Piligrimo priesakas: daryk tai, ką širdis liepia

Piligrimo priesakas: daryk tai, ką širdis liepiaVyganto Pronckaus piligriminių kelionių pradžia – tolimojoje Indijoje, kur jis susitiko su dvasiniu mokytoju Šri Sai Baba. Kaip sakė plungiškis, jokios konkrečios religijos nepropaguojantis, bet siekiantis atgaivinti dieviškąjį tikėjimą, Šri Sai Baba jam suteikė daug fizinių bei dvasinių jėgų. O tų jėgų labai reikėjo, nes, kaip pats plungiškis prisipažino, jis neseniai buvo išbridęs iš alkoholizmo liūno. Aplankęs Indiją, Vygantas Pronckus drauge su kitais piligrimais, nešini kryžiumi, apkeliavo aplink visą Lietuvą. Buvo ir dar kelios kelionės. Jų metu piligrimai aplankė mūsų krašte esančias žymiausias šventas vietas.
Po to iš Vilniaus, su kryžiumi ant pečių, jie pėsčiomis išėjo į Romą. Kitos kelionės metu pėsčiomis apkeliavo Europoje esančias Kalvarijas. Ši kelionė baigėsi Izraelyje. Sugrįžus iš Šventosios žemės, laukė kelionė į Lurdą. Šįkart piligrimai iš Prancūzijos pėsčiomis pasiekė Šiluvą. Ir paskutinioji plungiškio kelionė – iš Fatimos, kartu su kitais piligrimais, jis ėjo šv. Jokūbo keliais.



Į bažnyčią atvedė… ateizmo studijos

Vygantas Pronckus – žemaitis. Tėvas Domininkas Pronckus kilęs iš Laukuvos valsčiaus. Mama Genovaitė – rietaviškė. Jis pats gimė ir augo Plungėje. Plungėje ir liko, nors penkeriais metais vyresnis jo brolis jau seniai gyvena Latvijoje. Tiesa, kelerius metus, kol baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, Vygantas Pronckus buvo išvažiavęs iš Plungės. Grįžęs įsidarbino tuometiniame susivienijime „Žemės ūkio technika“, kuris, vėliau buvo pervadintas į „Litoniją“. Ir beveik visą laiką ten dirbo. Po bendrovės bankroto darbą rado UAB „Plungės Jonis“, kur iki šiol darbuojasi.
Plungiškis sakė, kad jo tėvai nebuvo labai religingi ir kas savaitę į bažnyčią nevaikščiojo, bet visas katalikiškas šventes pripažino ir šventė. „Priklausiau komunistų partijai, kuri vėliau virto Lietuvos komunistų partija. Norėdamas pasirodyti labai aktyvus, nusipirkau rusų kalba išleistą „Trumpą ateisto žinyną“. Jį studijuodamas, daug ką sužinojau ir supratau. Daug ką suprasti padėjo ir tai, kad aš, kaip ateistas, galėjau vaikščioti į bažnyčią. Ir šiandien nesu fanatikas, bet tikrai žinau: jeigu viską darysi per prievartą – nieko gero neišeis. Daryti reikia iš širdies ir meilės.
Reikia įsisąmoninti ir dar vieną dalyką: niekas – nei prezidentai, nei premjerai mums nepadės. Kiekvienas turime savęs paklausti: ką aš pats padariau, kad mano gyvenimas būtų geresnis? Reikia ieškoti būdų, kaip sustiprinti savo dvasią. Tą man suprasti ir padaryti padėjo klaipėdiškė Janina Abelė. Ji pradėjo kalbėti apie Dievą, padėjo apvalyti kūną nuo alkoholio. Tai – Dievo dovana man. Jis ištiesė ranką ir ištraukė mane iš to liūno. O tai padaryti tikrai nebuvo lengva. Mums duoti du keliai: vienas – pasaulietinis, kur pradžia lengva, bet pabaiga sunki. Antrasis – dieviškasis. Juo einant, pradžia sunki, bet pabaiga lengva. Pasirinkus antrąjį kelią, lengviau pereiti visus žmogui skirtus išbandymus.“

Iš susijaudinimo nepratarė nė žodžio

Indiją lietuvių piligrimų grupė pasiekė lėktuvu iš Maskvos. Atvykę į Bangaloro miestą, jie dar keliavo 25 kilometrus, kur laukė susitikimas su Šri Sai Baba. Vygantas Pronckus tvirtino nei šios kelionės, nei patirtų įspūdžių niekada nepamiršiąs, nes tai buvo jo pradžia. Plungiškis tąkart patyrė ne tik didžiulį dvasinį, bet ir fizinį sukrėtimą: po Šri Sai Babos prisilietimo ėmė skaudėti visą kūną, laužė sąnarius, visiems dalyviams pakilo temperatūra, bet netrukus tai praėjo.
„Šri Sai Baba materializuoja daiktus, – pasakojo piligrimas. – Kiekvienam mūsų jis davė po žiupsnelį įvairių spalvų pelenų. Man teko balti. Pelenus liepė suvalgyti. Po to kiekvieno atskirai klausė, ko mes norime. Kai atėjo eilė man išreikšti savo norą, kažkoks gumulas užgniaužė gerklę ir aš nė žodžio negalėjau pratarti. Šri Sai Babos rankose staiga atsirado apyrankė, kurią jis užmovė man ant rankos. Nešiojau ją tol, kol vienoje kelionių sulūžo. Grįžęs iš Indijos supratau, kad mano kelias – piligrimo kelias.“
Su kryžiumi – per Lietuvą
Kelionės po Lietuvą prasidėjo 1998-aisiais. Pirmoji buvo iš Klaipėdos į Palangą. Išėjo jie vakare, o po vienuolikos valandų žygio jau buvo Palangoje, kur juos pasitiko amžiną atilsį vyskupas Antanas Vaičius. Antroji – iš Klaipėdos į Žemaičių Kalvariją. Viena sunkesnių ir sudėtingesnių kelionių piligrimų laukė 2000-aisiais. Tąkart jie išėjo iš Nidos ir ėjo Lietuvos pasieniu tol, kol grįžo į Klaipėdą.
Po to buvo dar viena – kryžiaus ženklo kelionė. Nešdami kryžių, piligrimai jį tarsi nubrėžė per Lietuvą: išėjo iš Šilutės ir keliavo iki Švenčionių rajono Adutiškių miestelio. Po to jau iš Varėnos rajone esančių Dubičių nukeliavo iki Biržų rajone esančio Nemunėlio Radviliškio. Kitais metais jau iš Klaipėdos keliavo į Pivašiūnus. Nelengva buvo ir kelionė iš Klaipėdos, per visas Lietuvos Kalvarijas, iki Vilniaus Aušros vartų. Vygantas Pronckus pasakojo, kad piligrimų kelionėms pinigus aukojo tikintieji, juos rėmė įvairios įmonės, bendrovės, atskiri verslininkai.
Visi keliai veda į Romą
Atėjo 2003-ieji. Pagrindinė piligrimų grupė sutarė, kad reikia keliauti į Romą – taip paminėti 10-metį, kai popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Tais metais tikintiesiems buvo ir dar viena svarbi data – suėjo 25-eri nuo Jono Pauliaus II pontifikato. Kažkodėl šiai kelionei nepritarė nei kunigai, nei vyskupai, išskyrus Vilniaus vyskupą Juozą Tunaitį. Jo remiami piligrimai neatsisakė savo tikslo ir per Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Slovėniją, Italiją, San Mariną pasiekė Vatikaną. „Čia aš gavau dar vieną svarbią dovaną –
asmeninį Jono Pauliaus II palaiminimą. Dovaną, kurią iki šiol saugau savo širdyje“, – pasakojo Vygantas Pronckus.
Atgal į Lietuvą piligrimai grįžo autobusu, kuriuo pirmyn buvo vežami jų daiktai, patalynė, maistas. Įgavę drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis, piligrimai nutarė, jog atėjo laikas pasiekti ir Šventąją žemę. Kelionę suplanavo taip, kad aplankytų Europos Kalvarijas, o tik po to jau keliautų į Izraelį. Pirmoji šalis buvo Baltarusija. Iš jos nužingsniavo į Ukrainą, Vengriją, Austriją, Italiją ir iš Bario miesto autobusu grįžo į Lenkiją, kad jau lėktuvu galėtų pasiekti Tel Avivą. Kodėl lėktuvu? Ogi, Turkijos musulmonai krikščionių piligrimų per savo šalį nepraleidžia.

„Sapnas ar tikrovė, kad esu čia, kur vaikščiojo Kristus…“

Vygantas Pronckus sako, kad dar ir dabar kartais negali patikėti, jog buvo Šventojoj žemėj, vaikščiojo Kristaus keliais, aplankė Viešpaties kapo baziliką, Beatliejų, kitas katalikams pačias švenčiausias vietas. Jam teko išsimaudyti Jordanijos upėje, Galilėjos ežere, Negyvojoj jūroj. „Man visą tą laiką atrodė, jog esu nežemiškoj erdvėj. Atrodė, tuoj prabusiu ir sapnas, kad vaikštau Kristaus keliais, baigsis“, – pasakojo plungiškis.
Pasiekę Tel Avivą, piligrimai tris dienas ėjo golgotas. Kelias naktis nakvojo vienuolyne, o paskui iškeliavo į Jeruzalę. „Atvykę apsistojom pranciškonų bendrabutyje. Mums labai pasisekė – gavome lietuviškai kalbantį gidą. Tai – buvęs „Vakarų ekspreso“ žurnalistas Anatolijus Zelmanas, kuris, Lietuvai tapus nepriklausoma, išvažiavo į Izraelį, – dalinosi prisiminimais plungiškis. – Didžiausią įspūdį padarė Viešpaties kapo bazilika, kurią valdo keturios konfesijos. Prieš įeinant į bažnyčią, ant ten esančio antkapio žmonės sudeda daiktus, kuriuos turi su savimi, po to meldžiasi ir prašo malonės. Po pašventinimo pasiima daiktus ir eina vidun.
Prie Kristaus kapo galima pabūti tik penkias minutes – po to turi užleisti vietą kitiems. Vakare stebėjome, kaip skirtingų religijų žmonės ėjo Kryžiaus kelius. Ėjo pranciškonų vienuoliai, rusų popai ir armėnų tikintieji. Prietemoje žybsinčios žvakelės ir įvairiomis kalbomis sklindančios giesmės tarsi pakylėja kiekvieną, kuris tą vaizdą išvysta. Šitaip jautiesi ne tik tą akimirką – tą jausmą iki šiol saugau savo širdyje. Todėl nenuostabu, jog kiekvieno tikinčiojo pati didžiausia svajonė – aplankyti Šventąją žemę.“

Meldėsi Lurde ir Fatimoje

„Daug gerų žmonių sutikau ir pačiame sunkiausiame savo žygyje, kai ėjome šv. Jokūbo keliais iš Fatimos. Teko keliauti per Pirėnų kalnus, patirti, kas yra 46 laipsnių karštis, ką reiškia gyventi beveik be vandens ir ugniai siaubiant miškus, laukus, namus. Mačiau labai vargingai gyvenančių žmonių ir supratau, ką reiškia posakis – gerai ten, kur mūsų nėra. Įdomi buvo ir kelionė iš Prancūzijos Lurdo. Grįždami iš ten, perėjome visą Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją, Kaliningrado sritį ir galų gale pasiekėme Šiluvą.
Šiose kelionėse aš
išvydau daugybę įvairiausių žmonių, tačiau Lurde mane sukrėtė neįgaliųjų minios, kurie atėjo į šią šventą vietą tikėdami, jog Dievas jiems sugrąžins sveikatą. Negalėjau net įsivaizduoti, kiek daug skausmo pasaulyje yra. Sukrėtė ir piligrimų kelių pakraščiuose sukrautos nedidelės akmenų krūvelės. Tai – kapai žmonių. Vienus jų mirtis pasitiko einančius į šventą vietą, kitus – grįžtančius.“

Didžiausias stebuklas – žmonės

„Ne vienas dažnai manęs paklausia, kokį didžiausią stebuklą patyriau per savo keliones? – tęsė pasakojimą piligrimas. – Aš jiems ir jums atsakau: didžiausias mano matytas stebuklas buvo žmonės, kuriuos sutikau keliaudamas. Negaliu pamiršti ukrainiečio popo ir tos akimirkos, kai jis suklupo prieš mūsų nešamą kryžių, bučiavo jį, o išgirdęs, kad keliaujame į Jeruzalę, prašė pasimelsti už jo sielą.“
Vygantas Pronckus sakė, kad Fatima – jo paskutinioji kelionė. Po jos plungiškiui sušlubavo širdis, tad bent jau kol kas keliauti niekur nesiruošia. Tačiau piligrimas neuždarė nei savo durų, nei savo širdies – gyvena labai aktyvų gyvenimą. Jį sutiksi visose parodose, visuose bažnytiniuose ir pasaulietiniuose renginiuose. „Aš meldžiuosi ir melsiuos už savo kraštą, už savo miestą, už jame gyvenančius žmones. Meldžiu, kad Dievas jiems suteiktų savo malonę“, – baigė pasakojimą piligrimas Vygantas Pronckus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...