė… Netrukus ji ims rinkti medžiagą apie Oginskius, Čiurlionį, bendraus su tais pačiais dvare dirbusiais žmonėmis. Istorija ją pagaus ir neš tais pačiais praeities keliais…
…Šiais metais, vasario 8 dieną, likus mėnesiui iki S. Čiurlionienės-Kymantaitės jubiliejinės sukakties, vėtra prie buvusios klebonijos Vytauto gatvėje nulaužė koplytstulpį. Be pavasario jo neatstatys, į sušalusią žemę neįkas… Gal tai ženklas, kad mes pernelyg mažai rūpinamės Čiurlionių atminimo išsaugojimu Plungėje? Juk nėra mūsų mieste gatvės ar kokio kito objekto, pavadinto rašytojos vardu, seniai sunyko kryžiai ir koplytstulpiai, žymėję Karklėnų kapinaičių vietą – išlikę tik Čiurlionio paveiksluose, piešiniuose… Nedaug žmonių ir bežino, kur tos kapinaitės buvo… Gal todėl vis dažniau ramybės neduoda mintis, kad kultūrinio gyvenimo perspektyva, kurią savo darbuose brėžė Čiurlioniai, ne artėja, o tolsta nuo mūsų…

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...