„Tegul mažeikiškiai nesupyksta, bet man brangesnė – Plungė“

„Tegul mažeikiškiai nesupyksta, bet man brangesnė – Plungė“Iš Plungės kilęs aktorius Mantas Stonkus, pasidabinęs nykštuko kepure ir prisiklijavęs ilgą nosį, kartu su studijų laikų bičiuliu Šarūnu Banevičiumi kiekvieną dieną juokina „Dviračio šou“ žiūrovus šmaikščiomis politinėmis įžvalgomis. Be to, 25-erių vaikinas dalyvavo LNK projektuose „Žvaigždžių duetai“ ir „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“, vedė laidas LNK, BTV ir MTV televizijose, radijo stotyje ZIP FM, šiuo metu gastroliuoja po Lietuvą su „Domino“ teatro spektakliu „Langas į parlamentą“ ir laukia Emilio Vėlyvio filmo „Londonas-Vilnius-Bankokas: skrydis atidėtas“, kuriame filmavosi vasarą, premjeros. Paklaustas, ar jo jaunesnysis brolis, kitąmet baigsiantis „Saulės“ gimnaziją, neketina pasekti jo pėdomis, aktorius prasitarė: „Turi būti tikras laimės kūdikis, kad tau pasisektų“, ir pridūrė vis dėlto bandysiąs pastūmėti jaunėlį kitu keliu. Su Plungėje pas artimuosius viešėjusiu M. Stonkumi paskutinį praėjusių metų savaitgalį kalbėjomės ne tik apie jo darbus, bet ir apie Plungėje praleistas vaikystės vasaras bei svajonę vieną dieną būti įamžintam šalia kitų garsių plungiškių prie garbės suolelio Senamiesčio aikštėje.



– Ar esate dažnas svečias tėvų namuose Plungėje?
– Į Plungę pas tėvus ir senelius grįžtu, kai tik galiu, – vienas ar su šeima. Šiandien laukiame iš Vilniaus atvykstant žmonos Indrės tėvų. Plungiškiai ir vilniškiai seneliai nepasidalina anūkės, tad juokaujame, kad mums teks apsigyventi Kryžkalnyje – pusiaukelėje tarp vienų ir kitų.
– Ar dar turite čia vaikystės draugų?
– Deja, ne. Nemažai jų liko Mažeikiuose, kur išsikraustėme su tėvais, kai buvau dar mažas. Gimtojoje Plungėje, dabartinėje „Saulės“ gimnazijoje, baigiau tik dvi pirmąsias klases. Kai jau studijavau Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, mano tėvai vėl grįžo į Plungę. Nors Mažeikiuose praleidau nemažai metų, tegul mažeikiškiai neįsižeidžia, bet mano namai čia – Plungėje. Pas senelius Varkaliuose praleidau visas vaikystės vasaras. Vieni ir kiti seneliai gyvena beveik kaimynystėje, tad taip ir lakstydavau – iš vienų pas kitus. Su dviračiu išvažinėti visi Plungės pašaliai, išlandžiotas visas Noriškių miškas, išvaikščiotos „Plungės jūros“ pakrantės.
– Kuo užsiima jūsų tėvai?
– Mano tėtis Alvydas Stonkus yra dailininkas, rengia parodas su dailininkų grupe „3+“. O mama yra mama. Tiesa, dabar ją galima vadinti pradedančia verslininke, užsiima kaimo turizmu. Devyneriais metais jaunesnis brolis mokosi „Saulės“ gimnazijoje, vienuoliktoje klasėje. Esu laimingas žmogus, nes dar turiu visus keturis senelius.
– Kas vis dėlto lėmė, kad šiandien esate ne kas kitas, o aktorius? Ar vaikystėje nenorėjote lygiuotis į dailininką tėtį?
– Daug sutapimų ir atsitiktinumų lėmė, kad pasirinkau aktorystės studijas ir kad jas baigiau. Scenoje buvau nuo vaikystės. Dar Plungėje lankiau sportinius šokius, Mažeikiuose –
tautinius. Mokykloje nuolat dalyvaudavau visokiuose renginiuose – juk geriau būti ant scenos nei pamokose. Vaikystėj taip pat ir piešdavau, turiu tą potėpio jutimą. Ir dabar vis kirba mintis nusipirkti dažų, drobės, bet… Kai turėsiu daugiau laisvo laiko, tikrai tą padarysiu.
– Esate labai užsiėmęs žmogus?
– Labai. Visos dienos iki gegužės mėnesio – suplanuotos. Esu užimtas, bet kartu ir labai laimingas. Jaučiuosi savo vėžėse. Kasdieninis mano darbas yra filmavimasis „Dviračio šou“. Nuo spalio su „Domino“ trupe gastroliuojam po Lietuvą, per mėnesį tenka suvaidint 13-14 spektaklių. Vasario 24 dieną „Langą į parlamentą“ galės pamatyti ir plungiškiai. Kai turiu laisvą savaitgalį, vedu renginius. Be to, namie laukia žmona, buities darbai ir mažas žmogelis, kuriam taip pat reikia dėmesio.
– Ar vasarą gimus dukrelei nesulėtinote tempo?
– Sakyčiau, išėjo atvirkščiai: vasarą pradėjau ruoštis šokių projektui, filmavausi pas E. Vėlyvį. Pradėjau dirbti dar daugiau, nes reikia išlaikyti šeimą. Tiesa, dukrelė jau spėjo užsidirbti savo pirmąją algą – visi trys buvome pakviesti dalyvauti vienos įmonės reklaminėje fotosesijoje.
– O ar tėvai nebandė jus įkalbėti rinktis kitą specialybę, negąsdino, kad artistai – alkani ir basi?Juk nemažai tokių, kurie, paslėpę stalčiuje Muzikos ir teatro akademijos diplomą, tampa emigrantais juodadarbiais.
– Tai kad ne alkanas ir ne basas esu. Toks pasakymas – tik senas bjaurus stereotipas, kurio sunku atsikratyti. O dėl emigracijos… Kaip aš emigruosiu, kada aš į Plungę beatvažiuosiu? Man labai gerai Lietuvoje. Nors… ką gali žinoti. Visada yra galimybė, kad koks garsus užsienio režisierius, atsivertęs aktorių archyvą, durs pirštu į mano nuotrauką ir pasakys, kad jam reikia būtent tokio rytų europiečio, angliškai kalbančio su baisiu akcentu.
– Tikriausiai jūsų artimieji nepraleidžia nė vienos „Dviračio šou“ laidos?
– Specialiai jų nežiūri, jei turi laiko, įsijungia. Bet tikrai nesulaukiu iš jų kokios kritikos, patarimų, kad reikėtų daryti taip, o ne taip. Čia jau – mano žmonos darbas. O tėvai mane vis tiek mato ne kaip aktorių, ne kaip televizijos veidą, bet kaip sūnų. Žinoma, artimieji visada džiaugiasi mano sėkme, skubu papasakoti jiems apie naujus vaidmenis.
– Ar studijuodamas svajojot, kurioje scenoje – teatro, kino ar televizijos – norėtumėte dirbti?
– Norėjau būti visur. Svarbu suderint laiką, kad visur suspėtum. Žinoma, yra aktorių, kurie nenori filmuotis televizijoje, nes nepatinka jos „virtuvė“. Man visur yra gerai.
– Turbūt ir pačiam teko išgirsti sakant, kad televizija gadina jauną aktorių, kritikuojant lietuviškų TV kanalų laidas, kaltinant jų kūrėjus banalumu ir vulgarumu?
– Žmonės kritikuoja laidas, nors patys jas žiūri. Pažiūrėkim į reitingus. Tų „banaliųjų“ laidų žiūrimumas – didžiausias. Nepasakysiu nieko naujo: kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Jei žmonės tokių laidų nebežiūrėtų, būtų sukurta kažkas naujo. Yra nemažai puikių kultūros, informacijos laidų, kad ir toje pačioje LNK. Bet jų reitingai daug mažesni. Dabar daugelis kanalų persikelia į internetą, tad dar ilgai nuo televizijos nepabėgsime. Kaip žiūrovams reikalinga televizija, taip mums reikalingi žiūrovai.
– „Dviračio šou“ rodomas kiekvieną dieną jau 18 metų. Kažkoks unikumas, ar ne?
– Išties, ši laida unikali vien dėl to, kad nė viena kita nėra tiek išgyvenusi. Kartais laidos kūrėjai kritikuojami, atseit, jų humoras darosi lėkštas. Bet turbūt nė vienas tų kritikų nesugebėtų šitiek metų laidai kurti naują siužetą. Natūralu, kad vieną dieną pavyksta geriau, kitą – blogiau, bet apskritai daugelis laidų yra vykusios, kitaip „Dviračio“ jau seniai nebebūtų.
– Kaip jums pavyko tapti šios laidos kūrybinės grupės nariu?
– Labai įdomiu būdu. Mūsų kursas Muzikos ir teatro akademijoje buvo suformuotas kaip aktorių ir renginių vedėjų. Pastarąją discipliną turėjo dėstyti maestro Vytautas Kernagis. Bet taip jau atsitiko, kad netekome jo, tad likome mokytis daugiausia vien aktorystės. Vis dėlto baigiamiesiems egzaminams turėjome paruošti šaržuotus vaidinimus, kuriuose atsiskleistų mūsų, kaip vedėjų, galimybės. Šiuos pasirodymus stebėjo Haroldas Mackevičius, vienas „Dviračio šou“ prodiuserių. Matyt, kažką manyje įžvelgė. Netrukus gavau kvietimą vesti LNK laidą „Šou biznio šou“, vėliau – prisijungti prie „Dviračio“ komandos. Iš pradžių vaidinau Rolandą Vilkončių, buvusį STT vadą Žimantą Pacevičių, kelis krepšininkus. Dabar daugiausiai tenka būti Medinuku, bet, kai tik prireikia mano veido, gaunu ir kitų vaidmenų.
– Esate sakęs, kad komiko etiketė jums klijuojama dirbtinai. Vis dėlto tik tokiame amplua jus ir tematome.
– Aš – kaip tas Moljeras, kuris visada svajojo rašyti tragedijas, bet iš to perdėto tragizmo gimdavo tik komedijos. Giliai širdyje esu jautrus tragikas, bet, matyt, mano fizionomija kalta, kad tinku kitokiems personažams. Kai buvau jaunesnis, dėl to labai sielojausi, bet dabar jaučiuosi gerai. Manau, dar ateis diena, kai galėsiu pabūti tragiku – kokiu Romeo ar Hamletu.
– Ne tik savo vaidmenimis, bet ir charakteriu jūs sulaužėte dar vieną – niūraus ir sunkiai prakalbinamo žemaičio – stereotipą…
– Bet juk žemaičiai nėra niūrūs. Esu žemaitiškai užsispyręs – kad ir kas nutiktų, būsiu linksmas ir manęs taip paprastai nenuliūdinsi. Visada šypsosiuos ir bandysiu tą gerą nuotaiką skleisti aplinkui. Grįžusio po darbų namie manęs laukia dar linksmesnis žmogus – mano žmona, todėl nėra kada liūdėti. Gyvenimas tam per trumpas.
– Bet kartu ir ne rožėmis klotas… Ar neaplanko baimė, kad vieną dieną galite likti be vaidmenų?
– Jeigu apie tai nuolat galvosi, gali taip atsitikt. O jeigu eisi į priekį, dirbsi kaip arklys ir nesidairysi į šalis, tokios mintys neaplankys. Žinoma, garantijų, kad po metų kitų turės darbą, artistai neturi. Indrė, iki mot
inystės atostogų taip pat vedusi įvairias laidas, dabar po truputį vėl bando grįžti į televiziją. Pramogų versle taip jau yra – padaryk bent metų pertrauką ir būsi užmirštas.
– Dėl to daugelis vadinamųjų žvaigždžių stengiasi įvairiais būdais nuolat apie save priminti: pradedant madingų vakarėlių maratonais ir baigiant dirbtinai kuriamais skandalais…
– Aš ir taip kasdien esu matomas per televiziją, todėl kol kas tokio poreikio nejaučiu. Einam tik į tokius vakarėlius, kurie yra įdomūs, kur renkasi mūsų draugai. Gal keistai nuskambės, bet – taip, šou versle irgi yra tikrų draugų, ir aš tokių turiu. Tik vienų vakarėlių niekas nestebi, o kitus fotografuoja ir viešina.
– Vis dėlto esate medžiojamas žurnalistų. Spaudoje ir internete galima rasti žinučių ir apie jūsų sužadėtuves bei vestuves, ir apie dukrelės gimimą bei vardynas…
– Tai mūsų šeimai – labai svarbūs įvykiai, tad kam juos slėpt. Jeigu žurnalistai klausia – atsakom, nežaidžiame slėpynių. Ir į vestuves atvykusius žiniasklaidos atstovus pavaišinome šampanu. Neturėjome, ko slėpti, juk vestuvės buvo iš meilės, ne iš reikalo. Tačiau niekada neišgirsite, kad Indrė šokiravo vakarėlio svečius savo iškirpte ar kad nusipirkome madingų pagalvėlių. Neįsileidžiame žurnalistų į namus ir neafišuojame, kokiais automobiliais važinėjame. Nesame to „kalibrėlio“ žmonės.
– Turbūt sulaukiate dėmesio ir iš praeivių?
– Būna, kad atpažįsta, pašnekina. Ypač, kai grįžtu į Žemaitiją. Bet tas dėmesys – labai malonus. Širdį glosto, kai plungiškiai sako: „Va, mūsų kraštietis.“ Tada pasijaučiu tikras Plungės vaikas. Gal kada net nusipelnysiu būti įrašytas tarp kitų kraštiečių prie Senamiesčio aikštėje esančio suoliuko su gitara.
– To jums ir linkime. Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Jurgita NAGLIENĖ

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...