Svarbu išlipti savoje stotelėje

Plungiškė Aldona Gabševičė po ilgų mėgiamo darbo paieškų, savęs ieškojimų pagaliau visa tai radusi, šiandien sako: „Ar pastebėjote, jog beveik kiekvieno žmogaus gyvenime atsiranda pauzių, tarsi stabtelėjimų, kuomet nežinai, ar pasirinktu keliu eiti toliau, ar vis dėlto pasukti ir stačia galva nerti į kitą gyvenimo etapą. Nors jis dažnai būna bauginantis ir su nežinomybės prieskoniu, tačiau vis tiek – viliojantis, be to, ir širdžiai mielas.“



Aldona neslepia, jog ne visada (kaip ir daugelis mūsų) klausė savo širdies. Dažnai į jos mažyčius troškimus, giliai paslėptus lūkesčius tik numodavo ranka. Nieko naujo – taip elgiasi daugelis, o jei žmogus dar turi ir menininko gyslelę – ramaus gyvenimo ir kelio be kryžkelių nelauk. Dar ankstyvoje jaunystėje suprato, jog dėl tos gyslelės nebus lemta jai vaikščioti patogiais, pramintais takais, nesižavės kitų nustatytomis taisyklėmis ar dogmomis, o atkakliai ieškos savųjų.
„Nuo pat vaikystės mėgau piešti. Namiškiai ir aplinkiniai žavėdavosi ir sakydavo, jog tai darau neblogai, todėl ėmė mane vadinti menininke. Nežinau kodėl, bet tai man nepatiko ir vėliau, renkantis kur toliau mokytis, kažkodėl, tikriausiai dėl savo užsispyrimo, pasukau ne savo keliu. Žodžiu, išlipau ne savoje stotelėje. Tarsi priešgyniaudama kitiems, įstojau ir baigiau maisto paruošimo technologijos fakultetą. Darbas pagal specialybę nebuvo prie širdies, traukė kažkas kitas“, – pasakojo Aldona.
Tačiau tas „kažkas“ buvo ilgam paslėptas atokioje širdies kertelėje, užrakintas septyniais užraktais, o jauna moteris pradėjo gyventi kaip dauguma: dirbo nemėgiamus darbus, kuriuos pagal kažkokį keistą dėsningumą keitė kas penkerius metus, ištekėjo, gimė du sūnūs. Šiandien moters sūnūs – suaugę, kuria savo gyvenimus. Abu gabūs, kupini neįtikėtinų planų ir idėjų. Tiesa, Aldona su vaikų tėvu vėliau pasuko skirtingais keliais, tačiau išsiskyrė draugiškai, be pykčių.
Vėliau moteris sukūrė kitą šeimą, tik darbų paieška nesiliovė. Važinėjo net į Telšius, tačiau galiausiai ten bendrovė bankrutavo ir kartu su kitais darbininkais Aldona darbdaviams tapo nebereikalinga. Pamena, kaip jau atleista iš darbo važiavo namo. Rudenėjantys laukai dar labiau didino nerimą dėl ateities. Pagauta kažkokio impulso, netikėtai stabtelėjo šalikelėje ir pasuko į pievą. Nors joje jau nebebuvo žydinčių gėlių, sodrios žalumos, tačiau meniška moters akis ir sudžiūvusiuose styrančiuose stagaruose įžvelgė grožį.
„Tuomet parsivežiau visą pluoštą sudžiūvusių augalų, kankorėžių. Taip ir gimė mano pirmasis koliažas iš išskaidytų kankorėžių. Pažįstami vėl sakė, jog tai – gražu. Ko gero, nuo tada ir prasidėjo mano kelias mėgiamo užsiėmimo link. Žinoma, reikėjo pagrindo po kojomis, todėl užsiregistravau Darbo biržoje, kuri man pasiūlė baigti floristikos kursus. Baigiau, įgijau naudingų žinių, gavau darbą gėlių salone. Tačiau širdis dar kažkodėl nerimo – norėjosi turėti savo versliuką, kuris teiktų visišką laisvę, galimybę būti nepriklausomai nuo darbdavių. Kadangi tam reikia turėti šiek tiek apyvartinių lėšų, išvažiavau uždarbiauti į Norvegiją. Grįžusi, kartu su seserimi Neringa išsinuomojau Rietavo gatvėje patalpas, išsiėmėme individualios veiklos pažymą ir… į darbą kasryt pradėjau eiti kaip į šventę“, – linksmai pasakojo Aldona.
Tiesa, uždarbis ne kažin koks, todėl teks plėstis, sugalvoti dar ką nors naujo, nes konkurencija nėra vien blogas dalykas – ji neleidžia užsnūsti, o vis gena į priekį. Tačiau Aldona laikosi principo – apie būsimus planus geriau garsiai nepasakoti. Kol kas jos su vyru namo vienas kambarys apverstas kankorėžiais, sudžiūvusiais lapais, šakomis bei samanomis, kurie kitų akimis žiūrint – vienos šiukšlės. Tik pati Aldona moka juose įžvelgti būsimus koliažus, kompozicijas, puošmenas ant sienų. Iš kelionių prie Baltijos jūros taip pat kaskart parsiveža šūsnį vandens ir laiko nugludintų akmenukų bei visokiausių pagalių. Moteris juokiasi, jog net išsiruošusi grybauti paprastai grįžta be grybų krepšyje – jame būna pilna samanų bei įvairiausių šakų.Aldona šiandien džiaugiasi, jog prieš kurį laiką nepabūgo keisti gyvenimo, nepabūgo nerti į nežinomybę ir ieškoti savo gyvenimo prasmės. „Radau. Pasauliniu mastu, žinoma, – nedidelis atradimas, tačiau atskiro žmogaus – neįkainojamas. Nereikia baimintis, ką nors keisti. Tik būtina įsiklausyti į savo vidinį balsą“, – atsisveikindama pabrėžė Aldona.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...