1. Bijojo pavirsti… balta utėle raudonom akim

1. Bijojo pavirsti... balta utėle raudonom akim„Naktimis ištykindavau iš savo šiaudų guolio ir nusėlindavau į prie fermos buvusią virtuvę. Ten stovėjo didžiuliai metaliniai katilai su karštu vandeniu. Kai nusiprausdavau ir šluostydavausi, pažastyse pakibdavo ilgiausi utėlių „karoliai“. Jos buvo baltos, didelėmis juodomis galvomis ir raudonomis akimis. Verkdavau ir braukdavau jas žemyn, visa iš siaubo virpėdama. Kažkodėl man atrodė, kad pamažu aš virstu į tokią pat utėlę…“ – prisimena Milašaičiuose gyvenanti Stanislava Rudienė. Jai tebuvo dvylika, kai 1948-aisiais į Sibirą ištrėmė abu jos tėvus, brolį ir seserį, o ją, tuo metu viešėjusią pas seserį, paliko. Pokario metais Lietuvą kaustė baimė, matyt, todėl paauglės nepriglaudė nei patys artimiausi, nei tolimesni giminaičiai, tad jos namais tapo… kiaulių ferma. „Dabar, kai išgirstu žmones, dejuojančius ir besiskundžiančius sunkiu gyvenimu, visada mintyse sakau: jūs nežinote, kas yra sunkus gyvenimas“, – sako milašaitiškė. Ir ji turi teisę tą tvirtinti. Tuo patikėsite ir jūs, perskaitę šios moters istoriją.



Kol partizanai miegodavo, mama melsdavosi

Vadinamaisiais Smetonos laikais Tarvainiuose gyvenę Stanislavos Rudienės tėvai Ignas ir Ona Jurkaičiai nebuvo stambūs ūkininkai. Turėjo 8 vaikus ir 8 hektarus žemės. Vyresnieji tarnaudavo pas stambesnius vietos ūkininkus, o mažieji darbavosi namuose: kas žąsis, kas karves ganė ar prie kitų darbų kartu su tėvais plušėjo. Ypač vasaromis. Stanislava buvo priešpaskutinis Jurkaičių vaikas ir, karui pasibaigus, kartu su šiek tiek vyresniu broliu Zenonu bei mažiausiąja sesute Aniceta gyveno pas tėvus. Didieji jau buvo išėję iš namų.
Jurkaičių sodyba glaudėsi tarp geležinkelio ir pro šalį bėgančio vieškelio – viduryje. Iš abiejų pusių – ir nuo geležinkelio, ir nuo kelio – ją slėpė pušynėliai. Todėl nenuostabu, jog ne kartą naktį prabudusi mergaitė išvysdavo šiaudų priklotą trobą, o ant jų miegančius nepažįstamus vyrus. Tokiomis naktimis nemiegodavo tik mama – suklupusi prie Nukryžiuotojo, meldė Viešpatį pasigailėti jos šeimos ir neuž-traukti nelaimės ant jų galvų.
O ta nelaimė artėjo. Kažkas perspėjo Igną ir Oną Jurkaičius, jog netrukus ir jų šeima gali į Sibirą išbildėti. Tik gerokai vėliau tėvai sužinojo, kad juos išdavė į mišką išėjusio krikštasūnio panelė. Ji stribams pranešė, kad partizanai lankosi ir nakvoja Jurkaičių troboje. Tąkart, išgirdę perspėjimą, tėvai iš pradžių nusprendė slapstytis. Slapstėsi vieną, antrą, trečią dieną, o po to ranka numojo – kas juos, neturtėlius, ims ir kažkur išveš. Jeigu tada būtų bent nujautę apie išdavystę, gal ilgėliau pas gimines ar pažįstamus būtų prisiglaudę… Kai nežinai, tai ir baisu neatrodo.

Mažoji dešimtininkė

Pokario metais seniūnus kaimas rinkdavo, o dešimtininkus – skirdavo. Vienas kokius tris mėnesius padirbėdavo, paskui – antras, trečias. Tuo metu kaip tik Ignas Jurkaitis ir buvo paskirtas dešimtininku. Jam reikėdavo eiti į Plungę, parnešti įvairių dokumentų apie pyliavas, kitus mokesčius ir išdalinti juos žmonėms. Grįžtant iš Plungės, kažkas pušyne į dešimtininką šovė – peršovė kepurę, bet galvos nekliudė. Tarvainiškis suprato – tai perspėjimas. Matyt, kad būtų dar aiškiau, rytą prie lauko durų rado prisegtą raštelį: „Netarnauk priešams.“Po šio įvykio Ignas Jurkaitis rimtai susirgo ir atgulė lovon, bet nuo dešimtininko pareigų niekas jo neatleido. Už tėvą į Plungę keliauti, o po to kaimynams dokumentus išdalinti teko mažajai Staselei (taip ją artimieji vaikystėje vadino, taip iki šiol ją milašaitiškiai šaukia). Mergaitei toks darbas labai patiko. Valsčius tada buvo Plungėje, tuoj už bažnyčios, kur vėliau įsikūrė muzikos mokykla, tad tekdavo beveik per visą miestą žygiuoti. Mažai mergaitei iš Tarvainių kaimo Plungė tuomet atrodė labai didelis, labai gražus miestas, kuriame tiek daug krautuvių ir kitokių įdomybių.Tos dukros kelionės visai nepatiko jos mamai, bet ką ji galėjo padaryti. Moteris kaskart Staselės prašydavo: „Kai eini per pušyną, dainuok garsiai, kiek tik širdis leidžia.“ Ir ji dainuodavo. Pirmiau išdainuodavo visas dainas, kurių mama buvo išmokiusi, o kai jų pritrūkdavo, eidavo ir garsiai plėšdavo: „Nuo kupstelio ant kupstelio, nuo kupstelio ant kupstelio…“ Kai jos tarnystė baigėsi ir dešimtininku buvo paskirtas kitas tarvainiškis, po trijų dienų rado jį nušautą…
Už plaukų nukirpimą – dešimt metų kalėjimo

Buvo 1948-ųjų balandis. Dienomis jau šilta, o naktimis balos vis dar pasislėpdavo po leduku. Ir laukai rytais gruodo sukaustyti baltuodavo. Netoli nuo tėvų namų gyveno Stanislavos sesuo Konstancija, kurią visi Koste vadino. Ištekėjo ji vos penkiolikos ir su aštuoneriais metais vyresniu vyru įsikūrė Tarvainiuose. Seserys vis viena pas kitą atbėgdavo, viena kitai savo paslaptis išpasakodavo.
Tąkart Ona Jurkaitienė susiruošė į Vilnių – lankyti suimto vyriausiojo sūnaus Jono. O suėmė jį tikrai, kaip dabar ne vienas pasakytų, už juokingą dalyką. Jonas, be kitų darbų, sugebėdavo ir plaukus vyrams nukirpti. Vienas partizanas ir paprašė jo garbanas patrumpinti. Tamsoje to nepadarysi, tad vieną dieną jis nusivedė Joną į pušynėlį ir, užlindę už nedidelės kalvelės, gražinosi. Atrodė, jog niekas nematė, bet brolį išdavė jau anksčiau minėta partizano mergina. Už tą plaukų kirpimą Jonas Jurkaitis net dešimt metų kalėjo.
Taigi tą dieną, kai visas Staselės gyvenimas aukštyn kojom apvirto, mama į Vilnių ruošėsi. Nusiuntė ji dukrą pas Kostę – lagamino parnešti. Nesulaukusi nei lagamino, nei dukters, Ona Jurkaitienė pati į Kostės namus atėjo. Ši puolė mamos prašyti, kad leistų Staselei pas ją nakčiai pasilikti. Kostės vyras tą dieną buvo kažkur išvažiavęs ir nežadėjo grįžti, tad seserys norėjo laisvai pasiplepėti. Motina neprieštaravo – tegul lieka. Juk ne pas svetimą, pas savą. Vėliau dėl to ežerus ašarų išliejo ir tūkstančius kartų sau už tai priekaištavo.

Kaimynams išvežtųjų turtas parūpo

Onai Jurkaitienei išvažiuoti į Vilnių nepavyko, mat traukinys pro Tarvainius pravažiavo nesu-stodamas. Priartėjęs prie kaimelio, jis sulėtino greitį ir tuo metu keli vyrai iššoko iš vagono. Nieko nepešusi, moteris grįžo į namus. Tą naktį ji dar kartą tuos vyrus išvydo – jie atėjo, įsakė susirinkti daiktus ir išsivežė abu tėvus, brolį ir mažąją sesutę. Motina verkė, prašė leisti nubėgti parsivesti Staselę, kuri čia pat, netoliese, esanti. Vėliau maldavo, kad jie nueitų ir parvestų dukrą, bet stribai buvo nepalenkiami: „Kai reikės, atvešim“, – „paguodė“.
Atsikėlus rytą, pas Kostę atėjo kaimynas ir Staselė išgirdo, kaip šis jai pasakė, kad šiąnakt į Rusiją išvežė jos tėvus. Sesuo tyliai sušnibždėjo: „Ša, dar Staselė išgirs…“ O Staselė jau klupdama bėgo namo. Įpuolusi į kiemą, išvydo vieną kaimyną grūdus besemiantį, kitą – vištas begaudantį. O jos klasės draugas buvo pasiėmęs veidrodėlį ir šukas. „Aš nieko daugiau neėmiau, tik veidrodėlį ir dar šitas…“ – ėmė aiškintis bendraklasis. Kaimynai pamanė, kad stribai jų šeimą paleido (kartais ir taip nutikdavo), tad vištas ir grūdus ramybėje paliko.
„Man ne turtas rūpėjo. Puoliau prie kaimynų ir klausiu: kur juos išvežė? O jie, lyg susitarę, kartoja, kad į Rusiją. Buvau jau keturias klases baigusi, todėl supratau, jog į Rusiją arkliais jų nevežė. Išgirdusi, kad stribai paėmė vieną kaimyną su arkliu, kad šis mūsiškius išgabentų, nutariau palaukti ir jo paklausti, kur maniškius nuvežė. Įdienojus sulaukiau, bet ir šis tą patį kartojo – į Rusiją. Jeigu kas būtų pasakęs, kad jie -Plungės geležinkelio stotyje, būčiau kaipmat ten nubėgusi. Vėliau sužinojau, jog, prieš išvežant, juos net kelias paras stotyje į vagoną uždarytus laikė.“

Išsivedė ir kraitinę karvutę

Tas kelias dienas, kol ešelonas stovėjo Plungėje ir į jį iš visų rajono kampų buvo vežami tremtiniai, Jurkaičių turto niekas nelietė. O jie turėjo dvi karveles, arklį, avelių, paukščių… Išsiraudojusi ir supratusi, jog kitaip nebus, Staselė nusprendė niekur neiti, likti savo troboje. Tarvainiuose gyveno už našlio ištekėjusi jos teta Marytė Mikienė, kuri turėjo podukrą Liudą – Staselės vienmetę, geriausią jos draugę. Abi mergaitės šėrė gyvulius, lesino paukščius, susitvarkė trobą ir buvo įsitikinusios, kad galės čia dviese gyventi.
Prabėgo trys paros, o ketvirtąją atvažiavo stribai gyvulių paimti. Kolūkio pirmininkas tuomet buvo Bonifacas Daulius. Jis, matyt, ir su vienais, ir su kitais sutarė, todėl jam pavyko ne tik save, bet ir šeimą išsaugoti. Pirmininkas stengėsi nepykinti žmonių, tad gyvulių išvaryti pasiuntė stribokus. Iš pradžių Staselė nieko nesakė, bet kai pamatė prie vežimo pririšt
ą savo karvelę, nesusilaikė ir ją atrišo. Ta karvelė turėjo tuoj veršiuotis ir jau seniai mama pusiau juokais, pusiau rimtai dukrai sakydavo: „Čia tavo –
kraitinė.“
„Aš ją nuo mažens buvau išdresavusi, vaikščiojo paskui mane lyg šuniukas, – prisiminimuose paskendusi pasakojo Stanislava Rudienė. – Į daržą niekada nėra įpuolusi – žinojo, kad negalima. O čia matau, kad jau ją tuoj tuoj išves… Nesusilaikiau ir atrišau nuo vežimo. Vienas stribų ją pririša, o aš atrišu. Jis kad suriks: „Nušausiu kaip šunį!“ Ir taip spyrė man, jog nežinia, kiek metrų į šalį nuskridau. Po to nieko daugiau nebeprisiminiau…“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Kaip visoje mūsų valstybėje, taip ir Plungės bei Rietavo savivaldybių teritorijose atnaujinama nemažai daugiabučių. Ar gyventojai patenkinti renovacija?

Rezultatai

Loading ... Loading ...