Nekeikė prakeiksmu likimo dovanos

Nekeikė prakeiksmu likimo dovanosPrieš 20 metų Rietavo kapinėse buvo palaidotas fantastinės literatūros pradininkas Lietuvoje, rašytojas Vytautas Norbutas. Pirmąją jo knygą – mokslinę fantastinę apysaką „Nemirtingumo lygtis“ 1970 metais išleido „Vagos“ leidykla. 1972-aisiais skaitytojai sulaukė fantastinių apsakymų rinkinio „Skorpiono ženklas“.1991-aisiais (jau po rašytojo mirties) išleista knyga „Samareičiai“, pavadinta fantastiniu grotesku. V. Nor-
buto kūryba įtraukta į pirmąjį lietuviškos fantastikos apsakymų rinkinį „Turangitas“, kuris dienos šviesą išvydo dar 1988-aisiais.



Gimęs Rietave, su žmona Leokadija kurį laiką gyveno ir dirbo Kėdainiuose paprastu darbininku. Po skyrybų grįžo į žemaičių kraštą. Jam teko darbuotis žurnalistu Plungės rajono tuometiniame laikraštyje „Kibirkštis“ (dabar „Žemaitis“), po to „Tarybinėje Klaipėdoje“. Vėliau užsiėmė tik kūryba. Rašytojo likimas neglostė. Tai buvo prieštaringa asmenybė. Kaip sako šiuo metu Kėdainiuose gyvenanti jo buvusi žmona Leokadija Norbutienė-Mockienė, Vytautas niekada nepalikdavo savęs namuose, nuolat blaškėsi, ieškojo gyvenimo pras-
mės. Nors Vytauto ir Leokadijos keliai išsiskyrė prieš daugelį metų, buvusi žmona iki mirties jį lankė jau sunkiai sergantį, rūpinosi, kad būtų išleista Vytauto kūryba. Nors ne viskas pavyko taip, kaip norėjosi, su rietaviškiais nuolat bendraujanti Leokadija dėkinga šio krašto žmonėms, saugantiems rašytojo atminimą.
Su Leokadija po kelerių nesimatymo metų (tokį netikėtumą iškrėtė likimas) susitikau jos bute Kėdainiuose ir atrodė, jog niekas nepasikeitė: vyro, su kuriuo kartu nebegyveno kelis dešimtmečius, rankraščiai, jai rašyti laiškai, eilėraščiai… Vis dar neįgyvendinta svajonė visa tai sudėti į vieną knygą.
– Knyga „Vytautas Norbutas –
Dievo fantazio sūnus“ – ant jūsų stalo, tačiau džiaugsmo akyse nematau.
– Taip, ją 2009-aisiais išleido Ramutės Šukienės leidykla Kėdainiuose, tačiau ne tokią, kokios aš tikėjausi. Buvome sutarę, jog knyga bus 300 puslapių, kad skaitytojas ras jo eilėraščius, tačiau leidėja pasakė, jog gali išleisti tik 200 puslapių, tad tilpo tik fantastinė proza ir keletas eilėraščių, o kiti taip ir liko pas mane. Daugybę metų rinkau jo rankraščius, užrašus, perrašinėjau naktimis juodraščius, o išėjo taip, tarsi šį darbą atliko R. Šukienė – ji šios knygos autorė, o mano pastangų visiškai nesimato. Per eilėraščius žmogus atsiskleidžia. Vadinasi, knygoje – tik dalis jo, paslaptingo ir iki galo nepažinto.
– Ar dar turite vilčių, kad Vytauto eilės pasieks skaitytoją?
– Net nebežinau. Pasirodžius knygai, jaučiau didelę nuoskaudą, kad ji ne tokia, kokios tikėjausi. Negaliu padėti taško. Pavartau Vytauto laiškus, užrašus ir vėl padedu. Kartais atrodo, kad Vytauto kūryba mus susiejo amžinai. Turiu tas eiles išleisti. Bet pasiryžimo neužtenka, reikia lėšų.
– Su Vytautu iki išsiskyrimo gyvenote Kėdainiuose, bet jus sieja geroji Rietavo aura – jo gimtinė, kur saugomas rašytojo atminimas ir kur jis nuolat prisimenamas. Tą aurą pajutau dar prieš dešimtmetį, kai buvo minimos dešimtosios jo mirties metinės: kai kėdainiškiai ir rietaviškiai sustojo prie Vytauto kapo, visus apėmė be galo keistas, iki tol nepatirtas jausmas. Čia pleveno tikra nuoširdumo dvasia, ypač, kai skambėjo giesmėmis pavirtusi kėdainiškių – Rolando ir Kristinos Masandavičių – dainuojamoji poezija. Viena moteris iš tolo klausėsi, o priėjusi sako: „Ačiū, kad nepamiršote Vytauto…“ Neįtikėtinai greitai bėga laikas.
– Vytautas buvo nuodėmingas, kaip ir daugelis mūsų. Radau jo užrašus, kuriuos norėjo sudėti į knygą, sąlyginai ją pavadinęs „Svetimų stichijų nelaisvėje“. Tačiau tos knygos rankraštis dingo, o užrašuose jis atsiprašo manęs ir sūnaus. Manau, jog jo širdis tikrai verkė, kai pabudęs vieną 1990-ųjų sausio naktį pačiame vidurnaktyje viduje ištarė atsiprašymo žodžius. Jį kamavo vienatvė, ilgesys, nebeliko prie ko glaustis, nebent prie Dievo. Vytautas buvo skaitęs Bibliją dar tais laikais, kai kai kurie žmonės baiminosi net šį žodį ištarti.
– Nesmerkiate jo už paklydimus, išblėso tamsios spalvos…
– Per Vytauto pagerbimą Rietave buvo pasakyta daug pras-
mingų žod-žių. Negaliu pamiršti. „Jei žmogus žinotų, kad jis yra nemirtingas, jis paprasčiausiai nebeatsakytų už savo poelgius… O jei žmogaus ydas paverstume akmenimis, žemėje nebebūtų vietos kojai pastatyti…“ Prisimenu ir Rietavo bažnyčioje, per Mišias, skirtas Vytautui atminti, kunigo pasakytus žodžius, jog žmogus – kaip baltas paukštis, išskridęs pro langą… Viskas pamažu užsitušuoja ir pasilieka tik baltos spalvos – kuo tolyn, tuo vis baltesnės.
– Tačiau baltos spalvos jo gyvenime buvo nedaug…
– Užaugo Kalakutiškėse, tėvo taip ir nepripažintas. Išėjęs iš ten, į Kalakutiškes sugrįžo numirti ir amžinai pasilikti žemaičių žemėj. Toje sodyboje dabar gyvena kiti žmonės, tačiau yra senas senutėlis šulinys, iš kurio kiekvienas gali atsigerti gaivinančio vandens. Per Vytautui atminti skirtas šventes čia susirenka kur kas daugiau žmonių, negu tą vėjuotą balandžio dieną prieš dvidešimt metų, kai jį iš Kalakutiškių lydėjome į Rietavo kapines. Kalakutiškėse iki mirties jis gyveno su mama Veronika. Skurdžiai gyveno. Nors mano ir Vytauto keliai seniai buvo išsiskyrę, veždavau jiems maisto. Mama Anapilin išėjo pirmiau nei jis.
– Ji buvo paskutinis ramstis Vytauto gyvenime?
– Po mamos mirties sakė, jog nebegyvens ir jis. Kai laidojom Vytautą, atsimenu, buvo septinta valanda vakaro – pūtė stiprus vėjas, o saulė – raudona raudona. Tą raudonumą prisiminėm su rietaviške Donata Vitkiene. Turėjo daug draugų, o išėjo palydėtas vos keleto. Buvau aš, sūnus Nerimas, Donata, vienas vietos girininkas, iš Kėdainių atvyko Vytas ir Sabina Januškevičiai…
– Sakėte, jog Vytautas užaugo tėvo nepripažintas. Likimas tą patį tarsi pakartojo jūsų sūnui Nerimui, tačiau vis dėlto – ne iki galo, nes užaugęs sūnus tėvą susirado pats.
– Kai išsiskyrėm su Vytautu, sūnui buvo treji. Sulaukęs devyniolikos, jis panoro susipažinti su tėvu. Pasakiau, kad su mama jis gyvena Kalakutiškėse. Nuvažiavo. Močiutė labai nustebo ir ištarė: „Tai tu, Nerimantėli…“ Su tėvu ne iš karto, bet susitikti pavyko. Apie ką tuomet kalbėjosi, nežinau. Nelabai klausinėjau. Pasakė tik tiek, kad rado panašumo į save. Paskui Nerimas išėjo į armiją. Tėvas dvejus metus jam nerašė. Grįžęs sūnus rado jį Plungės ligoninėj – avarijos metu Vytautui buvo sunkiai sužalota koja. Nenorėjo sūnui apie tai rašyti. Po šio susitikimo Nerimas lankė tėvą iki mirties. Visi Golgotos kelius nuėjom, vis tikėdamiesi, kad Vytautui nereikės nupjauti kojos. Gydytojai Vilniuje žinojo, kad vilties ją išsaugoti nėra. Jiems Vytautas buvo lyg bandomasis triušis. Paskutiniais metais – tik skausmas ir skausmas. Vytautas man rašydavo laiškus. Kokie laiškai… Meilė, tyrumas, viskas, kas tikra, kas buvo jo širdyje. Likimas jam buvo lyg prakeiksmas, tačiau vadino jį dovana ir niekados tos dovanos nekeikė. Padovanojau laiškus Rietavo muziejui.
– Ar ne ryšys su Vytautu paskatino jus ne tik kurti eiles, bet ir tapyti?
– Vytauto laiškus pagražindavau savo piešiniais. Po to gi-
mė noras pačiai tapyti, kurti. Šiandien, skaitydama jo eilėraščius, jaučiu, kad jis siunčia man kažkokius ženklus. Davė ženklą kelios dienos po mirties. Aš jį sapnavau ir tarsi klausiau: kaip ten yra, kur tu dabar esi? Ir jis man atsakė: kai čia ateini, pirmą dieną būna tyla, niekas nekalba.
– Vytautas rašė fantastiką. Ar jūs tikite, kad tie pasauliai, kuriuos jis mini savo knygose, gali egzistuoti?
– Nors tokių pasaulių nenori pripažinti mokslininkai, bet juos sukuria fantastai, tarsi nujausdami, kad jie yra. Vytautas, ypač skubėdamas rašyti savo paskutinį romaną, tarsi išsakė tai, kas bus po dešimtmečių, jam išėjus. O argi ne tiesa, jog žmogus, pasitelkęs visą savo fantaziją ir norėdamas klonuoti kitą žmogų, nori turėti tokį pat draugą, tačiau jis niekados nebus toks pat. Jis bus agresyvus, tiesiog išprotėjęs ir norės sunaikinti savo antrininką. Prisimenu, kaip rimtai Rietave, prieš dešimtmetį surengtoje Kėdainių tautodailininkų parodoje, šių minčių klausėsi tuomet dar tik aštuonerių Vytauto anūkė Vėjūnė… Parodoje buvo ir jos tapytų darbelių. Mergaitė bandė savo
pasaulį perteikti spalvomis. Ne visų suprastą, kaip ir senelio. Vėjūnė užaugo, renkasi savo gyvenimo kelią. Žino, kad lengva nebus, kaip seneliui, kuris rašė, jog protingi jo kūrybą supras, o kvaliai tegul neskaito. Jis buvo fantastikos pradininkas Lietuvoje ir tikėjo, kad ši kūrybos sritis ras savo vietą. Gaila, bet taip iki šiol ir nesurado.
Šiandien man labai trūksta Vytauto. Rodos, susėstume ir pasikalbėtume, kai sunku būna… Nors kažkada jis rašė:
„Argi aš kaltas, kad pamėgau vyną / Ir naktų beprasmiškas šnekas / Labiau už moters mylinčias rankas / Ir kūdikio akių žydrumą.“
Atleidau viską. Tik balta spalva liko.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...