„Angliškos pop dainos mūsų kolektyve – draudžiamos“

Pernai alsėdiškiai dalyvavo jaunimo muzikos festivalyje Krasnogorske (Rusijoje). M. Miliausko rankose – laimėta pereinamoji taurė

Kam bent kartą teko išgirsti dainuojant Alsėdžių vidurinės mokyklos vaikinų vokalinį ansamblį, tas tikriausiai sutiks, kad alsėdiškių pasirodymas įsimena ilgam. Juk ne kasdien pamatysi keliolika moksleivių, su tokiu užsidegimu traukiančių karines ir patriotines dainas, kokio neišvysi net ant scenos šėlstančių populiariosios muzikos atlikėjų akyse. Apie tai, kaip sekasi sudominti šiuolaikinius paauglius toli gražu ne tokia šiuolaikiška muzika, kalbėjomės su šio ansamblio vadovu, Alsėdžių vidurinės mokyklos muzikos mokytoju Martynu Miliausku.
Pamėgęs Alsėdžius
„Dievinu mažus miestelius“, – šitaip pokalbį pradeda pedagogas, paklaustas, kur šiuo metu gyvena. Nors M. Miliauskas gimė ir užaugo Telšiuose, ten gyvena jo tėvai, artimieji ir draugai, jaunas vyras jau kurį laiką dairosi būsto Alsėdžiuose – miestelyje, kurio mokykloje dirba jau devintus metus. Kaip netrukus paaiškėja, tokio apsisprendimo priežastis – noras įleisti šaknis ten, kur visi vieni kitus pažįsta, sutikę gatvėje sveikinasi ir klausia, kaip praėjo tavo diena, kaip sekasi darbas ir ar sveikata nešlubuoja. Būtent tokie ir yra Alsėdžiai, tad artimiau susipažinus su čia gyvenančiais žmonėmis noras dairytis toliau nekyla.
Netrunkame išsiaiškinti, kad į Alsėdžius M. Miliauską atvedė miestelio mokykloje atsilaisvinusi muzikos mokytojo vieta. O kaip jis pasuko muzikos pedagogo keliu? „Kiek save atsimenu, visada vaizduodavau didelį muzikantą. Mano abu seneliai buvo muzikalūs, turėjo gerą klausą, buvo saviveiklininkai. Būtent senelio draugas man padovanojo pirmąjį muzikos instrumentą – trimitą. Su juo buvau gerokai kaimynams galvas iškvaršinęs. Kai užtrimituodavau išėjęs į kiemą, šie bardavosi, kad negali daržų ramiai ravėti, liepdavo eiti groti į trobą“, – juokėsi pašnekovas.
Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje įgijęs klarneto specialybę, telšiškis suprato, jog nori savo ateitį sieti su muzikos pedagogika, tad įstojo mokytis šios specialybės į Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetą. Vėliau mokslus krimto Šiaulių universitete, čia apsigynė pedagogikos bakalauro laipsnį. Dar studijuodamas neakivaizdžiai, pradėjo dirbti Alsėdžių mokykloje muzikos mokytoju. Dabar jo veiklų sąraše – ir meno vadovo darbas Nevarėnų kultūros centre, ir dalyvavimas bičiulių Telšiuose suburtame liaudiškos muzikos ansamblyje „Smagratis“, ir įvairios šventės, vestuvės, jubiliejai, į kuriuos yra kviečiamas groti drauge su kolega Linu Senkumi. Tad išgirdęs abejojant, ar muzika yra ta sritis, kuri leidžia uždirbti ne tik, liaudiškai sakant, duonai, bet ir sviestui, pašnekovas patikina, jog mėgstant savo darbą ir netinginiaujant badauti niekada nereikės.
Karinė drausmė neišgąsdino
O pagrindiniu savo darbu M. Miliauskas vadina mokytojavimą – tam atiduoda daugiausiai širdies ir energijos. Todėl jo niekada neišvysime dabar populiariuose muzikiniuose televizijos projektuose, mat yra įsitikinęs, kad mokytojams tokia veikla nederama. O Alsėdžių mokykla – ne eilinė, pasirinkusi ne sporto ar meno pakraipą, kaip kitos, bet gynybinio-pilietinio ugdymo programą. Ar tai  neatbaidė meniškos prigimties jaunuolio, ieškojusio pirmojo darbo? M. Miliauskas tikina, jog mokykloje vyraujanti karinė drausmė jį netgi suintrigavo. Neišgąsdino ir žinia, kad į šią mokyklą tėvai atveža ir sunkiai auklėjamus vaikus iš kitų rajonų. Jie apgyvendinami bendrabutyje ir tuoj pat įtraukiami į mokslus bei plačią popamokinę veiklą. O kai nuo bendrabučio iki mokyklos – vos keli žingsniai, galimybių nukrypti į šalį ne tiek jau daug.
„Gal ir negražu girtis, bet… esame į doros kelią atvedę ne vieną jaunuolį“, – sako pedagogas ir priduria, jog pats nesunkiai randa bendrą kalbą su visais mokiniais – ir su pažangiaisiais, ir su sunkiau auklėjamais. „Gal dėl to, kad esu toks didelis… Problemų dėl drausmės pamokose niekada nesu turėjęs“, – garsiai nusikvatoja. o kaip sekasi keisti mokinių požiūrį, kad muzika – nerimtas dalykas, per kurio pamokas galima ir patinginiauti? Pašnekovo įsitikinimu, šių pamokų nereikia nuvertinti, jos ne mažiau svarbios nei, tarkim, matematikos ar lietuvių kalbos. Jau vien dėl to, kad M. Miliauskas moko ne tik pažinti savo balso galimybes, bet ir drąsiai elgtis prieš publiką, nugalėti scenos baimę, o šios žinios ateity praverčia kiekvienam.
Dairytis muzikai gabių moksleivių pedagogas pradeda dar pradinėse klasėse. M. Miliauskas yra subūręs ne tik minėtąjį vaikinų ansamblį, bet ir merginų, mišrią grupę, į popamokinės veiklos užsiėmimus kviečia ir mažuosius dainorėlius, ir norinčiuosius išmokti groti gitara. Vis dėlto profesionaliausias šiuo metu yra vaikinų vokalinis ansamblis, dainuojantis vien tik istorines ir patriotines, partizanų dainas. Mokytojas prasitaria, kad tam, jog sudomintų merginas, leidžiąs į programą įtraukti ir vieną kitą lyrinę dainą apie meilę, tačiau angliškos pop stiliaus dainos šiame kolektyve – draudžiamos.
„Naujokams istorinės ar patriotinės dainos atrodo keistokos. Kartais klausia, kodėl negalime dainuoti ko nors iš šiuolaikinių jaunimo mėgstamų grupių repertuaro. Bet net ir tokie abejojantieji po poros repeticijų pamato tikrąjį istorinių, patriotinių dainų grožį, jų jėgą, ir daugiau panašių pageidavimų nebeišgirstu“, – atskleidžia pašnekovas ir priduria, kad paaugliams meilė tėvynei nėra pirmojoje vietoje,  tačiau visa ugdymo programa ir aplinka mokykloje skatina jaunuolius „atrasti“ šias vertybes. Tam pasitarnauja išvykos, ekskursijos, istoriniai filmai, susitikimai su garsiais žmonėmis, iškilmingi mūsų valstybei svarbių datų minėjimai, siekis aktualizuoti nelengvą Lietuvos kelią nepriklausomybės link.
Dainorėliams pasirodymai reikalingi kaip grynas oras
Nors prieš penkerius metus buvo nelengva prisikviesti jaunuolių į ansamblį, dabar, kai jis tapo plačiau žinomas ir pelnė pripažinimą įvairiuose konkursuose, atsiranda tokių moksleivių, kurie patys ateina pasisiūlyti į narius. O sunkiausia ansamblio vadovui – atsisveikinti su mokyklą baigusiais ansamblio nariais. Bet pašnekovas sakė tikįs, kad jo įdėtos pastangos sudominti jaunuolius muzika, įskiepyti meilę tėvynei nenueina perniek. Antai praėjusią vasarą net du Alsėdžių vidurinės mokyklos abiturientai pasirinko studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Vienas jų – Gintas Pūžė – kelerius metus dainavo M. Miliausko vadovaujamame vaikinų vokaliniame ansamblyje, o dabar dainuoja akademijos kariniame chore.
Matyt, ne atsitiktinai alsėdiškiai dvejus metus iš eilės sėkmingai pasirodė minėtosios akademijos rengiamuose žygio dainos konkursuose. Konkursas išskirtinis tuo, kad vieną dainą dalyviai turi atlikti žygiuodami, o tam reikia ne tik gero muzikinio, bet ir fizinio pasirengimo, tad į repeticijas ateinantiems dainininkams vadovas skiria įvairių fizinių pratimų. Kolektyvas šių metų pradžioje išbandė sėkmę ir Lietuvos vaikų bei jaunimo televizijos konkurso „Dainų dainelė“ rajoniniame etape. Ir nors šį pavyko sėkmingai įveikti, sėkmės pritrūko Mažeikiuose vykusioje regioninėje atrankoje. Vis dėlto alsėdiškiai nenusimena ir žada pradėti ruoštis 2016-aisiais vyksiančioms „Dainų dainelės“ atrankoms. „Dveji metai –  tinkamiausias laikas konkursinei dainai nugludinti“, – juokėsi pedagogas, pats su draugų kompanija, susibūrusia į „Smagračio“ ansamblį, dalyvaujantis įvairiuose konkursuose bei koncertuose.
Gana dažnai į koncertus po visą Lietuvą keliauja ir alsėdiškiai dainininkai, lydimi energingojo mokytojo. Už galimybę nevaržomai keliauti jie yra dėkingi Alsėdžių mokyklos direktoriui Leonui Mockūnui, kuris dar niekada neatsisakė skirti kelionėms reikalingo autobusiuko. O tokios išvykos ir pasirodymai, pasak pašnekovo, atlikėjams yra reikalingi kaip grynas oras. Nes nieko nėra geriau už klausytojų plojimus ir padėkas. „Todėl važiuojame į kiekvieną kaimelį ar miestelį, į kiekvieną mokyklą ir senelių namus, kur tik mus pakviečia, kad tik nepritrūktume to „vidinio kuro.“
Prieš atsisveikinant rūpėjo jaunojo pedagogo paklausti, ar jis su kolegomis įsitraukė į visuotinį pedagogų streiką, kuris nuvilnijo per Lietuvą pastarosiomis dienomis. Ir išgirdome netikėtą atsakymą: „Jei per koncertą moksleivių daina nenuskambės taip, kaip turėtų, ar tada galėsiu pasiteisinti, kad nebuvo laiko repeticijoms, nes reikėjo streikuoti?! Abejoju. Bet būtinai parašykite, jog palaikau streikuojančius kolegas“, – dar kartą skambiai nusijuokė pedagogas ir išskubėjo rengtis vienam iš nesibaigiančių koncertų, į kurį žiūrovai rinksis pasiklausyti ne streiko šūkių, bet širdį virpinančių ir ramiai sėdėti kėdėje neleidžiančių dainų.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...