Tėvynės trauka buvo stipresnė už pinigus

1412-3106Šiuo nedėkingu laikotarpiu, kai Lietuvoje jaunimą lyg giltinė šienauja emigracija, nedideliame mieste sutikti savo darbą išmanantį ir su užsidegimu jį dirbantį jauną specialistą – nelengva. „O ką mums Lietuvoje veikti? Čia nėra perspektyvų…“ – pasakytų ne vienas, paklaustas, kodėl gimtąsias vietas iškeitė, pavyzdžiui, į dažno purvinu vadinamą Londoną ar kitą svečios šalies miestą. Ir tuoj pat pridurtų, kad perspektyvos nebūtinai atsiveria ir Londone, tačiau ten už įdėtas pastangas ir triūsą yra kur kas dosniau atlyginama. Kad Lietuvoje jaunam žmogui gyvenimas – ne rožėmis klotas, mano ir Plungės turizmo informacijos centrui vadovaujanti Gintarė Gurevičiūtė. Septynerius metus Airijoje praleidusi energinga ir žodžio kišenėje neieškanti moteris iš ten sutiktų draugų ir dabar sulaukia klausimo, ką ji čia, tokiame mažame mieste kaip Plungė, kur jaunam žmogui trūksta veiklos, o ką jau bekalbėti apie karjeros galimybes, veikia. Tačiau Gintarė gerai žino, kodėl grįžo. Tėvynės trauka buvo stipresnė už pinigus.
Į Airiją – suvokti, ko nori iš gyvenimo
O lagaminus vykti į Airiją Gintarė susikrovė vos baigusi mokyklą. Rietave gimusi, o Stalgėnuose užaugusi žemaitė, būdama devyniolikos, suprato, kad studijoms dar nėra „susitupėjusi“. Šiais laikais turbūt būtų pasirinkusi savanoriavimą kurioje nors užsienio šalyje, dabar vis labiau populiarėjantį tarp tokių dar tiksliai nežinančių, ko iš gyvenimo nori, jaunų žmonių. Tačiau tuo metu Lietuvoje tai nebuvo populiaru. Todėl, paraginta draugės, nutarė metams emigruoti. „Šitaip mes, dvi kvailelės iš Stalgėnų, išvykome į užsienį“, – prisimindama 2001 metus juokėsi moteris.
Tiesa, tuo metu dar nebuvo atsivėrusios Europos Sąjungos sienos, tad ir emigruoti pasiryždavo retas. Tačiau Gintarė ryžosi. Ir iki šiol stebisi, kaip išvykti jai, vienintelei dukrai (Gintarė augo su broliu) leido reiklus ir griežtas tėtis, UAB „Žemaitijos grūdai“ generalinis direktorius, bei Stalgėnų mokykloje dirbanti mama. Matyt, manė, kad dukra ten pabus, o grįžusi po metų rimtai kibs į mokslus, tiksliai žinos, ką nori studijuoti ir kokiame darbe save ateity įsivaizduoja. Ir Gintarė išvažiavo. Planai apie režisūros, o gal vaidybos studijas buvo atidėti mažiausiai metams.
Grįžus – ašarų pakalnė
Airijoje, netoli šios šalies sostinės Dublino, mergina savo „karjerą“ pradėjo nuo darbo visame pasaulyje populiariame restorane „McDonald’s“. Išvažiuoti iš Žemaitijos kaimo ir pradėti savarankišką gyvenime kitoje užsienio šalyje lengva nebuvo. Juk ten artimųjų paramos nesulauksi, niekam nepasiguosi, nepasiskųsi, o dar ir anglų kalbos žinios nebuvo stiprios, pats darbas – ne iš lengvųjų. Nors jo stalgėniškė ir nemėgo, pamažu ėmė šioje šalyje prigyti. Čia susirado daug gerų draugų, su kuriais ryšius palaiko iki šiol. Tačiau po septynių mėnesių atėjo laikas skristi namo. Tėvai Airijon Gintarei jau buvo atsiuntę knygą, kurioje aprašomos įvairios studijų programos aukštosiose Lietuvos mokyklose, tikėjosi, kad dukra kurią nors iš jų išsirinks. Bet išėjo visai kitaip.
„Grįžusi į Stalgėnus gal mėnesį praverkiau. Seni draugai buvo išsivažinėję, o naujieji liko ten, Airijoje… Neapsikentęs mano virkavimų, tėtis pats pasiūlė grįžti atgal. Ilgai nesvarsčiau“, – prisimena Gintarė.
Išbandė ir stiuardesės darbą
Į jau spėtą pamėgti Airiją vėl išvykusi mergina iš pradžių dirbo dėvėtų drabužių parduotuvėje, ėmė lankyti anglų kalbos kursus, paskui perėjo dirbti į modernaus meno muziejaus kavinukę padavėja, vėliau – darbas vienoje įmonėje su turistais, paskui viskio gamyklos „Jameson“ įsteigtame muziejuje, kur dirbo administratore.
Vienas darbas keitė kitą, Gintarei įsitvirtinti svečioje šalyje darėsi vis paprasčiau, todėl ji nusprendė, kad savo ateitį kurs čia, Airijoje. Į Lietuvą gyventi nebegrįš. Dublino koledže baigė turizmo ir verslo vadybą, mat nuo mažens aktyviai Gintarei bendravimas su žmonėmis – atgaiva širdžiai.
Tačiau vienu metu ir čia darbo ėmė trūkti, o mergina vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi susirasti padoresnį, mat žinojo – juodadarbė ji, jau pramokusi anglų kalbos ir baigusi trejų metų studijas, nebebus. Ir tada likimas jai mestelėjo dar vieną progą – išbandyti save dirbant stiuardese. Graži, komunikabili ir protinga mergina Airijos oro linijų bendrovei puikiai tiko. Įveikusi atranką ir išklausiusi mokymus, kaip elgtis esant ekstremalioms situacijoms, kaip tinkamai uždaryt lėktuvo duris, kokie gali būti kapitono nurodymai nelaimės atveju, kokio ilgio sijonus segėti, kaip šukuotis ir dažytis bei kitų stiuardesėms privalomų dalykų, Gintarė netrukus jau dėvėjo uniformą ir lėktuvu skraidė ne tik po Europą, bet ir į Ameriką.
„Iš pradžių, kol dar šio darbo nedirbau, o ruošiausi atrankai, ant draugės, pasiūliusios čia darbintis, netgi pykau. „Aš toks laisvas žmogus, o tu mane įkišai ten, kur daugybę suvaržymų, kur kiekvieną smulkmeną turi apgalvoti“, – sakiau jai. Tačiau pradėjus dirbti viskas ėmė atrodyti kur kas paprasčiau. Džiaugiuosi, kad per tuos trejus metus pamačiau daugybę šalių.“
Grįžti paskatino gimusi dukrelė ir namų ilgesys
Daugeliui stiuardesės darbas atrodo ir patrauklus, ir pavojingas. Nors aplankai daug šalių, kasdien sutinki daugybę skirtingų žmonių, yra ir kita, ne tokia viliojanti, šio darbo pusė. Įvykus lėktuvo avarijai, ne tik negali pats pasimesti, bet ir reikia raminti keleivius. Laimei, Gintarė didelių stresinių situacijų neatsimena. Tiesa, atmintin įsirėžė keletas pavojingų atvejų: sykį lėktuvui pavyko nusileisti tik iš antro karto, kitą kartą orlaivis buvo patekęs į audrą. Tad raminti panikuojančius keleivius jai yra reikėję. „Žmonės skristi bijotų daug labiau, jeigu žinotų įvairių dalykų, tačiau kapitonai daug ko nepasako. Antai kartą į lėktuvo turbiną buvo pakliuvęs paukštis, galėjęs sutrukdyti skrydžiui, tačiau niekam apie tai nebuvo pranešta“, – atsimena stalgėniškė.
Nežinia, kiek laiko Gintarė būtų dirbusi stiuardese ir valandų valandas leidusi ore, tačiau su draugu airiu ėmė lauktis vaikelio. O stiuardesės darbas ir mamos pareigos – sunkiai suderinamos. Be to, Airijoje mamos atostogų išeidavo tik pusmečiui, tad po šešių mėnesių jai būtų tekę palikti dukrelę Gają ir vėl kilti į orą. To jauna mama neįsivaizdavo. Ieškotis kito darbo taip pat nenorėjo. Tada ir nusprendė po septynerių Airijoje praleistų metų grįžti į gimtąjį kraštą, kur viliojo ne tik likę artimieji, bet ir stiprus tėvynės ilgesys.
„Čia, Plungės krašte, aš iki šiol bandau iš naujo priprasti. Kurį laiką praleidęs svetur, grįžti kitoks: būni labiau atsipalaidavęs, paprastesnis, nebijai reikšti savo nuomonę. O Lietuvoje visi susikaustę. Parduotuvėse skuba krautis prekes, lipa vieni kitiems ant galvų…“ – sakė Gintarė.
Tačiau bene labiausiai šiai jaunai moteriai reikėjo priprasti prie to, kad tenka skaičiuoti kiekvieną centą. „Gal užsieny lietuviai pinigais ir nesišvaisto, bet turi galimybių turiningiau leisti laiką, o pas mus, pažiūrėkit, kiek bilietas į kiną kainuoja… Jeigu Plungėje ir visoje Lietuvoje jaunimas uždirbtų bent tūkstančiu litų daugiau, mūsų miestai ir miesteliai netuštėtų“, – įsitikinusi Gintarė.
Ne pinigai svarbiausia
Paauginusi dukrelę ir įsikūrusi Plungėje, ji ėmė ieškoti, kur galėtų realizuoti save ir, žinoma, užsidirbti. Šitaip sulaukė pasiūlymo dirbti Plungės savivaldybėje, turizmo srityje. O dabar ji – Plungės turizmo informacijos centro vadovė, savo patirtį, įgytą Airijoje, pritaiko bendraudama su jos gimtojo krašto grožybes norinčiais pamatyti turistais.
Tačiau energingoji specialistė neslepia, jog kartais sušmėkščioja mintis… vėl emigruoti. Bet tokias mintis ji greitai nuvejanti. Nors išvykti Gintarė turėtų kur, bet gal jau trejus metus nepriima nė vieno pasiūlymo. Juk visus finansinius suvaržymus čia, Plungėje, atperka galimybė dirbti mėgiamą darbą ir dažnai matytis su Stalgėnuose gyvenančiais tėvais. „Dirbdama stiuardese pinigų gaudavau daugiau, bet tas darbas buvo tuščias… O čia galiu išreikšti save organizuojant renginius, rengiant lankstinukus. Čia niekas nevaržo mano kūrybinės laisvės“, – džiaugėsi Gintarė.
Be to, mažame mieste tave visi pažįsta, o užsieny, kur benuvyktum, esi niekas. Svetimas. Ir dabar grįžus ten jai reikėtų viską pradėti nuo nulio, vėl kovoti už save, o Plungėje jauna moteris gyvenimo pradžią jau susikūrė, pašonėje yra tėvai, kurių paramą su draugu išsiskyrusi ir viena dukrą auginanti Gintarė nuolat jaučia.
Jauna mama džiaugiasi, kad jos dukrelė Gaja bėgioja tais pačiais takais, kaip ir ji vaikystėje, maudosi jos pamėgtose vietose, auga su kaimynų, su kuriais pati kažkada žaisdavo, vaikais, kalba taip, kaip ir ji kalbėdavo. Ir be galo, nors turi ir Airijos pilietybę, myli Lietuvą, Stalgėnus ir visą Plungės kraštą.

3 komentarai(-ų)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...