Mažaūgės merginos smalsuolių žvilgsniai netrikdo

Mažaūgės merginos smalsuolių žvilgsniai netrikdoKai plungiškė Reda Aurylaitė eina gatve, retas praeivis nenulydi jos smalsiu žvilgsniu. „Juokingiausia, kai Klaipėdos „Akropolyje“ einu, – kai kurie žmonės net sustoja, bežiūrėdami į mane. Galvoju, kad tik nepamirštų, ko atėjo pirkti“, – juokėsi 21-erių mergina, šiuo metu studijuojanti Klaipėdos valstybinės kolegijos pirmajame kurse.



Nuo užgauliotojų apgindavo draugai

Gimus Redai, medikai jos mamai iš karto pasakė, jog dukrelei – įgimta ir reta kaulų liga, todėl mergaitė bus itin mažo ūgio. Pati Reda tik pradėjusi lankyti mokyklą retsykiais pagalvodavo, kodėl klasės draugai amžiumi jaunesni, tačiau ūgiu – didesni už ją. Trumpai pagalvodavo ir pamiršdavo.
Tik mokantis penktoje klasėje kartą išgirdo, kaip kažkas ją pavadino lilipute. Nustebo, pamačiusi griežtą klasės draugų reakciją užgauliotojo adresu, kuris po to net su pagarba žvelgdavo į mažaūgę mergaitę. „Na, jeigu ją taip gerbia bendraklasiai, matyt, Reda kažkokuo ypatinga“, – ko gero, panašiai tuo metu pagalvojo tas prasivardžiuotojas.
Jeigu jis tikrai taip pagalvojo, buvo teisus, nes pataikė kaip pirštu į akį – Reda užaugo be jokių kompleksų, nesuvaržyta ir laisva asmenybė.
„Na, tiesiog mane nuo pat vaikystės supo geri žmonės – darželio auklėtojos, kaimynai, vėliau mokytojai, geri bendraklasiai, kurie su mano mažu ūgiu buvo apsipratę ir paprasčiausiai jo nepastebėdavo. Jiems aš buvau tokia pat, kaip ir jie patys. Na, tik žemesnė. Mokiausi „Saulės“ gimnazijoje, kurią ir baigiau. Ten mane supo tie patys draugai, aš net pamiršdavau, jog atrodau kitaip nei kiti. Kartais užsimiršusi akimirkai pagalvodavau: ko čia dabar į mane praeiviai spokso? Nuo pat mažų dienų visi žiūri, bet apsipratau“, – pasakojo Reda.

Nerūkyk, nes neužaugsi

Mergina šiandien šypsosi, pasakodama, kad jos mažas ūgis (124 cm) kai kuriems tėvams ar vaikams tampa tarsi auklėjamąja priemone, mat yra girdėjusi, kaip tėvai savo atžalai sakė: „Matai, vaikeli, ji rūkė, todėl ir neužaugo. Jeigu nori užaugti didelis, – niekada nerūkyk.“
Žinoma, pati Reda niekada nerūkė, tačiau neturi nieko prieš, kai tėvai pasitelkia visas priemones, siekdami, kad jų vaikelis nerūkytų.
„Būna gana įdomių situacijų. Antai stovi grupelė vaikų, iš kurių vienas sako: „Žiūrėkit, liliputė eina.“ Kiti tuoj pat ima drausminti taip pasakiusįjį – esą, jeigu taip kalbėsi, tavo paties vaikai tokie užaugs. Beje, pastaruoju metu vengiu eiti į bažnyčią per Mišias, mat pastebėjau, jog kai kurios moterėlės negali susikaupti maldai, nes tik žiūri ir žiūri į mane, net atsisukdamos žiūri. Tačiau nieko tokio. Kartais pagalvoju, gal ir aš taip elgčiausi“, – juokėsi Reda.
Mergina įsitikinusi, jog visai nesvarbu, kad ne visada Mišias išklauso – tikėjimas dėl to nenukentėjo. Atvirkščiai, jis tapo tikresnis ir stipresnis. Kai pajunta, kad nori dvasinio pastiprinimo, Reda užsuka pas kleboną Julių Meškauską. Pasikalba ir, žiūrėk, vėl galima į gyvenimą žiūrėti atviromis ir šviesiomis akims. Jos nuomone, reikia melstis ne tada, kai reikia pagalbos ar pastiprinimo, o tiesiog meldžiantis reikia dėkoti už jau turimą sėkmę, sveikatą –
už tai, kad aplenkė nelaimės ar bėdos.
Anot Redos, pažintis su klaipėdiškiu aktoriumi Aleksu Mažonu, tikinčiu Dievą, tačiau kitaip nei įprasta, pakeitė ir jos požiūrį. Tikėjimas suteikia jėgų judėti į priekį, daro mus pakantesnius ir atlaidesnius kitiems.

Tokia pat, kaip ir visi

Kuo ilgiau kalbiesi su Reda, tuo mažiau krenta į akis jos mažas ūgis, o vėliau visiškai jo nebepastebi: mergina protinga, apsiskaičiusi, linksma, įdomi pašnekovė. Ne vienas žavėjosi jos Bičių motinėlės vaidmeniu per neįgaliesiems ir visuomenei skirtą renginį „Mes esam vienodi, mes norime būti kartu“.
„Žemaitis“ rašė ir apie jos Plungės visuomenei surengtą performansą, kurio metu, stebint žiūrovams, kirpėjo vaidmenį atlikęs Tomas Danilevičius nukirpo merginos plaukus.
„Performansas – tai galimybė išreikšti save, stebint žiūrovų reakciją. Mano specialybė – kultūrinės veiklos vadyba. Todėl, kas susiję su kūryba, renginiais, man viskas įdomu. Klaipėdoje dar papildomai lankau pantomimos teatro studiją. Mane kūrybinė veikla labai žavi, todėl ateitį ir sieju su ja“, – kalbėjo mergina.
Reda tikrai tokia, kaip visi, todėl be jokio maivymosi ir apsimetinėjimo paklausėme apie jausmą, kuris nesvetimas visokio amžiaus žmonėms, o jauniems – tiesiog būtinas kaip oras. Taigi –
apie meilę.
„Žinoma, kad buvau įsimylėjusi. Pirmą kartą – dar darželinukė. Paskui jausmas aplankė sulaukus keturiolikos. Graži draugystė truko vienerius metus. Nutrūko, kai berniukas išvyko gyventi į užsienį. Dabar, ačiū Dievui, nesu įsimylėjusi. Kodėl džiaugiuosi, kad širdis laisva? Todėl, kad ne tik širdis, bet ir pati esu laisva. Juk matau, kaip įsimylėjusios draugės priverstos riboti savo pomėgius, atsiskaityti, kur eina, ką veikia. O aš esu ir dar ilgai noriu būti laisva. Turiu daug planų: reikia baigti mokslus, svajoju įkurti savo pantomimos teatro studiją, laukia daug neperskaitytų knygų. Taigi nėra laiko“, – sakė Reda.
Mergina turi galybę pomėgių, kuriems negaili laisvalaikio. Be kūrybos, ji dar be galo mėgsta kryželiu siuvinėti paveikslus, kuriuos vėliau su malonumu dovanoja pažįstamiems, giminėms ir draugams.
Reda neslepia jau savo kailiu patyrusi, jog gyvenimas – ne vien rožėmis klotas. Kai neįstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, trumpam apniuko jo spalvos.
„Vėliau supratau, jog gyvenime visko turi būti – ir nesėkmių, ir džiaugsmo. Neveltui sakoma: jeigu nori vietos po saule, privalai susitaikyti su vienu kitu nudegimu“, – šiandien filosofiškai sako Reda.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...